Trisdešimtmetį paminėjusio folkloro ansamblio stiprybė – bendrystė. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras pirmadienį išplatino informaciją apie „Aukso paukštės“ apdovanojimus. Tarp laureatų – ir folkloro ansamblis „Alksna“.
Apie laimėtą geriausio krašto folkloro kolektyvo nominaciją kalbinti ansamblio nariai sakė: svarbiausi yra ne laimėjimai ar apdovanojimai, o bendrystė.
Apdovanos balandžio pradžioje
Šiemet jau aštuonioliktą kartą apdovanojimų „Aukso paukštė“, įsteigtų Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo, nominacijomis bus įvertinti labiausiai nusipelnę šalies folkloro, liaudiškos muzikos, vokaliniai, liaudiškų šokių ansambliai, chorai ir teatrai.
Vertinimo komisija išrinko 11 laureatų. Folkloro ansambliui „Alksna“ bei jo vadovams – Dainorai Petrikienei ir Algirdui Vilkui – komisija skyrė „Geriausio folkloro ansamblio ir vadovo“ nominaciją.
Po mėnesio – balandžio pradžioje – Mažeikių kultūros centre planuojama surengti koncertą, pasirodymą visuomenei. Tądien ansambliui ir bus įteikta „Aukso paukštės“ statulėlė.
Kiek anksčiau, 2011 metais, „Aukso paukštę“ buvo gavęs vaikų folkloro ansamblis „Alksnioka“ ir liaudiškų šokių ansamblis „Kauškutis“.
Tradicijas perėmė tiesiogiai
Geriausiems mėgėjų meno kolektyvams bei jų vadovams pagerbti skirta nominacija „Aukso paukštė“ jau turi ilgametes tradicijas. Ją 1999 metais įsteigė Lietuvių liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro Folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė, su „Santarve“ bendraudama apie „Alksną“, negailėjo gerų žodžių kolektyvui ir jo vadovams D. Petrikienei bei A. Vilkui.
„Šis kolektyvas gyvuoja jau trisdešimt metų. Jo veikla – daugiaplanė. Jie patys ir ekspedicijose dalyvavo, patys bendravo su folkloro pateikėjais, užsirašinėjo liaudies dainas, tautosaką. Vadinasi, gražiausias tradicijas alksniškiai perėmė tiesiogiai. Be jokios abejonės, pati didžiausia šio kolektyvo vertybė, kad jis skiria dėmesį ne tik žemaičių, bet ir savo krašto, Mažeikių apylinkių, folklorui“, – kalbėjo J. Šemetaitė.
Nulėmė visapusiškumas
Nacionalinio kultūros centro atstovė giria mažeikiškių ansambliečių norą ir mokėjimą branginti bei puoselėti tai, ką paliko senoliai.
„Matome, kad ansamblio dalyviai suvokia tradicinės kultūros vertę ir žino, ką daro. Jie eina nelengvu keliu. Pavyzdžiui, renkasi sudėtingas dainas, stengiasi, kad jos gražiai nuskambėtų. Kitas dalykas tas, kad kolektyvas skiria dėmesį ne tik žemaičių dainoms, bet ir visam kam – šokiams, instrumentinei muzikai, pasakojimams.
Žodžiu, tas ansamblio visapusiškumas ir nulėmė, kad folkloro žanrinės komisijos nariai be didelių abejonių apdovanojimą skyrė mažeikiškiams“, – pasakojo J. Šemetaitė.
„Alksnos“ vadovai – Algirdas Vilkas ir Dainora Petrikienė (viduryje) ansamblio jubiliejinio koncerto metu. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Iš praeities – užtaisas ateičiai
Pedagogė Raimonda Česnauskienė skaičiuoja, jog ji ansamblio narė yra bemaž 27 metus. Moteris sako „Alksnoje“ realizuojanti save. Ji džiaugiasi ir vertina galimybę dalyvauti įvairialypėje ansamblio veikloje.
Pasak pašnekovės, žmogui, besidominčiam etnine kultūra, norinčiam praeitį susieti su ateitimi, norinčiam, kad prosenelių patirtis nepasimestų, dalyvavimas ansamblio veikloje yra geras būdas to siekti.
„Dar studijų metais, kol nebuvau šio ansamblio narė, supratau, kad man visa tai svarbu. Dabar – kad ir kur būčiau – mokykloje, kurioje dirbu, giminėje, pasakoju, bandau parodyti, kad ta praeitis nėra apsamanojusi, kad ji turi stiprų užtaisą, padedantį gyventi šią dieną“, – sakė ansamblio narė.
Pasigenda dalyvavimo
Pašnekovės teigimu, tai, kad ansambliui ir jo vadovei skirtas apdovanojimas, esmės nekeičia.
