Laisvės gatvė. Baltas pastatas kairėje pusėje – žydų sinagoga. Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
Praėjusio amžiaus antrojo dešimtmečio gyvenimas Mažeikiuose glaudžiai susijęs su geležinkeliu. Mieste kūrėsi vaistinės, mokyklos, klestėjo amatai.
Atkūrus Lietuvos valstybę, Mažeikiuose pirmą kartą paminėta Vasario 16-oji.
Geležinkeliečių miestas
XX amžiaus antrajame dešimtmetyje Mažeikiai buvo nedidelis, bet pamažu augantis miestas: 1909-aisiais metais čia registruoti 3779 gyventojai, 1911-aisiais mieste gyveno apie keturis tūkstančius žmonių.
Vėliau gyventojų Mažeikiuose ėmė mažėti – manoma, kad tam įtakos turėjo prasidėjęs I pasaulinis karas: 1914 metais Mažeikiuose gyveno 3869 gyventojai, o 1921 metais jų liko tik 2632. Didžiausią mažeikiškių procentą sudarė lietuviai (74 proc.), po to sekė žydai (beveik 16 proc.), priskaičiuota ir beveik 5 proc. latvių.
Kadangi Mažeikiuose buvo nemažas geležinkelio mazgas, dirbo geležinkelio stotis, daugelio mažeikiškių gyvenimas buvo susijęs su juo – 1913 metais čia dirbo 121 žmogus.
Dėl geležinkelio mūsų mieste atsirado profesionali medicina: dar XIX amžiaus pabaigoje geležinkelininkų name atsirado medicinos felčerio laboratorija, vėliau buvusiame geležinkelio stoties dviejų aukštų name gydytojas Otto Liosbergas įsteigė vaistinę.
Amžių sandūroje Mažeikiuose buvo ir vaistų sandėlis, kuriame, be urmu prekiaujamų vaistų, buvo galima nusipirkti fotoprekių, parfumerijos, aliejinių ir sausų dažų. Jo savininkas Rusijos žydas Izarovas karui prasidėjus išvyko iš Mažeikių, o sandėlį su prekėmis pigiai pardavė. Po karo naujoji sandėlio savininkė Bronislava Teresaitė gavo leidimą atidaryti dar vieną vaistinę – „Vaistų magaziną“.
1908–1910 metais Mažeikiuose buvo statoma evangelikų liuteronų bažnyčia, 1911 metų gegužę ją pašventino Kuršo generalinis superintendentas A. Bernevičius.
Tuo metu Mažeikiuose jau veikė žydų sinagoga, stačiatikių ir katalikų bažnyčios.
Veikė įvairios mokyklos
Su geležinkeliu susijęs ir antrosios mūsų miesto mokyklos atidarymas – prieš tai Mažeikiuose veikė cerkvinė mokykla. 1903 metais pradėjusioje veikti Geležinkelio mokykloje mokėsi daugiausiai geležinkeliečių vaikų.
Mažeikių krašto enciklopedijoje minima ir 1911 metais Jono Virkučio name įsikūrusi Mažeikių kaimo mokykla. Joje mokėsi 10–12 mokinių, mokytoju dirbo Fabijonavičius. Po I pasaulinio karo mokyklai patalpos parinktos pas Joną Raustį. Po 1905 metų ši mokykla turėjo ir lietuviškų vadovėlių, todėl norinčiuosius šiek tiek mokyta skaityti ir lietuviškai.
1908 metų pavasarį Mažeikiuose leista atidaryti „Saulės“ draugijos mokyklą – ji įsteigta prie bažnyčios pastatytoje špitolėje. Po kelerių metų pradėjo veikti privati keturklasė L. Markevičienės prekybos mokykla.
I pasaulinio karo metais Mažeikiuose buvo uždarytos visos mokyklos, jos pradėjo veikti tik karui pasibaigus. Po 1918 metų pradėtos steigti pradinės mokyklos rajone, o Mažeikiuose imta rūpintis aukštesnės mokyklos įsteigimu – taip 1919 metų spalio 1-ąją dieną Lietuvos Mokslo departamento direktoriaus įsakymu Mažeikiuose atidaryta pirmoji aukštesnioji lietuviška mokykla, pavadinta Mažeikių viduriniąja keturklase mokykla – tai dabartinės Merkelio Račkausko gimnazijos istorijos pradžia. Mokykla įkurta mokinių tėvų lėšomis iš Geležinkelio valdybos išnuomotame pastate (dabar Stoties g. 14).
Bonaventūro Motuzo užfiksuota Vasario 16-osios šventė. Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
Mieste – daug amatininkų
Muziejininko Vytauto Ramanausko žiniomis, 1912 metais Mažeikiuose buvo planuota statyti ketaus liejyklą, bet tai ir liko planuose.
1913 metų sausio 15 d. Mažeikių mieste sudegė žydo Metzo cikorijos fabrikas: padaryta nuostolių už 25 tūkst. Tų metų pavasarį atidaryta skolinamoji-taupomoji kasa. Mieste buvo nemažai amatininkų: 11 kurpių, septyni universalūs ir 39 moteriškų drabužių siuvėjai, dvylika stalių, vienas kirpėjas, aštuoni krautuvininkai, tiek pat skalbėjų ir aludininkų, keturi mūrininkai, trys kalviai ir vienas skardininkas.
