Pagrindinis Stepono Gailevičiaus darbas – prie Ukrinų kapinių stovintis koplytstulpis baudžiavos panaikinimui atminti. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Ukrinų kaimas didžiuojasi, kad XIX amžiuje čia gyveno ir kūrė vienas žymiausių to amžiaus liaudies menininkų – skulptorius Steponas Gailevičius. Jo darbai iki šiol išlikę Ukrinų kaime, vietos kapinaitėse, Židikų ir Grūstės kapinėse.
Ukriniškiai tebesaugo ir skulptoriaus atminimą: kuriami ir įgyvendinami projektai, S. Gailevičiaus darbai įkvepia ir kaime organizuojamų būsimų studentų skulptorių plenerų dalyvius.
Kūryba – aukso fondas
Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė įsitikinusi, kad vietos žmonės turi žinoti – ir žino – apie čia gyvenusį unikalų kūrėją, kuris buvo vienas pirmųjų akmentašių Lietuvoje, jo kūryba įrašyta į kultūros paveldo aukso fondą.
„Ukriniškiai kasdien praeina pro kaimo centrą puošiantį žymiausią Stepono Gailevičiaus akmeninį koplytsulpį, skirtą baudžiavos panaikinimui atminti. Vienuolika jo darbų išlikę kaimo kapinėse. Du jo kryžiai yra Grūstėje, vienas – Židikuose.
Didžiąją savo gyvenimo dalį akmentašys praleido Ukrinuose, čia jis ir palaidotas – tai kaip mes galime jį pamiršti?“ – retoriškai klausė V. Vžesniauskienė.
S. Gailevičius gimė 1815 metų gruodžio 27 dieną Ukrinų kaimynystėje esančiame Kukių kaime. Jo tėvai – Jurgis Gailevičius ir Agnetė Ibenskaitė. Šeimoje augo dar du broliai ir sesuo – Steponas buvo vyriausias sūnus.
Mirus motinai, tėvas, būdamas penkiasdešimties metų, vedė dvidešimtmetę Petronėlę Stanevičiūtę iš Ukrinų. Tuo metu Steponas buvo jau šešiolikmetis. Kadangi gyvenimas klostėsi sunkiai, būdamas dvidešimt vienerių metų, Steponas vedė daug vyresnę už save Kristiną Butavičiūtę iš kaimyninio Bukončių kaimo.
Prisiminimų nedaug
Susituokę Steponas ir Kristina Gailevičiai persikėlė gyventi į Ukrinus. Po poros metų gimė vienintelė duktė Elvyra Lucija, krikštyta Ukrinų bažnyčioje.
Kristina Gailevičienė mirė sulaukusi 80 metų, tad Steponas netrukus vedė keturiasdešimtmetę Domicelę Tiškevičienę.
Su antrąja žmona S. Gailevičius išgyveno tik penkerius metus – 1885 metų gegužės 25 dieną jis mirė nuo sunkios širdies ligos. Mirimo dokumentuose pažymėta, kad po jo mirties liko žmona Domicelė ir dukra Elvyra Lucija, kuriai tuo metu buvo 48-eri.
„Kadangi vienintelė Gailevičiaus dukra Elvyra Lucija neištekėjo, manoma, kad jo giminė nebuvo pratęsta. Tuo paaiškinama, kodėl apie Steponą Gailevičių išliko mažai prisiminimų“, – samprotavo medžiagą apie skulptoriaus gyvenimą rinkusi Mažeikių viešosios bibliotekos Ukrinų filialo bibliotekininkė Valda Muravjovienė.
Medinių kryžių neliko
Skulptorius S. Gailevičius turėjo šiokį tokį išsilavinimą, nes mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai. Akmenskaldžio amato greičiausiai išmoko iš tėvo. S. Gailevičius kalė ne tik iš akmens, bet ir drožė iš medžio. Jam nesvetimos buvo 1861–1863 m. nuotaikos, kurias išreiškė ir atspindėjo savo akmens darbuose.
S. Gailevičius gerai žinojo akmens, medžio ir metalo savybes. Tai buvo susiję su jo – akmentašio – kasdieniu amatu, o kūryboje tai tapo priemone norimam sumanymui įkūnyti. Skulptūroms jis rinkosi smulkaus grūdo, lengvai gludinimui, aptakiam paviršiui modeliuoti pasiduodantį akmenį.
Koplytstulpiui, skirtam baudžiavos panaikinimui atminti, skulptorius naudojo stambaus grūdo akmenį. Menotyrininkų teigimu, ne vienu atveju S. Gailevičius panaudodavo natūraliai susiklosčiusias akmens konfigūracijas, jas papildydamas keliomis plastinėmis detalėmis.
Medžio skulptūras ukriniškis detalizuodavo labiau: tai sąlygojo minkšta, lengvai drožiama medžiaga. Savo darbų jis nešlifavo, išsaugodavo šiurkštų paviršių, teikusį kūriniams grubokos jėgos ir natūralios medžiagos grožio.