„Mes, folkloristai, nesame pilni didybės. Ir be tų apdovanojimų kasdien neriamės iš kailio, stengdamiesi puoselėti etninę kultūrą. O tas apdovanojimas tarsi įpareigoja nesuklysti. Žinote, kaip būna, kai kartelė pakeliama aukštai“, – kalbėjo R. Česnauskienė.
„Alksnos“ senbuvė sakė, jog pats geriausias įvertinimas būtų, kad, pamačiusi „Alksnos“ pasirodymą, kokia senutė pasakytų: „Esat truopni žemaitele – tep gera vėskū daruot“.
Moteris pasigenda žmonių noro būti „Alksnos“ kuriamo vyksmo dalyviais – paprastai į ansamblio narius žiūrima tarsi į artistus.
„Etnokultūroje nėra žiūrovų. Kiekvienas turėtų pats būti dalyvis. Seniau juk tradicijos ir papročiai buvo perduodami ir perimami natūraliai, sutartinai. Kas kaip mokėjo, kaip galėjo, taip ir dalyvavo. Nebuvo taip, kad vieni rodydavo, o kiti žiūrėdavo“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.
Sutiko geriausius draugus
Ansamblietė Violenita Juškevičiūtė sako, jog „Aukso paukštės“ apdovanojimas jai pasirodė netikėtas. Jo buvo laukta kiek anksčiau. Juolab kad ir paraiška šiai nominacijai buvo pateikta ne prieš vienerius metus.
„Domėjimasis etnine kultūra yra gyvenimo būdas. Į ansamblį mane atvedė noras dainuoti bei pažinti savo krašto kultūrą, žmones. Ansamblyje sutikau savo geriausius draugus. Ansamblis ir ansambliečiai yra mano gyvenimo dalis“, – kalbėjo mažeikiškė.
Moters teigimu, kai kurie žmonės į kolektyvą ateina ir jame pasilieka, kiti, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, išvyksta gyventi į kitus miestus ar šalis. Kita vertus, bendrystė ir prisiminimai visada išlieka.
„Kai bendraujame su buvusiais ansambliečiais, kalbamės apie tai, kaip ir kuo gyvename, kokias programas ruošiame. Atrodo, jei kas atimtų „Alksną“, nieko ir nebeliktų“, – sakė V. Juškevičiūtė.
Ansamblis – sąsaja su vaikyste
Židikuose gyvenanti Jūratė Šiaudvytienė dvejus metus yra „Alksnos“ narė. Ji prisimena visada norėjusi dalyvauti gyvo, artimo folkloro ansamblio veikloje. Su šeima grįžusi gyventi į tėviškę, moteris pirmiausia ėmė ieškoti, kur save galėtų realizuoti jos vaikai. Bet rado „Alksną“, į kurią atėjo drauge su vyru. Kiek vėliau į „Alksniukus“ atvedė ir savo vaikus. Ir iš pradžių buvo jaudulio dėl to, kaip ansamblio senbuviai priims, gal bus kokios nors sudėtingos priėmimo sąlygos. Tačiau išankstiniai nuogąstavimai nepasitvirtino.
„Augau vienkiemyje, girdėdavau dainuojančią močiutę. Ji man pasakodavo visokias senoviškas istorijas. Manau, kad dėl to dalyvavimas ansamblio veikloje yra toks mielas ir malonus. Man turbūt iš vaikystės atėjęs tas etninės kultūros poreikis. Žodžiu, ansamblis man yra sąsaja su močiute ir su vaikyste“, – pasakojo moteris.
J. Šiaudvytienės nuomone, viena iš „Alksnos“ ilgaamžiškumo priežasčių, ko gero, ir yra bendrystė.
Svarbiausi – žmonės
D. Petrikienei, vienai iš folkloro ansamblio „Alksna“ vadovų, žinia apie laimėtą „Aukso paukštę“ buvo netikėta. Ji tai išgirdo dalyvaudama seminare Vilniuje.
„Sulaukiau sveikinimų, laimėjus nominaciją. Nustebau: už ką, dėl ko? Kiek žinau, buvome išrinkti iš 13-kos Žemaitijos krašto kolektyvų, pretendavusių į šį apdovanojimą.
Paprastai priimu tą „Aukso paukštę“. Man didžiausias malonumas yra tas, kad mes esame bendraminčių bendruomenė. Įvertinimas – malonus, bet ne pagrindinis dalykas“, – apibendrino D. Petrikienė.
Vadovė akcentavo: „Aukso paukštės“ apdovanojimą pelnė visi ansambliečiai, drauge kuriantys, jaučiantys meilę savo kraštui, lietuviškumui.
