Tėvo dienai – mažeikiškių mintys apie tėvystę

„Be motinos, aš dar turėjau tėvą…“ Nežinau, iš kur mano galvoje atsirado ši mintis – gal ją kažkur perskaičiau, gal perdirbau kokią kitą frazę, gal sugalvojau pats. Bet ta frazė lyg kokia matematinė formulė atsiranda mano galvoje tada, kai pradedu galvoti apie tėvą. Ta frazė teigia, kad mama vis dėlto yra svarbesnis žmogus už tėvą. Ir nežinau, ar mano tėvas turėtų dėl to įsižeisti, nors jis mano gyvenime buvo lygiai tiek pat laiko, kaip ir mama. Ir tebėra.
Tėvas mažiau ar daugiau buvo ar tebėra visų gyvenimuose. Tik apie jį kažkodėl visada kalbame mažiau, daug mažiau jam sukurta eilėraščių, išdainuota dainų… Tėvas visiems skirtingas, nes kiekvienas jį turime kitokį. Tad ir paskaitykime, ką apie tėvą, tėvystę, šeimą galvoja mažeikiškiai. Ir nepamirškime, kad rytoj – Tėvo diena.

Odilija ir Osvaldas Barkai. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

„Tėčiu būti sunku“
„Vyturio“ pradinės mokyklos būsimoji ketvirtokė Odilija BARKUTĖ

– Be mylimų mamos ir tėčio, aš dar turiu du brolius – vieną vyresnį – jau septyniolikos metų, o kitą – mano bendraamžį brolį dvynį. Smagu turėti du brolius, kurie mane palaiko ir saugo, bet dar smagiau turėti tokį tėtį, kokį turiu aš.
Mano tėtis visada sugeba mane prajuokinti, kai man būna liūdna. Tik tėtis drąsino mane, kai aš mokiausi važiuoti dviračiu. Tik su tėčiu smagu atostogauti prie jūros ir šokinėti per didžiules putotas bangas, nes jaučiu jo stiprų ir didelį delną. Aš labai norėčiau su tėčiu praleisti daugiau laiko, bet, deja, jis dažnai būna išvykęs.
Tėčiu būti sunku, nes mes ne visada būname paklusnūs vaikai.
Artėjančios Tėvo dienos proga aš norėčiau padėkoti savo Tėveliui Justinui Barkui už meilę, rūpestį, palaikymą. Norėčiau, kad mano tėtis būtų visada sveikas, laimingas ir mylintis savo šeimą. Kai Tu laimingas, tai laimingi ir mes.

Mindaugas BERTYS. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

„… jo buvimas šalia kartais yra neįkainojamas“
Mindaugas BERTYS, Gabijos gimnazijos dvyliktokas

