„Anksčiau mūsų gaminiai iš tošies šeimai padėjo labiau finansiškai, o dabar tas darbas tampa atgaiva dūšiai, galimybe pabendrauti su bendraminčiais“, – apie savo pomėgį kalbėjo tautinio paveldo puoselėtojas, tošininkas Vytautas Ramanauskas.
Gaminių iš tošies nebesuskaičiuoja
Nuo balandžio vidurio iki gegužės pabaigos Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejuje Viekšniuose eksponuojama tautodailininkų Raimondos ir Vytauto Ramanauskų tošininkystės darbų kolekcija. Lankytojai gali susipažinti su ekspozicijoje pateiktais 44 darbais iš tošies.
„Tai tik nedidelė dalis to, ką galima pagaminti iš tošies. Viską riboja galimybės – dirbinius išdėliojome viename kambaryje.
Tai ne vien mūsų pagamintos dėžutės, pintinės ar kiti gaminiai. Kolekcijoje – ir tai, ką pamatėme, įsigijome iš kitų šio amato meistrų užsienyje“, – apie ekspoziciją pasakojo muziejininkas V. Ramanauskas.
Šeiminis Mažeikių muziejininkų duetas savo gaminių skaičiaus jau nebesuseka – jeigu per metus vidutiniškai padaro apie tris šimtus įvairiausių gaminių, tai per 28-erius susidariusį skaičių sunku įsivaizduoti.
Vytautas pajuokauja: jeigu anksčiau galėjai girtis, kad tavo gaminys yra vienoje ar kitoje šalyje, tai dabar mažeikiškių tošies gaminių nėra gal tik Antarktidoje ir Afrikoje – tošinukai yra perkami suvenyrams ir keliauja į įvairias pasaulio šalis. Žmonės, pamatę pavyzdžius, paprašo jų atsiųsti.
Postūmio pradžia – dvi valandos
Ramanauskų tošininkystės istorija prasidėjo vadinamaisiais sunkiais 90-aisiais. Abu sutuoktiniai dirbo, kaip ir dabar, Mažeikių muziejuje, algos buvo ne itin didelės, reikėjo pastatyti ant kojų tris vaikus. Reikėjo galvoti, iš kur dar prisidurti pinigų, todėl Vytautas drožė šaukštus, jo žmona Raimonda audė.
44 daiktai iš tošies. Jų autoriai – ir mažeikiškiai Ramanauskai, ir jų kolegos iš užsienio.
„1994 metais Savivaldybė skirdavo lėšų tautodailininkams, atvykusiems iš kitų miestų, kad šie galėtų apsistoti kelių dienų stovykloms ar plenerams, pavyzdžiui, Stulpino malūne. Mūsų rajono tautodailininkai vykdavo pas kolegas ir ten ne tik dalydavosi patirtimi, bet ir sulaukdavo įvairių patarimų, kūrybinių minčių. Taip netikėtai mes ir patekome į seminarą apie tošininkystę, kurį vedė iš Karelijos atvykęs tošininkas. Pavardės neprisimenu, žinau tik vardą – Miša. Postūmis buvo tik ši dviejų valandų paskaita, ji ir padėjo pagrindą mūsų pomėgiui“, – pasakojo muziejininkas.
Tais laikais šaltinių, kaip dirbti su tošimi, praktiškai nebuvo, tik vėliau pasirodė leidinys „Etnografija“, kuriame buvo straipsnis apie šį amatą. O ir su supratimo apie tošininkystę Ramanauskai turėjo tik kaip muziejininkai.
Ir vis tik, pasak Vytauto, kai žmona – auksarankė, per praktiką, bandymus pavyko tošį po truputį „prisipratinti“.
Tautodailininkas paneigia mitą, kad tošis yra trapi medžiaga. Seniausias rastas tošies gaminys – dar iš neolito laikų, jos patvarumą liudija archeologų radiniai Kretingoje, XIII–XIV amžiaus gaminiai iš tošies, rasti Kernavėje.
Šioje medžiagoje yra daug dervų, ji nepūvanti ir ilgalaikė.
Tinka ne visi beržai
Lietuvoje auga šešių rūšių beržai, tačiau tik dviejų – popieržievio ir plaukuotojo beržo, kurių pas mus nėra daug, tošis geriausiai tinka gaminiams.
Per ilgametę praktiką mažeikiškių pora jau užmezgė tvirtus ryšius su kirtimus atliekančiais žmonėmis, sulaukia informacijos, kur yra šios rūšies beržų, ir vyksta apsirūpinti tošimi.
„Geriausiai ji lupama anksti pavasarį, vasaros pradžioje ir rudenį. Tiesa, anksčiau tošies gaudavome ir iš Rusijos, tačiau dabar, vykstant karui Ukrainoje, manau, tai bus neįmanoma. Prisilupame nemažai, stengiamės turėti atsargų, o tošiai didelio paruošimo nereikia – malkinėje suguldome ant padėklų ir ji gali gulėti ten metų metus“, – pasakojo tautodailininkas.
