Iš Mažeikių traktoriais – į Vilnių?

Pirmadienį Vilniuje vyko Lietuvos žemės ūkio tarybos inicijuotas susitikimas su premjere Ingrida Šimonyte, žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku ir Aplinkos ministerijos atstovais. O tūkstančiai šalies ūkininkų, teigdami, kad jaučiasi palikti vieni spręsti dėl politikų nenuovokumo ir neišmanymo sukurtų problemų, tuo metu susibūrė į vilties ir solidarumo protestą „Tegul Lietuvos laukai liepsnoja“.

Nuošalyje neliko ir Mažeikių rajono ūkininkai – kaip ir kolegos iš kitų rajonų, mažeikiškiai žemės sklypuose šalia kelių degino laužus. Taip jie Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos vadovams išreiškė raginimą spręsti ūkininkams, o kartu ir iš visiems šalies žmonėms gyvybiškai svarbius klausimus, ir įsisenėjusias, ir naujas problemas.

Problemų žemės ūkyje daug

Valdžios institucijų sprendimais ir politika, susijusia su žemės ūkio sektoriumi, nepatenkinti žemdirbiai protestavo degindami laužus, bendraudami su kolegomis bei palaikyti atvykusiais rajono žmonėmis, vaišindamiesi arbata ir lauke virtu maistu.

Ir tai buvo ne vien tik protestas ar paraginimas valdžiai rimčiau vertinti problemas, į kurias jų dėmesį bando atkreipti žemdirbiai, bet ir kvietimas visuomenei susitelkti, solidarizuotis: visi esame susiję, tad vienas ar kitas valdžios priimtas sprendimas, nutarimas, įpareigojimas netrukus atsiliepia ir visuomenei. Kad ir, pavyzdžiui, augančios maisto produktų kainos.

Tarp valdžiai skirtų ūkininkų klausimų bei reikalavimų – klausimai dėl daugiamečių pievų atstatymo, apsauginių juostų bei zonų plėtros ir vienašališko žemės paskirties keitimo be savininko sutikimo, rusiškų grūdų tranzito per Lietuvą uždraudimas, pieno krizės suvaldymas, iki šiol galiojusių žymėto kuro naudojimo taisyklių sugrąžinimas, naftos dujų akcizo mažinimas. Kita vertus, įsisenėjusių problemų, reikalaujančių greitų ir logiškų sprendimų, yra ir daugiau.

Laužai – įspėjimas ir kvietimas telktis

Pasak akcijos sumanytojų, tokia protesto forma – laužų deginimas, pasirinkta neatsitiktinai. Lietuvoje laužai nuo seno įspėdavo apie artėjančius priešus. Pamatę dūmus žmonės mesdavo darbus ir, griebęsi kirvių, šakių, dalgių, eidavo pasitikti priešo, nes suprato: be žemės taps vergais.

Šiandieniniai šalies ūkininkai, „apkrauti“ daugybe valdžios priimtų įstatymų, nutarimų, sprendimų, reikalavimų, jaučiasi panašiai taip, kaip jautėsi priešų puolami protėviai. Todėl laužus pirmadienį uždegė įspėdami vieni kitus, visuomenę ir šalies vadovus, kad šalies žemės ūkis eižėja, o kantrybė ir, svarbiausia, laikas dorojantis su valdininkų sprendimų pasekmėmis senka.

Protestuodami eismo netrikdė

Dalis Mažeikių rajono ūkininkų į iš anksto numatytas laužų deginimo vietas atvyko traktoriais ir kita žemės ūkio technika. Buvo sudarytas žemėlapis, kuriame visos Lietuvos žemdirbiai, o kartu ir jų kolegos latviai žymėjo koordinates vietų, kuriose suliepsnos solidarumo ir vilties laužai.

Internetu šiame žemėlapyje pateiktą informaciją galėjo matyti visi norintieji.

Skaičiuojama, kad ūkininkų vilties ir solidarumo laužai Lietuvoje liepsnojo 511-oje vietų, Latvijoje – 190-yje. Laužus užkūrė ir Norvegijos, Švedijos, Čekijos, Vokietijos ūkininkai.

Mažeikių rajone ūkininkų laužai liepsnojo keturiose vietose: laukuose prie Mažeikių aplinkkelio žiedinės sankryžos Krucių kaime, Reivyčiuose, Bružuose ir Repšiuose.

Žemdirbiai pasirinko taikų būdą protestuoti: atvarytą techniką tvarkingai išrikiavo laukuose šalia protesto akcijos vietų arba pakelėse ir eismo netrikdė. Ant kai kurių priekabų, krautuvų, kitų įrenginių buvo pakabinti didžiuliai plakatai, skelbiantys apie protesto akcijos tikslus, valdžiai keliamus reikalavimus, kviečiantys palaikyti Lietuvos ūkininkus.

Dalis vairuotojų, važiavusių pro vietas, kuriose buvo protestuojama, savo solidarumą su žemdirbiais bei palaikymą išreiškė pypsėdami automobilių garso signalais.

