„Savanoris – tas, kas savo noru, neverčiamas imasi kokio darbo“ – taip žodžio reikšmė aiškinama Lietuvių kalbos žodyne.
Vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvoje, Mažeikių mieste bei rajone savanorių smarkiai padaugėjo. Kas dalija skrajutes apie renkamą paramą ukrainiečiams, kas budi tos paramos surinkimo vietose, kas inicijavo spektaklį, į kurį bilietas kainavo savanorišką piniginę auką. Kiti tyliai atsiliepia į prašymus paaukoti karą išgyvenantiems ukrainiečiams ar į Mažeikių rajoną atvykusiems šios tautos žmonėms reikalingų drabužių, higienos reikmenų, maisto ir suruošia tokių lauknešėlių.
Kitaip tariant, šiandien su savanoryste vienaip ar kitaip susiduria dauguma mūsų krašto žmonių, o šios sąvokos ribos tapo gerokai platesnės.
Premjerė dėkoja žmonėms ir drąsina
Praėjusią savaitę Seimo pavasario sesijos atidarymo metu savo kalboje Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė šalies gyventojams ir dėkojo už pagalbą Ukrainos žmonėms, ir drąsino nesustoti, nenuleisti rankų, nepasiduoti vadinamajam karo nuovargiui.
„Visų tautybių ir politinių pažiūrų Lietuvos žmonės atvėrė savo namus ukrainiečiams, nešė maisto, drabužių, reikalingiausių daiktų – kartais per pusdienį perpildydami aikštes ir sandėlius. Nenutrūkstamos vilkstinės sunkvežimių kasdien veža būtiniausią valstybės, verslo ir žmonių pagalbą į Ukrainą.
Iš visos širdies norėčiau padėkoti visiems ir kiekvienam Lietuvos žmogui, verslui, visiems ir kiekvienam valstybės tarnautojui ir pareigūnui, kurie, negailėdami savo laiko, jėgų ir sveikatos, daro tai, ką jaučia, kad gali ir turi daryti. Norėčiau, bet nemanau, kad turiu tokią teisę.
Nes jie tai daro ne mano ar kieno kito paraginti ir paprašyti. Jie tai daro savo sąžinės ir tikėjimo vedami“, – kalbėjo Ministrė Pirmininkė.
Bilietas į spektaklį – savanoriška auka
Kuo galėdami prie pagalbos Ukrainos žmonėms stengiasi prisidėti ir Mažeikių miesto bei rajono gyventojai.
Antradienio vakarą Mažeikių kultūros centre Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro aktoriai suvaidino spektaklį „Karūna ir smėlis“. Renginys buvo nemokamas, tačiau jo metu Švč. Jėzaus Širdies ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčių „Carito“ savanoriai rinko pinigus. Už juos bus nupirkta maisto, higie-nos reikmenų, kurių reikia mūsų mieste apsistojusioms nuo karo nukentėjusioms ukrainiečių šeimoms.
Mažeikiškiai paaukojo per 1,3 tūkst. eurų. Daliai Mažeikiuose įsikūrusių šeimų labai trūksta patalynės, puodų maistui virti, keptuvės, virdulio. Tai, ko reikia, bus perkama už spektaklio metu surinktus pinigus.
Lėšas rinkę savanoriai dėkoja „Skrajojamojo“ teatro aktoriams, jo režisierei Airidai Lementauskienei ir pinigus aukojusiems žmonėms už tai, kad net sunkiausiu metu jie savo širdyse randa vietos taikai, meilei ir kūrybai.
Džiaugiasi bibliotekos darbuotojų iniciatyva
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios „Carito“ atstovė Danutė Komovienė sakė, kad Mažeikių mieste ir rajone yra daug geros valios žmonių ir organizacijų, suprantančių ukrainiečių ir Ukrainos padėtį ir teikiančių įvairią pagalbą – Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras, „Laimingas vaikutis“, „Kavos terasa“, Maltos ordino pagalbos tarnybos Viekšnių grupė, „Gelbėkit vaikus“, „Maisto bankas“ ir t. t.
Mažeikiškė vieną po kitos vardijo mūsų rajono organizacijų, įstaigų, bendruomenių įgyvendinamas iniciatyvas.