Iš tošies mažeikiškiai dažniausiai gamina dėžutes, pintines, kuprines, rankinukus. Galima pagaminti ir indus pienui ar kitiems skysčiams laikyti, tačiau to Ramanauskai nedaro. Tokiam indui tošį reikia nudrožti ir nulupti, numauti taip, kad paskui inde nebūtų jungties.
Šiuo metu į Lietuvoje vykstančias tautodailininkų muges mažeikiškiai nevažiuoja, labiau orientuojasi į archeologines šventes, kurios vyksta Skandinavijos šalyse, Vokietijoje ir Lenkijoje. Jose pagrindinis reikalavimas, kad dirbinys nebūtų šiuolaikinis. Lankytojai tošies dirbinius perka ir kaip suvenyrus, ir iš praktinės pusės – tai ir rankų darbo gaminys, ir galima susidėti daiktus, ir gražiai estetiškai atrodo, tinka prie interjero.
Tošininkų nėra daug
Tošininkų nėra daug. Mažeikiškiams, dalyvaujantiems Lietuvoje vykusiuose senovės amatų festivaliuose, šio amato puoselėtojų iš Lietuvos nėra tekę sutikti. Jie tik girdėjo, kad Dzūkijos nacionaliniame parke surengtose stovyklose kažkas vedė tošininkystės pamokas, su vienu tošininku iš užsienio Ramanauskai susidūrė festivalyje Gotlando saloje.
„Vienintelę savo darbų ekspoziciją esame surengę gal 1999 metais Kelmėje. O šiaip dažniausiai keliaujame į senovinius festivalius. Pandemijos metu šios kelionės buvo nutrūkusios, o dabar renginiai vėl atsigauna. Jau esame susidėlioję savo kelionių tvarkaraštį iki rugsėjo, po savaitės penkioms dienoms išvykstame į stovyklą Danijoje. Ten verda gyvenimas – kažką nusivežame pagaminę, kažką gaminsime vietoje. Juk nesėdėsi prie savo gaminių ir nosies nekrapštysi“, – pajuokavo V. Ramanauskas.
Tokios stovyklos turi abipusės praktinės naudos – ir žmonės perka tai, ką mato, ką tu gamini, nereikia parsisiųsti kaip katės maiše, ir tošininkams paprasčiau.
Susidarė bendraminčių ratas
Per daugelį dalyvavimo senovinėse stovyklose metų jau susidarė didelis Ramanauskų bendraminčių, su kuriais malonu susitikti, pakalbėti apie gyvenimą, būrys.
Pasak mažeikiškio tautodailininko, jį vis dar vilioja gyvenimas palapinėse, vakarojimai su dainomis prie laužų…
„Į tokias stovyklas Danijoje arba Norvegijoje atvyksta ir jaunų tautodailininkų, tačiau yra ir mūsų karta, kuri užsikabino už šio gyvenimo būdo ir liko. Yra net ir devyniasdešimtmetis senukas, kuris dalyvauja tokiose stovyklose ir pjausto, daro iš odos… musių mušeklius. Pavyzdžiui, vienoje pilyje vyksta edukacija, kurioje supažindinama, kaip senovėje buvo auginamos kiaulės, ten musių be galo daug, tai lankytojai perka tuos musių mušeklius ir jas muša“, – pasakojo V. Ramanauskas.
Mažeikiškis prisipažįsta: anksčiau į tokias stovyklas važiuodavo labiau dėl finansinių interesų, dabar šis interesas po truputį menksta, jį keičia „atgaiva dūšiai“, pasimėgavimas savo amatu ir draugija.
Didelių svajonių nėra
Muziejininkai Ramanauskai veda edukacinius užsiėmimus – pamoko su tošimi dirbti moksleivius, tačiau norinčiųjų rimtai užsiimti šiuo amatu nėra. Vieniems tai neįdomu, kitiems pritrūksta kruopštumo, vargina kasdienis darbas su tošimi – ir viskas ilgainiui nutrūksta.
„Yra ir suaugusiųjų, kurie nori mokytis. Pavyzdžiui, Kelmėje savaitę vykusioje tautodailininkų stovykloje žmonės pabandė, bet ir viskas. Mūsų vaikai visi turėjo reikalų su tošimi, jie moka lupti siūlus, turi supratimą apie gaminius iš tošies, tačiau nepasirinko šio kelio, gyvena savo gyvenimus“, – pasakojo Vytautas.
Kiek laiko iš meistro atima gaminys iš tošies? Padaryti normalią pintinėlę galima per tris valandas, mažesnę kuprinę – per dvi dienas. Pasak mažeikiškio, nėra taip, kad sėdai ir dirbi. Čia pradėjai darbą, čia padėjai, vėl paėmei… Žiūrėk, jau kokia įdomi kultūrinė laida rodoma, vėl prisėdai ir žiūrėdamas gali toliau dirbti.
Didelių kūrybinių svajonių ar vizijų mažeikiškiai neturi – pasak V. Ramanausko, labiau rusai, kurie užsiima tošininkyste, nori sukurti kažką neįtikėtino, drastiško.
„O mes gaminame savo malonumui tai, ką mokame geriausiai, tai, kas gražu ir praktiška“, – apibendrino mažeikiškis.
Nuotr. autoriaus, Algirdo Vilko ir iš Vytauto Ramanausko asmeninio archyvo