1914 metų pradžioje miestas susidūrė su žibalo stoka: kadangi dėl siautėjusių pūgų ir užsnigto geležinkelio buvo sunku jo gauti, apsukrūs vietos žydai, parsivežę žibalo iš Liepojos, ėmė jį pardavinėti gana aukštomis kainomis.
Tais pačiais metais, pasak V. Ramanausko, buvo žadėta pastatyti paminklą Muravjovui, bet prasidėjo I pasaulinis karas.
Plėšė žydų parduotuves
V. Ramanauskas pasakojo: Skuodo klebonas Pranciškus Žadeikis 1915 metais savo dienoraštyje rašė, jog kovo 1 dieną Mažeikiuose didžiulė minia susirinko pažiūrėti į atvežtą vokiečių belaisvį.
„Mažeikiškiai tada pamatė pirmą vokietį, bet, praėjus trims mėnesiams, čia jau buvo daug vokiečių – ties Venta buvo fronto linija, bet didelių mūšių čia nevyko. Paskui vokiečiai pasitraukė“, – pasakojo muziejininkas.
Jis turi ir savo versiją, dėl ko 1915 metų gegužės mėnesį kilo gaisras: ten, kur artėjo frontas, rusai liepė iškraustyti visus žydus, mat nemažai Mažeikių žydų kolaboravo su vokiečiais.
„Jei lietuviai vokiečių atžvilgiu elgėsi įvairiai, žydai su vokiečiais ėjo ranka rankon. Kai rusai pradėjo tremti žydus į Rusiją, šiems buvo duota labai mažai laiko pasiruošti, tad visos žydų krautuvėlės taip ir liko. Tuo pasinaudoję rusai specialiai sukėlė gaisrą ir neva puolė gelbėti tų krautuvėlių turtą… Jie „prisigelbėjo“ įvairių prekių, kurias labai pigiai pardavinėjo.
Tikintis, doras žmogus jų nepirko, nes pirkti priplėštą svetimą turtą buvo labai negarbinga“, – Mažeikiams svarbų antrojo dešimtmečio įvykį komentavo V. Ramanauskas.
Užgavėnių eisena turgaus aikštėje. Vasilijaus Tomanovo nuotr. Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
Sudegė miesto centras
Mažeikiuose kilusio gaisro metu išdegė beveik visas miesto centras, sudegė Laisvės ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje buvęs didžiulis Grosso namas – Mažeikių salė, kurioje buvo rengiami lietuvių vakarai. Vėliau ten buvo įkurtas muziejus ir kultūros namai. Taip pat sudegė Latvių ūkininkų draugijos sandėlis, knygininko ir prekybininko Dainiaus naujas mūrinis namas (dabartinis paštas).
Išliko Bliumentalio namas (dabar ten stovi „Sodros“ pastatas), Širvinskio viešbutis – kitoje gatvės pusėje buvęs dviaukštis namas. Nukentėjo ir evangelikų-liuteronų bažnyčia.
Iš viso mieste sudegė daugiau nei 40 namų.
„Mažeikių krašto enciklopedijoje“ teigiama, kad traukdamiesi Rusijos imperijos kariuomenės daliniai susprogdino geležinkelio vandentiekį ir elektrinę, Vokietijos kariuomenė šalia Mažeikių sušaudė apie 60 žmonių.
Aukoms pastatė kryžių
Artėjant I pasaulinio karo frontui, mažeikiškis fotografas, knygnešys, visuomenės veikėjas Jonas Motuzas pastatė nuo gaisrų saugojančio Šv. Florijono paminklą, kuris yra išlikęs iki šiol.
„Vėliau jo dukterys pasakojo, kad tas paminklas apsaugojo Motuzų namą per abu karus – Antrojo pasaulinio karo metu aplink sproginėjo bombos“, – teigė V. Ramanauskas.
Nuo 1918 metų pabaigos iki 1919-ųjų kovo Mažeikiuose siautėjo bolševikai, čia jie buvo įkūrę savo tarybą. Jie, pasak V. Ramanausko, žmones šaudė vos ne toje pačioje vietoje, kaip ir vokiečiai.
J. Motuzo dėka, 1926 metais vokiečių sušaudytiems lietuviams egzekucijos vietoje – tuometinėje Kankinių gatvėje – buvo pastatytas kryžius – jis iki šiol stovi senamiesčio parko prieigose.
„Kadangi Motuzas neturėjo pinigų, jų skyrė klebonas, bet su sąlyga, kad šis kryžius esą bus skirtas Šventajam Pranciškui Asyžiečiui. Žodžiu, kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Visi mažeikiškiai tą kryžių vadino Kankinių, o ne Asyžiečio kryžiumi“, – pasakojo V. Ramanauskas.
1918 metais atkūrus Lietuvos valstybingumą, Vasario 16-oji Mažeikiuose pirmą kartą buvo paminėta 1920 metais: iš pradžių minėjimas vyko mokykloje, po to – turgaus aikštėje ir prie geležinkelio.
