Jau praėjo per 30 metų, kai „sibiriokė“, AB „Mažeikių nafta“ darbo medicinos tarnybos greitosios pagalbos felčerėbendruomenės slaugytoja Irina Larikova įsikūrė Lietuvoje. Jei ne atitinkamai susiklosčiusios aplinkybės, gal ji niekada ir nebūtų atvažiavusi į mamos gimtinę. Galbūt šiandien ji gyventų kurioje nors Vakarų Europos šalyje ir, anot jos pačios, būtų kur kas laimingesnė negu yra šiandien.
Į BAM’Ą NEBEIŠVAŽIAVO
Irina gimė Sibire, tremtinių šeimoje. Mama buvo lietuvė, tėtis – ukrainietis. Šeima gyveno Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Serebrovo kaime. Po vyriausiosios Irinos, gimė dar trys broliai. Mama su tokia šeima jau nesiruošė grįžti į tėvynę, tuo labiau kad gyveno ūkiškai. Laikė karvę, augino kiaulę, vištų, žąsų.
Aniščenko šeimoje sutuoktiniai kalbėjo rusiškai, ir vaikai gimtosios mamos kalbos nemokėjo.
Irina baigė vidurinę ir, įstojusi į Taišeto medicinos mokyklą, įgijo felčerės-akušerės specialybę.
„Baigusi medicinos mokyklą, gavau paskyrimą į jaunimo statybas BAM’e (BaikaloAmūro magistralė). Ten tiesė geležinkelį. Su kurso drauge, kuri gavo tokį pat paskyrimą, nuvažiavome apsižiūrėti, ir mums iš karto ten labai patiko”, – prisimena Irina.
Merginoms parodė Žvaigždžių miestelį, bendrabutį, kuriame jos turės apsigyventi, naują medicinos įstaigą – felčerinį punktą, kuris turėjo tapti pirmąja jų darboviete. Ten buvo suvažiavę labai daug jaunimo, ypač užsieniečių: italų, vokiečių, prancūzų. Kaip Irina dabar prisimena, ji ten galėjo susirasti kokį tik norėjo jaunikį.
Tačiau jai nebuvo lemta grįžti į Žvaigždžių miestelį. Gyvenimas viską pakoregavo savaip. Minėta jos kurso draugė Natalija atvažiavo čia viena, ištekėjo už vokiečio, dabar gyvena Drezdene, augina du sūnus ir džiaugiasi gyvenimu. O Irina dažnai pagalvoja, kad jei ir ji būtų ten likusi dirbti, galbūt gyvenime būtų patyrusi daugiau laimės.
LIKO GYVENTI LIETUVOJE
Buvo vasara, ir per atostogas, prieš pradedant dirbti BAM’e, Irina su mama atvažiavo į Lietuvą aplankyti močiutės. Tuo metu močiutė sirguliavo, ir ką tik „iškepta“ medikė ja nuoširdžiai rūpinosi ir slaugė: leido vaistus, gydė, prižiūrėjo. Močiutė labai mylėjo anūkėlę ir prašė Irinos mamos, kad ši paliktų jai merginą.
Anot jos, be Irinos globos ji negalėsianti gyventi. Mama sutiko, ir taip Irina liko gyventi Lietuvoje.
Mergina lietuviškai mokėjo tik kelis žodžius: pasisveikinti, padėkoti. Tad vakarais močiutė su anūke užsiimdavo lietuvių kalbos mokslais.
„Mudviejų lovos buvo greta viena kitos. Atsigulame abi, ir močiutė ima rodyti pirštu į visas puses: čia lubos, sienos, lovos, langai, užuolaidos. Taip pamažu savo pirmosios mokytojos dėka ėmiau suvokti aplinką“, – į jaunystę sugrįžta moteris.
Be didelio vargo Irina įsidarbino Klaipėdos gimdymo namuose vaikų sesele. Pusė kolektyvo buvo rusakalbiai, tad bendravimo problemų nekildavo. Visi buvo labai draugiški ir tolerantiški. Nors prisiminė, kad kartą buvo atvejis, kai bendradarbė pasišaipė iš jos lietuvių kalbos nemokėjimo, ir moteris pasijuto labai nepatogiai.
MYLĖJO
IR MAMOS,
IR KOLEKTYVAS
Praėjus vos keletui mėnesių po to, kai Irina apsigyveno Lietuvoje, netikėtai ir nelauktai į tėvynę sugrįžo ir jos mama su visais trimis broliais. Tėvų santuoka iširo, įsimaišius trečiam asmeniui. Beje, kaip gyvenime dažnai būna, sukdamasis laiko ratas keliose kartose pakartoja tas pačias situacijas. Irinos šeimoje po daugelio metų įvykiai susiklostė panašiai: meilės trikampis sugriovė ir jos šeimą.
Grįžusi iš Sibiro Irinos mama su sūnumis, iš kurių du dirbo, o vienas dar mokėsi, taip pat apsigyveno Klaipėdoje. Irina, kuri labai mylėjo vaikus, dirbo su mažaisiais pacientais.
Tai buvo 1976–1977 metai. Tuo metu gimstamumas šalyje buvo labai didelis. Skyriuje būdavo po 60 naujagimių. Specialių vežimėlių tada nebuvo, ir naujagimius mamoms į palatas reikėdavo išnešioti ant rankų. Irina visada būdavo linksma, gerai nusiteikusi, jos budėjimo metu vaikučiai – švarūs ir prižiūrėti. Per pamainą visus mažylius reikėdavo mamoms nunešti po 6 kartus. Už rūpestį jų vaikais mamos paprastai atsidėkodavo tai kokiu saldainiuku, šokoladuku ar obuoliu. Balto chalato kišenėse dažnai pūpsodavo visokių skanumynų. Irina buvo mylima ir gerbiama ne tik mamų, bet ir viso kolektyvo.
