Choras „Atmintis“ – dažnas svečias bažnyčiose: kolektyvas dainavo ir giedojo po Šv. Mykolo arkangelo atlaidų Pikeliuose. Autoriaus nuotr.
Kartu su Lietuvos Sąjūdžiu trisdešimtmetį švenčiantis Kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Atmintis“ eina žingsnis žingsnin su Lietuvos istorija. Choro atliktų dainų sąraše – daugybė patriotinių, svarbiausioms šalies datoms skirtų kūrinių. Daugelį jų išgirsite ir šį sekmadienį įvyksiančiame choro „Atmintis“ 30-ies metų jubiliejiniame koncerte, kurį papuoš kolektyvo draugai iš įvairių Lietuvos rajonų bei kiti atlikėjai.
Turi tradicinius renginius
Paklausus, kiek per tuos trisdešimt metų choras „Atmintis“ yra atlikęs dainų ir giesmių, aštuonerius metus jam vadovaujanti Zita Gužauskienė nusišypsojo – „Juokaujat?“ Aišku tik viena: kolektyvas kasmet dalyvauja visose valstybinėse ir tautinėse šventėse, koncertuose, festivaliuose, politinių kalinių ir tremtinių chorai kasmet susitinka Ariogaloje vykstančiame respublikiniame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, kas dvejus metus kuriame nors šalies mieste vyksta ir tremtinių bei politinių kalinių chorų Dainų šventės.
Nuo senų laikų tremtinių sugalvoti teminiai šių chorų festivaliai ar kitokie renginiai organizuojami įvairiuose miestuose: gegužę mažeikiškiai vyksta į partizanų pagerbimo šventę Plungėje, Gargždai lapkričio mėnesį turi festivalį „Atminties aidai“, telšiškiai metams baigiantis kviečia į „Dievo dovaną“, o gegužės mėnesio pradžioje kas dvejus metus choras „Atmintis“ rengia Motinos dienai skirtą festivalį „Ačiū tau, mama, tariu“. Daugelį metų choras draugauja su kolektyvais iš Kauno, Šiaulių, Kretingos, Kuršėnų, Tauragės ir Marijampolės.
Susikūrė su Sąjūdžiu
Z. Gužauskienė džiaugiasi politinių kalinių ir tremtinių chorų bendradarbiavimu ir draugyste, išvykomis vieniems pas kitus.
„Mums tokios šventės, suvažiavimai labai reikalingi, choristai jų labai laukia: esame specifiniai chorai, dauguma mūsų dainininkų jau garbingo amžiaus, tad kai kam šios šventės būna ir paskutinės. Nežinau, ar po dešimties ar daugiau metų tokie kolektyvai išvis bebus, tad bendrose šventėse pasidžiaugiame vieni kitais, susitinkame senus pažįstamus, gal net žiauraus likimo brolius ar seseris“, – samprotavo pašnekovė.
Šiuo metu chore „Atmintis“ dainuoja apie trisdešimt choristų – panašiai tiek pat buvo ir 1988-aisiais, kai, Lietuvoje prasidėjus atgimimui, įsikūrus Sąjūdžiui, Mažeikiuose įregistruota tremtinių sąjunga. Iki šiol chore tebedainuojanti buvusi tremtinė Adelė Dambrauskienė surinko dainuojančius savo likimo brolius ir seseris – taip atsirado politinių kalinių ir tremtinių choras, o jo pirmąja vadove tapo Gražina Bučytė-Degutienė.
Tėvas – politinis kalinys
Tremtyje – Irkutsko srities Taišeto rajone G. Degutienė stengėsi išsaugoti lietuviškumo dvasią: į saviveiklos kolektyvą subūrė jaunimą, puoselėjo lietuvišką žodį, dainą ir šokį. Grįžusi į Lietuvą įgijo muzikinį išsilavinimą, o Mažeikiuose tapo choro vadove.
„Dainavome autentiškai, būtent taip, kaip dainavome tremtyje, be jokių pagražinimų. Ir kai matydavau žiūrovų bei dainininkų akyse ašaras, manydavau, kad sugebame perduoti tai, ką išgyvenome“, – atsiminimuose rašė G. Degutienė.
Z. Gužauskienė – ketvirtoji choro „Atmintis“ vadovė: neilgai chorui vadovavusią Janiną Spalvienę pakeitė muzikos pedagogė Margarita Jutkuvienė ir prie jo vairo išbuvo iki 2011 metų.
„Aš pati tremtyje nebuvusi, bet esu iš šeimos, kuriai taip pat teko patirti sovietų valdžios represijas.
Mano tėvas – politinis kalinys, nuo 19 iki 33 metų buvo ištremtas, penkerius metus praleido lageryje – jo veikla kažkuo nepatiko tuometinei sovietinei valdžiai. Politinis kalinys buvo ir mano dėdė – mamos brolis“, – pasakojo dabartinė choro vadovė Z. Gužauskienė.