Vienos jų – suburti Mažeikiuose apsigyvenusių ukrainiečių bendruomenę, ėmėsi viešosios bibliotekos direktorė ir darbuotojai. Antradienį bibliotekoje įvyko pirmasis Mažeikiuose įsikūrusių ukrainiečių šeimų susitikimas. Jo metu vaikai karo pabėgėliai laiką leido Vaikų ir jaunimo skyriuje, suaugusieji ukrainiečiai bendravo vieni su kitais, su mažeikiškiais organizacijų atstovais.
Sutarta, kad tokie susitikimai bibliotekoje vyks kiekvieną antradienį. Beje, bibliotekos darbuotojai prašo miesto ir rajono gyventojų pagalbos: gal galite bibliotekai padovanoti jums jau nereikalingų rusų–lietuvių kalbų žodynų? Jų poreikis šiuo metu labai išaugo.
Prisidėti galime kiekvienas
Ši savaitė buvo antroji, kai Tirkšlių seniūnijos bendruomenės namuose iš gyventojų buvo priimama labdara Ukrainai.
Bendraudama su „Santarve“ bendruomenės pirmininkė Asta Griciuvienė pasakojo, kad mintis Tirkšliuose inicijuoti paramos rinkimo akciją jai kilo žiūrint „Praeities žvalgo“ (Šarūno Jasiukevičiaus, laidų apie karines paslaptis ir karo istoriją kūrėjo, knygų autoriaus, keliautojo bei kelionių organizatoriaus – N. Š.) tiesioginę transliaciją iš kelionės į karo siaubiamą Ukrainą.
„Visi arba, teisingiau sakant, dauguma žmonių dabar seka informaciją apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Aš žiūrėjau „Praeities žvalgą“ ir susimąsčiau: žmogus važiuoja į Ukrainą ir parveža į Lietuvą nuo karo bėgančias ukrainiečių šeimas. Pagalvojau, kad man, mums Lietuvoje bepigu sėdėti prie televizorių ekranų, kompiuterių ir sekti naujienas. O juk kiekvienas galime nors kuo nors prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams“, – apie tai, kaip kilo mintis rinkti paramą, skirtą ukrainiečiams, ir ją perduoti „Praeities žvalgui“, kad ji būtų išvežta į Rusijos puolamą šalį, prisiminė „Santarvės“ pašnekovė.
Vietiniai žmonės geranoriški
Praėjusį ketvirtadienį tirkšliškių surinktos paramos siunta buvo nuvežta į Kauną, iš kur visa tai, ką per „Praeities žvalgą“ suaukojo mūsų šalies gyventojai, išvežama į Ukrainą.
„Viena įmonė šiam reikalui skyrė autobusiuką su vairuotoju, bakas buvo pilnas kuro. Esame labai dėkingi.
Noriu pasakyti, kad ir tirkšliškiai, ir seniūnijos kaimų žmonės yra labai vieningi, šilti, geranoriški“, – kalbėjo A. Griciuvienė.
Buvo visokių situacijų: buvo žmonių, atnešusių grynųjų pinigų, vienas žmogus atvežė ir paaukojo elektros generatorių. O kiti aukojantieji kuklinasi, sako: „Čia tas mano nupirktas ir į bendruomenės namus atneštas pakelis makaronų ar indelis konservų nieko nereiškia.“
Tačiau bendruomenės pirmininkė tokį argumentą atremia: „Reiškia. Pagalvokit, gal rytoj kokiame nors rūsyje besislepiančiam ukrainiečiui tas jūsų paaukotas indelis konservų bus vienintelis tos dienos maistas.“
Savanorių prisikviesti nesunku
Tirkšlių seniūnijos bendruomenės namuose jau antrą savaitę pasikeisdami budi savanoriai. Jie priima žmonių atneštą paramą, ją sudeda tvarkingai, supakuoja. Tačiau viena svarbiausių savanorio misijų šiuo metu, A. Griciuvienės nuomone, yra tiesiog bendrauti su žmonėmis – jei kam kyla klausimų, į juos atsakyti, pasidalyti informacija, kur keliaus labdara, kiek surinkta pinigų, kas už juos bus perkama. Nes kuo daugiau informacijos, skaidrumo, tuo mažiau vietos lieka visokiems įtarinėjimams, apkalboms.
„Savanorystė šiuo metu yra labai svarbu. Samdyti kažkokių darbuotojų bendruomenė neturi galimybių.
Kai žmogus eina į darbą, jis atlieka tai, ką atlikti yra įsipareigojęs. O savanoriška veikla, kad ir kokios srities ji būtų, yra iš širdies“, – mintimis pasidalijo A. Griciuvienė.