– Abraomas Linkolnas, JAV prezidentas ir žymus oratorius, kartą pasakė: „Dėl visko, kas esu ir kuo tik kada nors būsiu, esu skolingas savo mamai.“ Iš tiesų, nuo pat senų laikų mamos užima ypatingą vietą tiek šeimoje, tiek ir visuomenėje. Turbūt ne veltui vienas pirmųjų žodžių, kuriuos ištaria kūdikiai, yra „mama“. Visgi šeima – tai ne tik mama, tai ir tėtis, todėl šįkart aš – apie jį.
Kai sužinojau, jog turiu išsakyti mintis apie tėtį, pirmosios mintys nebuvo nuteikiančios optimistiškai. Atrodo, tėtis… Ką aš galiu pasakyti tokio, ko negali pasakyti kiti? Vis dėlto, kai pradėjau galvoti, ką iš tiesų kiekvienam mūsų reiškia tvirta (gal kartais ir pernelyg tvirta) tėčio ranka, pamažu gimė ir mintys…
Taip, mano tėtis yra gana neblogai mūsų regione žinomas krepšinio treneris. Ko gero, didžiąja dalimi dėl šios priežasties nemaža „porcija“ mano kol kas neilgo gyvenimo yra susieta su krepšiniu ir sportu apskritai. Kalbant apie krepšinį ir tėvo vaidmenį šeimoje, legendinis šio komandinio žaidimo treneris, net 10 kartų laimėjęs JAV studentų krepšinio lygos pirmenybes, iš jų septynerias – iš eilės, Johnas Woodenas yra sakęs: „Buvimas pavyzdžiu yra pati galingiausia mokymo forma… Pernelyg dažnai tėvai tai neigia, nes per daug dėmesio skiria pinigų uždirbimui ir užmiršta, kaip reikia gyventi.“ Pratęsiant šią mintį, mano tėtis man yra kiek daugiau negu tiesiog treneris ar tiesiog tėtis. Visų pirma jis – tikras vertybių skiepytojas. Galiu drąsiai prisipažinti: nemėgstu žemaičių kalbos, visiškai. Ir visgi tėtis yra tas žmogus, kuris kažkokiu mistiniu būdu sugeba, kartais ironizuodamas, o kartais ir rimtai, pasakyti, kad apie savo kraštą ir jo kultūrą išmanyti turiu, kad ir kokių nuostatų laikyčiausi. Gal todėl ir neiškyla didelių sunkumų, kai kokiame nors mokyklos renginyje tenka žemaičių kalbą vartoti…
Kalbant apie dabartines aktualijas, mano tėtis yra vienas iš tų asmenų, kurie palaiko šauktinių kariuomenę ir sprendimą Lietuvos jaunuolius kurį laiką „pamaitinti kariškio duona“. Neslėpsiu – iš pradžių buvau nusiteikęs daugiau negu skeptiškai. Visgi nors ir dabar galiu nedvejodamas surasti svarių argumentų prieš šį sprendimą, tėtis vėl buvo tas asmuo, kuris, pareikšdamas savo nuomonę, padarė įtaką ir man. Taip, jis ne vienerius metus tarnavo tuomet dar sovietinėje armijoje ir tenka pripažinti: „užaugo“ tikrai solidus vyras, turintis tvirtas pažiūras. Grįžtant prie J. Woodeno minties, mano nuomone, tėtis turi būti būtent toks asmuo: tvirtas, turintis tvirtą nuomonę ir galintis ją išreikšti, pavyzdys atžaloms. Gal jis ir nėra tobulas pavyzdys man asmeniškai, tačiau tikrai žinau – jo mintys prisidėjo prie mano minčių. Jis yra tas, kuris skatina lietuviškumą ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir už jos ribų. Gal ir todėl aš po gimnazijos baigimo pasilieku Lietuvoje ir nekeliu sparnų į užsienį, nors, pripažinsiu, to tikrai troškau ne vienerius metus.
Dabar esu tvirtai Lietuvoje, jei reiks – nebūsiu verktinis, ko gero, daugiausia tėčio dėka. Tačiau kad ir kaip būtų, kiekvienas turbūt suprantame, jog tėtis kiekvienam iš mūsų yra tikrai svarbus, o jo buvimas šalia kartais yra neįkainojamas. Man atrodo, viską labai gražiai apibendrina prancūzų rašytojas ir novelistas Antuanas Fransua Prevo: „Tėvo širdis yra gamtos šedevras.“ Prisiminkime šią mintį ir, jeigu kada kils abejonių, pagalvokime: o gal aš visgi neteisus?..

