Tyla – kaip per Vėlines

Kai nukrenta lapai ir dar nėra sniego, ši tyla žudo. Ruduo tampa irzlus ir diskomfortiškas, atrodytų, kad mes grimztame į kažkokią nežinomybę. Ar mes stovėsime ties bedugne, ar džiaugsimės suteikta palaima ir ramybe, nuo mūsų mažai kas priklauso, nes mes nežinome, kiek šviesos yra prieš mus, ir kiek purvo yra už mūsų nugarų.

Kaip atkurti pusiausvyrą ir teisingumą, kai dauguma tautiečių išgyvena tarsi sutraiškyto nervo būseną? Kai dauguma mūsų atsiduoda savo kūno ir sielos silpnybėms, nesusimąstydami apie būties esmę. Ir pasiduoda labai banaliai ir daug kartų girdėtai frazei „Vieną kartą gyvenam“. Tarsi už to pasakymo slypėtų kažkokios nereikšmingos smulkmenos. Deja, už to slypi gyvenimai, o tai jau nesulyginamas dalykas.

Silpnybė ir kaip jos pasekmė atsirandanti nuodėmė mūsų likimus gali nuvesti ten, toli už tos linijos, kur ruduo kvėpuoja atodūsių nežinomybe. Aišku, kažkas pasakys, kad net ir Jėzus iš Nazareto turėjo savų silpnybių, o gal ir nuodėmių…

Savaitgalį visi buvome paskendę chrizantemų kvapuose ir žvakių šviesoje, atrodė, kad viskas, ką turėjo paruošti ir sutvarkyti iš biudžeto finansavimą gaunančios įmonės ir įstaigos, buvo paruošta. Kad mes, lankydami savo artimųjų kapus, galėtume laisvai pasistatyti automobilius, į konteinerį įmesti šiukšlę ar nereikalingą daiktą. Bet, pasirodo, valdžios mums pateikta vizija buvo apgaulinga…

Bet savo pasakojimą pradėsiu kiek iš toliau, tarsi aš vėl būčiau bolševikinėj praeity. Tarsi sėdėčiau salėje, kur sovietiniais metais vyko rajono politinio ir ekonominio švietimo sistemos propagandininkų seminaras. Ir kas liūdniausia, kad tie patys seminaro lektoriai ir dabar tą pačią propagandą (tik jau katalikiškesnėje žvakių šviesoje) mums tebedalija. Bet tos kalbos ne visus jau veikia, nes daug kas pasikeitė, visi matome, kas vyksta…

Per šventes kelias ir prieigos prie kapų buvo užkimšti mašinomis, kai tuo tarpu aikštelės prie stadiono buvo tuščios, kažkodėl į jas niekas negalėjo įvažiuoti. Klausimas tik vienas – kodėl? Pastebėjimas gali būti kad ir toks: tai ne „tikroji“ lapkričio šventė propagandininkams, kitaip tariant, ne jų cinkelis.

Aš nemačiau nė vieno iš buvusių tarybinių propagandininkų, kuris būtų padėjęs žmogui, kad šis nejaustų diskomforto. O jei dar prisiminsime, kad garsioji Pavenčių gatvėje esanti „aikštelė“ neaiškiais būdais beveik milijoną „suvartojo“ ir pasiliko tarsi jau niekieno… Beveik milijono nėra, aikštelės nėra, bet ar kam tai rūpi? Paklausk, tau iš karto atsakys: žvakutės tai dega…

Aš abejoju, kad žmonės, esantys valdžioje, reaguoja į kitų žmonių paprastus kasdienius lūkesčius. Kad jiems įdomus miestiečių dvasinis pasaulis, jų buitis, kuri priklauso ir nuo valdžios dėmesio. Kartais susidaro įspūdis, kad niekaip negalime atsakyti į vieną gan kuriozinį klausimą: kas iš mūsų yra zombiai? Nejaugi viskas yra sumaterialėję, nejaugi nematoma, kad per Visus Šventus ir Vėlines kažkodėl buvo neišvežti šiukšlių konteineriai ir nepasirūpinta, kad būtų atvežti nors keli papildomi? Kad prie įėjimo į kapines vos matoma šiukšliadėžė iki lapkričio pirmosios jau buvo pilnut pilnutėlė? Nejaugi gyvenama tokia paprasta mintimi: tą savo kapų „chlamą“ dėkit, kur norit – mums tai neįdomu!

Ar valdžia dar gali sau kažką dvasingo ir pozityvaus pasiimti per žodį, o ne per litą? Ir čia liūdnai prisiminiau L. Feuerbacho posakį „Žmogus yra tai, ką jis valgo“…

Mano pastebėti mirusiųjų pagerbimo šventės epizodai parodė, kaip yra mums tarnaujama. Akivaizdu, kad valdžios žmonės susiduria su dažnu atminties praradimu. Kai jie ateina į valdžią, kažkodėl jų sąmonė apsvaigsta nuo tos gerovės ir tampa problemiška, mat neatsimena, kas buvo kalbama iki atėjimo į pelningas ir šiltas kėdes. Nebepamena, kokiais gražiais žodžiais buvome glamonėjami.

Prieš rinkimus tas vyrų ir moterų atkaklumas siekti gerovės VISIEMS po rinkimų atslūgsta ir gerumu mėgaujasi tik artima aplinka. Kodėl yra kalbama apie demokratiją, kito žmogaus nuomonės gerbimą, toleranciją, bet apie tai kalbantieji, man atrodo, neturi nei vieno, nei antro, nei trečio? Nejaugi belieka tylėti ir laukti, kol per šventes kažkas teiksis atidaryti aikšteles, kur žmonės galėtų laikinai pasistatyti automobilius ir be stresų aplankyti savo artimųjų kapus? Ar tam mums pakėlė mokesčius už šiukšlių išvežimą, kad negalėtume įmesti į konteinerį šiukšlių, nes jie perpildyti? Kodėl mes turime mesti šiukšles ant žemės, vėjas jas nešioja kur papuola, ir galiausiai nevalyvumu būsime apkaltinti būtent mes, gyventojai, o ne tie, kas turi visa tai tvarkyti.

Bet kalti esame ir mes, nes susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenė nebegyva, kad ji skendi tyloje –  kaip per Vėlines…