Šiais metais mažąja Lietuvos kultūros sostine tapę Ukrinai garsėja ne tik savo kultūriniu, istoriniu, bet ir bendruomeniniu paveldu. Šio kaimo bendruomenės tapatumo ženklais yra tapę žemaitiški krežiai bei visoje šalyje pažįstamas ukriniškių „Vobulū sūris“. Juk ne veltui sakoma: „Kōr krežē i sūrē, tėn i Okrėnā“. Su šia produkcija dalyvauta ne vien respublikinėse, bet ir tarptautinėse parodose.
Pažįstami iš sūrių ir krežių
Žemaitiškų krežių pynimu seniai užsiima septyniasdešimtmetis Liudvikas Vasiliauskas: kartais prireikia dviejų jo krežių, kad sutilptų į parodas vežami ukriniškių išvirti sūriai. Šiemet ši produkcija jau spėjo pabuvoti ir nudžiuginti lankytojų širdis 5-ojoje tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „ADVENTUR 2017“.
Ne kartą su krežiais ir sūriais ukriniškiai dalyvavo tarptautinėje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt“, jų produkciją Vilniaus Rotušės aikštėje ragavo ir vilniečiai bei sostinės svečiai 2017 metų mažųjų Lietuvos kultūros sostinių pristatymo metu, lankytasi ir bendruomenių šventės mugėje Marijampolėje. O kiek dar būta renginių, mugių, parodų Mažeikiuose, kur savo garsiuosius gaminius ukriniškiai taip pat reklamavo.
„Taip jau atsitiko, kad iš mūsų prosenelių ar senelio išlikęs paveldas atėjo iki mūsų dienų, dabar visa tai atgaivinta ir tarnauja mums kaip mūsų bendruomenės reprezentaciniai ženklai“, – kalbėjo Ukrinų bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė.
Obuolių sūriui nesigaili
Apie obuolių sūrių virimo ir spaudimo Ukrinuose tradicijų atgaivinimą imta kalbėti 2013 metų pavasarį, o rudenį pereita prie konkrečių darbų.
Pasak V. Vžesniauskienės, dar anksčiau visoje Lietuvoje buvo pradėta kalbėti, kad kaimų bendruomenės turėtų imtis kokių nors verslų. Pasitarę bendruomenės taryboje, ukriniškiai nusprendė pradėti spausti sultis.
Tada finansavimo tam nebuvo gauta, o kad bendruomenės reikmėms iš pieninės įsigytas namelis nestovėtų tuščias, pradėta dairytis aplinkui, iš kur būtų galima gauti naudos.
„Tais metais kiemai buvo pilni obuolių. Kažkaip netyčia įlindau į internetą ir pamačiau, kad galime užsiimti obuolių sūriais. Šiaip jiems tinka visokie obuoliai, bet labiausiai – kieti antaniniai. Tad visada ir laukiame šių obuolių metų. Obuolių ukriniškiai nesigaili, noriai jais dalijasi su mumis – užtenka tik užsiminti, kad reikia, jau ir turim“, – teigė bendruomenės pirmininkė.
Sūris sertifikuotas
V. Vžesniauskienė pažymėjo, kad bendruomenė gavo sertifikatą, suteikiantį teisę obuolių sūrį ženklinti Kulinarijos paveldo fondo ženklu. O ant sūrio užklijuotas ženkliukas rodo, kad produktas yra pagamintas tradiciniu būdu iš vietinės žaliavos.
Taip pat gautas Maisto ir veterinarijos tarnybos leidimas užsiimti šia veikla.
Šie visi dokumentai, pasak pašnekovės, įrodo, kad Ukrinų kaimo bendruomenės žmonės brangina savo tautos paveldą – kultūrinį, kulinarinį, ir atsižvelgdami į žmogiškuosius bei gamtinius išteklius, populiarina obuolių sūrį.
Pačioje darbų pradžioje semtis ekologinių produktų gamybos patirties ukriniškiai buvo nuvažiavę į Budraičių kaimo bendruomenę Kelmės rajone – ten domėjosi produktų perdirbimu, jų įmonės įkūrimu, apžiūrėjo gamybos cechą.
Įjungiamas visas kaimas
Obuolių sūrio receptas gana tradicinis, jį, ko gero, žino kiekviena kaimo moteriškė.