Ūkių nuolat mažėja

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Mažeikių skyriaus pirmininkas Eligijus Pocevičius džiaugėsi susirinkusiais į protestą mūsų krašto ūkininkais ir juos palaikančiais žmonėmis.

Dalis jų stabtelėjo, atėjo pasikalbėti ir ne iš gandų, o iš pirmų lūpų sužinoti, kokia yra situacija šalies žemės ūkyje, su kokiais išmėginimais kasdienėje veikloje susiduria šiandieniniai žemdirbiai.

Žemdirbius vienijančios sąjungos skyriaus pirmininko teigimu, mūsų rajone šiuo metu yra apie 2 tūkst. ūkių, tačiau kiekvienais metais jų mažėja.

„Visada tikimės, laukiame iš valdžios protingų sprendimų. Deja, faktiškai matome, kad žemės ūkio situacija visoje šalyje blogėja“, – komentavo „Santarvės“ pašnekovas.

Dažnai trūksta logikos ir lankstumo

E. Pocevičiaus nuomone, labai daug lemia šalies valdžios maksimalizmas. Žemdirbių savivaldos atstovai gilinasi į bendrą Europos Sąjungos žemės ūkio politiką, domisi aktualijomis, mato situacijas ir gali palyginti: kitose šalyse gyvenantiems ir dirbantiems ūkininkams tais pačiais klausimais, kurie aktualūs ir Lietuvoje, suteikiama daugiau laisvės.

„O štai Lietuvos valdžia ima ir pritaiko pačius aukščiausius reikalavimus. Pas mus neieškoma kompromisų, viduriuko, kad visiems būtų gerai. Norima „užspausti“, kad būtų kuo ekologiškiau, kuo tvariau, bet nesilaikoma loginių principų, nėra lankstumo. Tai galbūt dėl to šalies žemės ūkis rieda žemyn“, – svarstė ūkininkas. 

E. Pocevičius pridūrė: blogai yra ir tai, kad žemės ūkio problemos – ir įsisenėjusios, ir naujai iškylančios – dažnu atveju tik prigesinamos arba „užkamšomos“, tačiau konkrečių veiksmų, kad jos nesikartotų, pasigendama.

Pavyzdys – praėjusių metų pieno supirkimo kainų krizė: kompensuojant žemdirbiams praradimus, kuriuos jie patyrė dėl drastiškai kritusių pieno supirkimo kainų, skirta piniginė parama. Tačiau esminių veiksmų, kad problema ateityje nesikartotų, nesiimta.

Yra priimtas Pieno įstatymas, bet praktiškai jis neveikia ir nieko nedaroma, kad teisės aktas duotų rezultatų.

Norima grįžti į praeitį?

Krakiškis ūkininkas Raimundas Juška į protesto vietą prie vadinamojo Krucių eismo žiedo atriedėjo vežimu, kurį tempė du Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai.

Ūkininkas paaiškino, kad šis jo gestas simbolizuoja šalies valdžios požiūrį į žemės ūkį – nelogiški sprendimai gali atvesti prie to, kad šios Lietuvos ūkio šakos neliks arba ji sugrįš į tuos laikus, kai žemė buvo dirbama arkliais.

Be to, ir dalis visuomenės atstovų, vadinamųjų „laido riterių“, įvairiuose komentaruose po informacija apie išbandymus bei problemas, su kuriomis kasdien susiduria ūkininkai, vis prikaišioja: „Pažiūrėkit, kokiais traktoriais, kombainais, visureigiais jie važinėjasi.“ Kitaip tariant, yra manančiųjų, kad šiuolaikinėje, nuolat besikeičiančioje, investicijų reikalaujančioje rinkoje galima konkuruoti žemę ariant arkliais. O daliai internete vykstančių diskusijų dalyvių nė motais tas faktas, kad dauguma žemdirbių techniką perka už iš bankų paimtas paskolas.

Pasak R. Juškos, Lietuvos žemės ūkyje problemų kur pažiūrėsi – pilna, o sostinės biurokratai vietoj to, kad įsiklausytų, ką sako ir siūlo žemdirbiai, daro savo – priima sprendimus, su kurių pasekmėmis tenka dorotis ūkininkams.

„Dabar yra taip, kad žemės ūkio ministro nebėra. Kęstutis Navickas labai gerai pasislėpęs po krūmais, o, va, Simonas Gentvilas yra ministras „ant dviejų ministerijų“ – reguliuoja aplinkosaugą, o per aplinkosaugą – ir žemės ūkį“, – kalbėjo krakiškis.

Du ministrai gamtininkai

Apie dvidešimt ūkininkų, gyvenančių ir dirbančių Reivyčių seniūnijos teritorijoje arba jų pačių žodžiais tariant – palatvijyje, savo laužą užkūrė vietoje, pro kurią kasdien pravažiuoja labai daug lietuvių, vykstančių į Latviją, ir latvių, atvažiuojančių į Lietuvą, – prie kelio Mažeikiai–Ežerė, ties kelio, vedančio į Tulnikius, posūkiu.