„Laimingi tie vaikai, kurie mato tėvų tarpusavio meilę“
Kunigas Vytautas DVARŽECKIS

– Pagarba tėvams kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo
gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone.
Adomas sugalvojo, kad tėvui Kalėdų proga padovanos ypatingą dovaną. Jis gi gali
atsikelti anksčiau nei ketvirtą ir, nusėlinęs į daržinę, pats vienas pamelžti visas karves.
Kai tėvas ateis jas melžti, pamatys, kad viskas jau padaryta. Ir jis žinos, kas tai padarė. Žiūrėdamas į žvaigždes, vaikinas nusijuokė. Jis padarys tai, tad labai kietai miegoti
negali. Naktį jis atsikėlė, apsirengė ir nuėjo į tvartą. Kiekvienai karvei atnešė po glėbį šieno, pasiėmė kibirus ir bidonus. Šypsodamasis galvojo apie tėvą ir ramiai melžė. Putodamos ir skleisdamos kvapnų aromatą, dvi pieno čiurkšlės tekėjo į kibirą. Užduotis buvo lengvesnė nei kada nors anksčiau. Pirmą kartą melžimas Adomui nebuvo prievolė.
Tai buvo dovana tėvui, kuris jį mylėjo. Du bidonai buvo pilni. Jis baigė darbą, uždengė juos ir tyliai uždarė tvarto duris, užsklęsdamas velkę. Į įprastą vietą pakabino švarų kibirą. Tada išėjo iš tvarto ir užrakino duris. Grįžęs kambarin, išsliuogti iš drabužių ir įšokti lovon teturėjo vieną minutę, nes išgirdo atsikeliant tėvą. Užsidengęs galvą paklode, Adomas pritildė savo skubų kvėpavimą.
Durys atsivėrė, ir tėvas išėjo kasrytmetiniam darbui. O sūnus laukia. Minutės slenka neišpasakytai lėtai: dešimt, penkiolika – jis tikrai nežinojo, kiek – ir galiausiai išgirdo tėvo žingsnius.
„Adomai, tu, sūnau, apkvailinai mane, ar ne?“ Tėvas stovėjo prie lovos ir traukė nuo jo paklodę.
„Tai Kalėdos, tėti!“ Jis sugriebė tėvą ir stipriai apkabino. Pajuto stiprias rankas, taip pat jį apkabinančias. „Ačiū, sūnau, niekas niekada nebuvo man padaręs nieko nuostabesnio.“
Be galo laimingi tie vaikai, kurie mato tėvų tarpusavio meilę.
…Eskimų šeima kartą pavasarį mažu kailio laiveliu kėlėsi per plačią patvinusią upę. Įsiyrus giliau, pastebėjo, kad laivelis pradeda skęsti ir visų nebeišlaikys. Visiems į akis pažvelgė mirtis. Tėvas jau rengėsi šokti į bangas, kad išsaugotų gyvybę bent motinai ir vaikui. Tačiau jį sulaikė žmona: „Palauk, aš nesugebėsiu nei žvejoti, nei harpūno į banginį mesti. Mirsime iš bado. Pasilik tu su vaiku.“ Ir upė pasiglemžė ją.
Iki senelio mirties – jis mirė devyniasdešimties metų – mano seneliai kartu buvo nugyvenę daugiau kaip 50 metų. Senelė sunkiai išgyveno netektį, nes buvo atimtas jos svarbiausias žmogus, tad ji atsiskyrė nuo pasaulio ir pasinėrė į ilgą gedulo laikotarpį. Jos sielvartas tęsėsi apie penkerius metus, ir tuo laiku aš įpratau lankyti ją kas savaitę ar dvi. Vieną dieną radau ją džiugiai besišypsančią. Kai aš greitai į jos pasikeitimą nesureagavau, suskubo pati: „Ar tau neįdomu, kodėl aš tokia laiminga?“
„Žinoma“, senele“.
„Todėl, kad praėjusią naktį Dievas man atsakė, kodėl pasiėmė mano vyrą, o mane paliko gyventi vieną. Tavo senelis žinojo, kad gyvenimo paslaptis yra meilė, ir tuo gyveno kasdien. Viską jis darydavo su meile. Aš tą žinojau, tačiau taip nedarydavau. Todėl jis turėjo išeiti pirmas, o aš privalėjau likti. Jis leido man gyventi, kad savo gyvenimą paversčiau meile. Danguje – ne vieta mokytis meilės. To reikia išmokti čia, žemėje. Kai išeini, būna jau per vėlu. Gyvenimas man buvo duotas tam, kad išmokčiau gyventi su meile čia ir dabar.“