„Mūsų sūriuose įdėta daug meilės, o tai ir yra pagrindinis skiriamasis bruožas“, – tikino bendruomenės vadovė.
Obuoliai verdami, sūriai spaudžiami, pakuojami į maišelius rudenį tol, kol leidžia gamtinės sąlygos, – namelis, kuriame vyksta šis procesas, yra nešildomas, o visas sūrių gaminimas yra rankų darbas. Taip prikaupiama sūrio atsargų visai žiemai ir iki kito sezono.
„Aišku, centnerių ar tonų sūrio nepriverdame, tik tam tikrais kiekiais – praėjusiais ir dar užpraėjusiais metais sūrių buvome išvirę per šešis šimtus. Dalis jų parduodama, nes visa tai turi atsipirkti, o kas lieka, išeina reprezentacijai – praėjusiais metais tam teko didžioji pagamintų sūrių dalis“, – teigė V. Vžesniauskienė.
Ji pasakojo, jog prie sūrių gamybos prisideda visas kaimas: vieni obuolius renka ir atneša, kiti juos verda ir slegia sūrius, dar kiti – pardavinėja. Daugiausiai jėgų į gamybos procesą įdeda Virginija Pučkorytė, jai talkina sultis spaudžianti Jelena Kryževičienė, kuri aktyviai prisideda ir sūrius pardavinėjant.
Moterys dirba pagal darbo sutartį ir sezono metu gauna atlyginimą.
Maišeliai sūriams įdėti taip pat siuvami pačių ukriniškių – tuo rūpinasi Loreta Lingienė.
„Svarbu viską sudėti į visumą, o tada turime gražų rezultatą“, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkė.
Pagaminamas negreitai
Ukriniškės sūrius gamina bendruomenės gamybinėse patalpose, o šio skanėsto gamybos procesas, pasak jų, nėra toks paprastas kaip valgymo.
V. Pučkorytė teigė, kad sūrio gaminimas – ilgas ir atsakingas darbas. Šis procesas prasideda supjaustytus obuolius užpylus cukrumi. Palaikius šią masę dvi paras, susidaręs sirupas nupilamas ir verdamas. Kiek vėliau sudedami ir obuoliai ir taip visa iš 3,5 kg obuolių padaryta masė verda keturias valandas.
Išvirusi košė atšaldoma, sudedama į maišelius, pasveriama, suslegiama. Taigi visas darbas trunka apie aštuonias valandas. Paskui porą savaičių skanėstai džiovinami, tad kol pasiekia pirkėjo stalą, praeina nemažai laiko.
Pasak V. Pučkorytės, svarbiausia verdant sūrį nepamiršti jo maišyti, o ir katilas turi būti storu dugnu, priešingu atveju, košė prisvils ir nieko gero neišeis.
„Kas penkias minutes turi prieiti ir pamaišyti. Ilgesniam laikui košės tikrai negali palikti, taip kad tokį darbą darydamas knygos nepaskaitysi“, – juokavo ukriniškė.
Sūriai – kelių skonių
V. Pučkorytė pasakojo, kad, norėdama atrasti geriausią technologiją, sūrius bendruomenė daro įvairių rūšių. Būna jie ir natūralūs, ir pagardinti riešutais, cinamonu.
Priedai, pasak šeimininkės, keičia ne tik sūrių skonį, bet ir spalvą, todėl kiekvienas jų savotiškai unikalus.
Vienas 200 gramų obuolių sūris, anot ukriniškių, „be rūbelių“ kainuoja du, „su rūbeliais“ – 2, 20 euro.
Gal tai nemaži pinigai, tačiau, pasak gamintojų, norisi, kad į sūrį įdėti produktai ir darbas atsipirktų. Didelio pelno ir nesitikima: tiesiog norima užimti bendruomenę ir puoselėti kultūrinį paveldą.
„Tai tikrai jau nėra vietinės reikšmės produktas. Surinkti už juos pinigėliai išleidžiami ir bendruomenės reikmėms. Svarbiausia mums yra žmonės, nes vieni kitais pasiremdami, palaikydami idėjas, jas ir įgyvendiname“, – pasakojo V. Vžesniauskienė.