Šiuo metu nėra problemos prisikviesti tirkšliškius į bendruomenės namus savanoriauti.
„Manau, kad tai, jog miestelių, kaimelių gyventojų bendruomenės yra mažos, šiuo atveju yra didžiulis privalumas: žmonės vieni kitus pažįsta ir tarpusavyje kontaktuoti, susitarti yra paprasčiau. O be to, ir pasitikėjimo vieni kitais yra daugiau. Pavyzdžiui, susivienijome su Pievėnų bendruomenės nariais. Jų atstovai Mažeikiuose prie prekybinių bazių renka paramą“, – kalbėjo Tirkšlių seniūnijos bendruomenės pirmininkė.
Kelios medalio pusės
Nevyriausybinės organizacijos „Būk su manimi“ vadovės Jolitos Butkienės teigimu, kalbant apie pagalbą nukentėjusiems nuo karo ir mūsų krašte įsikūrusiems ukrainiečiams, apie situaciją dėl savanorystės Ukrainos karo kontekste, yra kelios medalio pusės.
„Būna, kai paprašome visuomenės pagalbos lietuviams, kad ir toms pačioms jaunoms šeimoms, sulaukiame atmetimo reakcijos. Dabar turime tokią situaciją – viename Mažeikių rajono kaime gyvenančiai senolei labai reikalinga skalbyklė. Ir tą skalbyklę teoriškai turime, bet praktiškai ne. Kitaip tariant, ją dovanojantys žmonės kategoriškai pasakė: atiduokite tik ukrainiečiams“, – pasakojo pašnekovė.
Geriau nieko nei bet ką
J. Butkienė papasakojo dar vieną neseniai nutikusią „karčią“ istoriją. Mažeikių rajone apsigyvenusioms karo pabėgėlių šeimoms labai trūksta puodų. Savaitės pradžioje organizacijos „Būk su manimi“ atstovėms paskambino senyvo amžiaus moteris. Pasakė, kad surinko savo puodų ir dar apėjo kaimynus. Informavo, kad tų surinktų puodų yra ir trijų–keturių litrų talpos, o tokių – didesnių – šiuo metu labai reikia.
„Apsidžiaugėme, nuvykome paimti. Ir visa laimė, kad nenuvežėme tų puodų tiesiai šeimoms. Atidarę maišą pamatėme, kad iš tų penkių puodų – vos du geri. Kiti – aliuminio metalo, vietoj rankenos – skylė… Taigi, yra dvi pusės – vieni iš tiesų atsiliepia ir pagelbėja nuoširdžiai. O kiti tik tokį suvokimą turi: arba išmesti, arba pasidalyti. O gal ir nuoširdžiai mąsto, kad tie jų atiduodami daiktai yra geri, vertingi“, – kalbėjo organizacijos vadovė.
Geriausia – konkretūs prašymai
Pasak J. Butkienės, dauguma mažeikiškių labai reaguoja į tai, kas vyksta Ukrainoje ir kas vyksta su ukrainiečiais, atvykusiais į mūsų kraštą, ir stengiasi kuo galėdami pagelbėti.
Pavyzdžiui, kai „Būk su manimi“ patalpose Stoties gatvėje prisireikia savanoriškos žmonių pagalbos, kad ir padėti čia ateinantiems ukrainiečiams prisimatuoti drabužių, išsirinkti daiktų, yra mažeikiškių moterų, kurios slaugo fizinių negalių turinčius artimuosius, tačiau paprašytos atranda ir laiko, ir noro pabudėti, pagelbėti.
„Vis tik man atrodo, kad visuomenė labiau reaguoja į sukonkretintus prašymus. Pavyzdžiui, paskambinome Gabijos gimnazijos direktoriui ir konkrečiai išsakėme, ko tuo metu reikėjo – kamuolių ukrainiečiams vaikams, klausėme, gal turi kokių. O gimnazijos bendruomenė parūpino naujų kamuolių.
Toliau – kompiuterius remontuojantis Kęstutis iš „Sigmos“. Jis suremontavo kompiuterius, kuriuos nuotoliniam mokymuisi naudos į Mažeikius atvykę ukrainiečiai vaikai. Kęstučio pagalba šiuo atveju – irgi savanorystė, nes mes jam neturime kuo atlyginti už darbą. Nebent geru žodžiu ir rekomendacija“, – apibendrino J. Butkienė.
Nuotr. iš Tirkšlių seniūnijos bendruomenės, Mažeikių kultūros centro archyvų