Raimundas RADAVIČIUS. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

„Pagrindinė tėvo pareiga – padėti gyvenimo pagrindus“
Raimundas RADAVIČIUS, Savivaldybės kultūros centro direktorius:

– Jeigu turi vaiką, juolab mažą, tėvu turi būti. Iš pradžių gal tam ir nesi pasiruošęs, bet vaikas į tas vėžes įstatys tarsi koks kolektyvas. Jis tave paruoš, sukurs, nes jis yra kovotojas dėl savo poreikių ir su juo reikia rasti bendrą kalbą.
Mažam vaikui visų pirma yra reikalinga mama. Tėvo vaidmuo svarbesnis tampa truputį vėliau. Gimus vaikui, jis daugiau yra pagalbininkas. Turim du vaikus, tad vienam su abiem iš karto būtų sunku susitvarkyti – turi prikibti ir tėvas. Jei mama kreips dėmesį tik į vieną vaiką, antras tuoj pavydės – tam ir yra tėvas.
Tėvas bet kokiu atveju turi išlaikyti šeimą. Vaikai mamas labai nuvargina, tad šeimoje turi būti tėvo tvirtybės pojūtis, jis turi padėti kūrenti šeimos židinį. Ant mamos pečių visko negalima palikti.
O tėvo pareiga paruošti vaiką gyvenimui atsiranda šiek tiek vėliau. Jeigu tėvai dirba vienokį ar kitokį darbą, tai nebūtinai tai turi rinktis ir jų vaikas. Jis savo ateitį turi pasirinkti pats, bet tėvas turi jam padėti. Ir kai jau vaikas pasirenka savo kelią, jam ir toliau reikia padėti.
Vaiko nuostatos formuojasi iš mažens: jis mato, kaip bendraujama šeimoje, kaip su juo elgiasi mama, kaip elgiasi tėtis. Ir jam reikia rodyti tą pavyzdį. Jokia mokykla vaiko neišmoko gyvenimo – tai turi padaryti šeima – mama ir tėtis. Nuo to mamos ar tėvo veiklos, jų požiūrių, vertybių matymo vaikas susiformuoja savo požiūrį – juk gimęs jis nieko nemoka ir nežino, tad visa tai turi padaryti jo tėvai.
Tėvas turi savo vaidmenį. Berniuką mama tik praaugina, o vyriškas savybes jam parodyti turi tėvas. Berniukas negali elgtis kaip mergaitė, jis turi priimti vyriškus sprendimus. Ir kitokius, nei priimtų mergaitė. Berniukas turi nešti ant savo pečių didesnę naštą, nebijoti nesėkmių – jis neturėtų kaip mergaitė eiti ir guostis. Jis turi mokėti suimti save į rankas, būti tvirtas, o to išmokyti turėtų tėvas.
Mamos ir tėvo vaidmuo šeimoje turėtų būti vienodas. Tėvas neturi būti vien baudėjas, kaip būdavo įprasta manyti anksčiau. Jeigu kažką padarai ne taip – nukenti pats. Ir nuo to kentėjimo pats kažko išmoksti.
Iš savo tėvų aš išmokau paprastumo: jie nebuvo turtuoliai, kažkuo pasižymėję, ir auklėjo jie labai paprastai. Visa, ką aš gavau iš tėvų, yra ne paveldėta, o išmokta. Mano tėvas buvo be galo geras ir nuoširdus. Visa, ką jis mokėjo, perdavė ir mums. Kiek iš to mes pasiėmėm – čia jau mūsų reikalas. Tik vėliau mes išmokome to, ko kiekvienam reikėjo, bet gyvenimo pagrindus padėjo tėvas. Ir tai yra pagrindinė tėvo pareiga.