SUVEDĖ
ATSITIKTINUMAS
Irinai buvo 20, o jam – 23. Jis iš Kursko į Klaipėdą atlydėjo seserį. Ji buvo ištekėjusi už jūreivio, ir brolis norėjo padėti čia įsikurti. Pora susipažino pas gimines, ir iš pirmo žvilgsnio vienas kitą įsimylėjo. Po aštuonių meilės dienų jaunuolis išvažiavo atgal į Kurską atsiskaityti iš darbo ir ketino sugrįžti atgal pas savo mylimąją: jau buvo nuspręsta, kad jiedu susituoks. Nors santuoka truko 25erius metus, bet… vis dėlto meilė iš pirmo žvilgsnio lūkesčius pateisina ne visada.
Jaunavedys įsidarbino mechaniku laivų remonto įmonėje. Po metų jaunoji šeima susilaukė dukrytės. 1979aisiais Mažeikiuose prasidėjo Naftos perdirbimo įmonės statyba, ir vyrui čia buvo pasiūlytas darbas. Taip ir Irina su dukryte atsidūrė Mažeikiuose. Šis miestas tada traukė jaunus žmones – specialistams čia greitai skirdavo butus. Iš pradžių glaudęsi vieno kambario butuke, gimus antrajai dukrai, sutuoktiniai persikėlė į erdvų trijų kambarių butą.
Irina įsidarbino Mažeikių ligoninės kūdikių ligų skyriuje. Po trejeto metų jai pasiūlė medicinos felčerės pareigas Autotransporto įmonėje.
DIRBO
ĮVAIRIOSE
SRITYSE
Irina jaučia stiprų atsakomybės jausmą ir savo darbą atlieka labai kruopščiai ir sąžiningai. Kai ji paliko ligoninės kūdikių ligų skyrių, jo vedėja Irena Norkienė atostogavo. Po kurio laiko, kai medikės atsitiktinai susitiko, gydytoja Irinai lyg juokais, lyg ir rimtai pasakiusi: žinai, kur tavo vieta, grįžk… Tačiau Irina jau dirbo kitur, naujoje vietoje buvo apsipratusi, darbas labai patiko.
Praėjo geri metai. Atsirado galimybė dirbti toje pačioje kaip ir vyras įmonėje. Ir štai jau 22eji, kai Irina dirba AB „Mažeikių nafta“ darbo medicinos tarnybos greitosios medicinos pagalbos felčere.
Irina visada buvo smalsi, domėjosi medicinos naujovėmis, visą gyvenimą mokėsi ir dabar tebesimoko. Nuolat važinėja į tobulinimosi kursus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Sovietiniais laikais Irina pusantro mėnesio gilino žinias Maskvoje.
„Greitojoje“ Irina išdirbo gal kokius trejetą metų, o paskui buvo pervesta į tos pačios tarnybos terapinį kabinetą, dirbo procedūriniame, fizioterapiniame, masažo kabinetuose. Ji nuolat lygiagrečiai dirbdavo dvejose pareigose. Pastaruosius septynerius metus ir vėl ji – greitosios felčerė.
Likus su trimis vaikais, Irinai reikėjo pasukti galvą, kaip vienai išlaikyti šeimą. Iš pradžių laisvu nuo darbo metu dirbo masažuotoja privačiame nervų ligų kabinete, vėliau grožio salone. Šiuo metu turi savo masažo kabinetą, kur atlieka įvairias grožio ir sveikatos procedūras.
NEPALŪŽO PATYRUSI
ARTIMO ŽMOGAUS
IŠDAVYSTĘ
Irinos vaikai, likę be tėvo dėmesio, neliko be mamos rūpesčio. Stengėsi, kad jiems nieko netrūktų. Vyresnioji dukra, studijavusi anglų kalbą, prieš penkerius metus išvyko gyventi ir dirbti į Floridą. Olesia, baigusi Vilniaus universitetą ir įgijusi ekonomistės specialybę, liko dirbti sostinėje. Viktoras – sportininkas, daug metų žaidė futbolo komandoje ir šiemet ruošiasi stoti į Kūno kultūros institutą.
Beje, Irina sako, kad nuo tada, kai sūnus pradėjo žaisti futbolą, kaip reta kuri mama, ji visada mielai dalyvaudavo visose varžybose. Kalbėdama apie tai, ji šypteli ir prisimena savo jaunystę ir studentiškus metus:
„Mano mergautinė pavardė buvo Aniščenko, o kurso draugė Natalija, su kuria kartu turėjome vykti dirbti į BAM’ą, buvo Blochina. Tuo metu dviejų Tarybų sąjungos futbolo rinktinės žaidėjų buvo tokios pat pavardes. Kai tik ši futbolo komanda kur nors sėkmingai sužaisdavo, mudvi su Natalija kursiokai sutikdavo aplodismentais ir žarstydavo komplimentus. Mus vadindavo šaunuolėmis, kad taip gerai „sužaidėme“. Nuo tada pradėjau domėtis futbolu“.
Kai biografija skaičiuojama jau puse amžiaus, Irina sako savęs kitoje vietoje neįsivaizduojanti. Ji myli žmones ir savo darbą. Nepaisant visų gyvenimo nelaimių ir nesėkmių, ji jaučiasi stipri, savarankiška ir tikrai laiminga. Ji neslepia savo džiaugsmo dėl dukrų, sūnaus ir mėgaujasi draugo dėmesiu.
Nuotrauka
Sigito STRAZDAUSKO.: Gavusi paskyrimą į BAMą Irina netikėtai atsidūrė savo mamos gimtinėje
ir įsikūrė čia visam laikui.
Tremtyje gimusios medikės gyvenimas nesugniuždė