Stebisi choristo energija
Be A. Dambrauskienės, tremtinių dalią teko išgyventi ir dar dviem choro narėms – Danutei Želvienei ir Danutei Videikienei. Vyriausias choristas – 86-erių metų Zigmantas Veselis – buvęs politinis kalinys. Tarnaujant sovietinėje armijoje Sevastopolyje, jis buvo areštuotas ir, saugomas trijų ginkluotų saugumiečių, atvežtas į Klaipėdą: pustrečio mėnesio tardytas saugumo rūsiuose, išvežtas į didįjį kalėjimą, po dviejų mėnesių kalinimo atsidūrė Vilniuje ir buvo nuteistas 10-ies metų laisvės atėmimu bei penkeriems metams tapo beteisis.
Prieš keletą metų Gedulo ir vilties dieną choras „Atmintis“ papuošė tremtinių pagerbimo šventę Lūšėje. Autoriaus nuotr.
„Teisė karinis tribunolas prie Baltijos apygardos. Bausmę atlikau statydamas Kuibyševo elektrinę“, – prisimena mažeikiškis.
Pasak Z. Gužauskienės, Z. Veselis, nepaisant garbino amžiaus, turi nepakartojamą atmintį – galėtų sudainuoti tiek dainų, kad būtų galima išleisti plokštelę, ir visos dar netilptų.
„Aš stebiuosi šio vyriškio energija, entuziazmu, darbštumu: prižiūri namą, laiko bites, neseniai susižeidė, bet tebedainuoja, yra mūsų vedantysis balsas, dainuoja bažnyčios chore, o kiek laidotuvių yra atgiedojęs – tikriausiai visi vyresnieji mažeikiškiai jį pažįsta“, – spėjo kolektyvo vadovė.
Amžius – solidus
Choro „Atmintis“ dainininkų amžiaus vidurkis – apie septyniasdešimt metų: už Z. Veselį metais jaunesni choristai Bronius Dauginas ir Zenonas Karpis, jauniausiam – Benediktui Spirgiui – 47-eri.
Paskutiniu metu į choro gretas įsijungė dar šeši nauji nariai – Z. Gužauskienė džiaugiasi, kad kolektyve jau yra vienuolika vyrų – jų kartais trūksta. Į „Atmintį“ pareiškė norą sugrįžti buvusi choristė iš Tirkšlių – buvusi pedagogė, tremtinė Irena Reivytienė.
„Žmonės kolektyve keičiasi: vieni mus palieka, kiti ateina. Ir ne vien todėl, kad kai kas išeina Anapilin: senjorus apstoja ligos, kiti nebegali dainuoti dėl ligų pasekmių. Choras dirba gana intensyviai, repetuojame du kartus per savaitę po dvi valandas be pertraukos. Kas jau ateina, ateina savo noru, repeticijose sušyla, pasikrauna vieni nuo kitų energija ir geromis emocijomis. Ir nesvarbu, kad žmonės nėra politkaliniai ar tremtiniai, bet visi prijaučiantys: galbūt buvo ištremti jų giminės, draugai ar pažįstami“, – samprotavo Z. Gužauskienė.
Plečia kūrinių tematiką
Choras „Atmintis“ neapsiriboja vien politinių kalinių ar tremties dainų tematika, o stengiasi plėsti savo akiratį: paruošta apie dešimt giesmių, kurios atliekamos bažnyčiose įvairių švenčių, atlaidų metu, praėjusiais metais choristai talkino Kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamajam“ teatrui ir atliko dainas-giesmes jų spektaklio metu. Šiuo metu ruošiama žemaitiškų dainų programa – jos choristų mėgstamos, nes yra savos: per vieną repeticiją išmoktos net šešios žemaitiškos dainos.
„Jei žemaitiška daina – ji iš karto skamba: nereikia jokių kalimų, pernelyg sunkaus mokymosi. Kai kurie šiuolaikiniai kūriniai – per daug sudėtingi, sunkiai priimami – vis dėlto esame saviveiklinis kolektyvas. Pirmoje vietoje, aišku, patriotinės dainos: Tėvynė, Lietuva, tremtis, partizanai. Tai mums labai artima: birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, mums – kaip mišios. Artėja Vasario 16-oji, tad choristai jau klausia – ką ir kur dainuosime? Jiems nesvarbu: ar lauke, ar ant sniego, nors ir trisdešimt šalčio – viskas gerai. Kiek reikia kantrybės, sveikatos… Ir kad pasakytų: vadove, gal užteks, nebeateisim – taip nėra buvę“, – tvirtino Z. Gužauskienė.
Vaidas RUNKAUSKAS