Itin šalto oro nepabūgę vyrai pirmadienį šildydamiesi prie laužo kalbėjo tą patį: valdžia savo sprendimais neleidžia normaliai dirbti, tad, jei taip toliau, ūkius išnaikins, nes žmonėms tiesiog nebeliks motyvacijos stengtis, investuoti, dirbti.

„Valdžios keičiasi, o tas požiūris į žemės ūkį, kaip buvo, taip ir tebėra ribotas. O juk nesprendžiamos problemos kaupiasi ir didėja. Mano supratimu, vienas Kazys Starkevičius buvo iš tų valdžios atstovų, kurie suprato žemės ūkį, bet jam tapti žemės ūkio ministru niekas neleido. Žodžiu, dabar turime du ministrus gamtininkus – Gentvilą ir Navicką, tai tokių dalykų prigalvota, kad mums, ūkininkams, nebėra kur dingti.

Jei ES valdininkai ką nors parekomenduoja, Lietuvos Vyriausybė nedelsdama, skubotai ir vienareikšmiškai priima, o tik paskui žiūri, kas bus toliau. Nežinau, kaip visa tai pavadinti – gal per dideliu uolumu, gal nenoru pasistengti dėl savo krašto žmonių ar per dideliu gerumu kitiems“, – kalbėjo ūkininkas Andriejus Virkutis.

Kam – tik keli pakeitimai, o kam – baudos

Mažeikių rajono ūkininkas Audrius Vanagas yra ne tik LŪS Mažeikių skyriaus valdybos, bet ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos narys, aktyvus ūkininkų savivaldos dalyvis.

A. Vanagas drauge su kolegomis iš Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmadienį dalyvavo susitikime su premjere, žemės ūkio ministru ir Aplinkos ministerijos atstovais.

Pasak jo, šis susitikimas derintas seniai, nuo spalio mėnesio, valdžios atstovams iš anksto buvo išsiųsta įvairių klausimų. Jie išliko aktualūs, o per tą laiką – nuo spalio iki sausio 8 d. – klausimų dar ir padaugėjo.

Pasak A. Vanago, susitikime diskutuota apie konkrečius ūkininkų netenkinančius dalykus, kuriuos išspręsti būtina nedelsiant.

Kaip pavyzdį „Santarvės“ pašnekovas pateikė nuo sausio 1 d. įsigaliojusius žymėto kuro naudojimo taisyklių pakeitimus, pagal kuriuos žymėto dyzelinio kuro sunkvežimiuose, lengvuosiuose automobiliuose negalima naudoti. Kitaip tariant, jei iš pievos bačkele, prikabinta prie lengvojo automobilio, į kurį užpilta žymėto dyzelino, žemdirbiai veš primelžtą pieną, iš tikrintojų užsidirbs baudą.

„Valdininkams kelių žodžių, kelių sakinių pakeitimai dokumentuose gal ir nieko nereiškia, o mums tie keli žodžiai reiškia tai, kad būsime bauduojami“, – kalbėjo A. Vanagas.

Valdžios pažadai ūkininkų nešildo

Pirmadienį protesto akcijoje prie laužų kalbinti Mažeikių rajono ūkininkai sakė manantys, kad susitikimo su valdžia metu nieko reikšmingo pasiekta nebus ir šalies žemdirbių bendruomenei teks su savo technika riedėti į Vilnių.

Tą įžvalgą trečiadienio rytą patvirtino ir susitikime su premjere dalyvavęs A. Vanagas. Kalbėjimo, kaip ir pažadų, – daug, bet tai nieko naujo.

„Man atrodo, kad premjerė ir ypač jos komanda iš ministerijų turėjo būti labiau pasiruošę. Jautėsi, kad tų pastangų nebuvo labai daug įdėta. Šiaip nustebino tai, kad premjerė į žemės ūkio reikalus įsigilinusi pakankamai gerai ir gerai sprendžia techninio lygio klausimus. O juk juos turėtų spręsti atskiros ministerijos. Keistai atrodo, kai premjerė kalba tais klausimais, o už juos tiesiogiai atsakingas žemės ūkio ministras tyli“, – įspūdžiais pasidalijo „Santarvės“ pašnekovas. 

Lietuvos žemės ūkio tarybos narių, dalyvavusių susitikime, netenkino tai, kad valdžia kitą susitikimą siūlė surengti kovo mėnesį. 

Ūkininkų požiūriu, tai – laiko delsimas ir problemų sprendimo atidėliojimas. Šie metai bus gausūs rinkimų, tad nesitikima, kad, sulaukus kovo, šalies valdžiai, politikams rūpės ūkininkų problemos. Todėl antradienį Lietuvos žemės ūkio tarybos narių susirinkime vieningai buvo nuspręsta sausio pabaigoje sostinėje rengti protesto akciją.