„Prie kapinėse esančių skulptoriaus kurtų antkapinių plokščių stovėdavo ir mediniai kryžiai – vienos tos plokštės tikrai nebuvo iškalamos. Gaila, bet iki mūsų dienų kryžiai neišsilaikė. Tai liudija apie skirtingą medžio ir akmens ilgaamžiškumą“, – teigė V. Muravjovienė.
Pasakojo apie darbus
Apie S. Gailevičiaus darbus duomenų likę nedaug. Rašytiniuose šaltiniuose yra kelios užuominos iš senųjų gyventojų prisiminimų.
1970 metais Kazimiera Zubavičienė pasakojo, kad takas į Gailiaus (Gailevičiaus) trobą buvo apstatytas įvairaus dydžio skulptūromis, kurios vaizdavo lokį, vilką, kiškį… Perstatant trobą, šios skulptūros buvo sudėtos į pamatus.
Moteris pasakojo, kad skulptorius yra dirbęs ir medžio statulėles. Ukrinų bažnyčioje buvusios jo darbo Adomo ir Ievos statulos – prie obels su žaliais lentelių lapais ir raudonais mediniais obuoliais…
Domicelė Donelaitė iš Ukrinų taip pat prisiminė, kad S. Gailevičiaus kieme priešais trobą buvę įvairiausių skulptūrų: meška, akmeninis saulės laikrodis su dailia viršūne ir kitos.
Ukrinuose gyvenantis Juozas Inta minėjo, kad šalia bažnyčios stovėjo ir daugiau S. Gailevičiaus akmeninių statulų, iš kurių ypač išsiskyrusi šv. Barbora, pastatyta po alyvos krūmu, šalia skulptoriaus kapo. Tai pusės metro aukščio akmuo, kuriame iškalta moteris, laikanti taurę.
J. Inta savo pasakojime prisiminė ir akmeninį laikrodį, stovėjusį po liepa S. Gailevičiaus darželyje.
Buvo patriotas
Daug S. Gailevičiaus skulptūrų ir kitų momentaliųjų paminklų neišliko. Dalis išlikusiųjų menotyrininkų dėmesį atkreipė sovietmečiu – jie buvo įtraukti į respublikinės reikšmės paminklų sąrašą ir pradėti saugoti valstybės.
Ukriniškio J. Intos minėta akmeninė šv. Barbora yra Lietuvos dailės muziejuje. Ukrinų kapinėse šalia S. Gailevičiaus kapo yra išlikęs tiktai akmeninis pjedestalas, ant kurio ši skulptūra stovėjo.
Lietuviški tekstai ant S. Gailevičiaus paminklų rodo skulptoriaus patriotiškumą, protestą prieš lietuviškos spaudos draudimą.
Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė V. Vžesniauskienė pasakojo, kad skulptoriaus atminimui kaime skiriamas nemažas dėmesys – kaimo žmonės supranta šio žmogaus svarbą ir reikšmingumą, todėl vis intensyviau domisi jo gyvenimu ir kūryba.
Darbai įamžinti fotografijose
Itin daug darbų išsaugant ir įamžinant S. Gailevičiaus atminimą Ukrinuose nuveikta per pastaruosius septynerius metus.
2009 metais kaimo bendruomenė įgyvendino projektą „Kalbėk su akmeniu“. Tada išleistas atvirukų rinkinys „Steponas Gailevičius – žymiausias XIX amžiaus Lietuvos akmentašys“. Šiame septyniolikos atvirukų rinkinyje užfiksuoti skulptoriaus darbai: koplytstulpis, kryžiai, antkapinės plokštės, čia rasime ir keliomis kalbomis išspausdintą trumpą skulptoriaus gyvenimo ir kūrybos aprašymą. Atviruko rinkinio fotografijų autorius – iš Ukrinų apylinkių kilęs verslininkas Gedeminas Januška. Jo dėka Ukrinų kaimo kultūros namus puošia ir pagal projektą „Kalbėk su akmeniu“ padarytos didelės S. Gailevičiaus darbų fotografijos.
Dar vienas šio projekto darbas – miestelio centre esantis skulptoriui skirtas stendas.
Filmui – prizinė vieta
Ukriniškiai apie S. Gailevičių yra sukūrę ir skaitmeninį pasakojimą – filmą. Šis bendras kaimo bendruomenės ir bibliotekos darbas respublikiniame projekte „Bibliotekos pažangai“ surengtame konkurse „Skaitmeniniai bendruomenių pasakojimai“ laimėjo trečiąją vietą.
„Kuriant šį filmą, dirbo dešimties žmonių komanda. Konkurso komisijos narys – Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros vedėjas profesorius Alvydas Lukys apie mūsų filmą sakė, kad šis darbas konkurso kontekste išsiskiria originalia forma, labai geru montažo ritmo pojūčiu ir adekvačiu temai garso takeliu. Tokiu įvertinimu labai džiaugėmės“, – teigė V. Muravjovienė.
S. Gailevičius nepamirštas ir 2013 metais Ukrinų bendruomenės organizuotoje konferencijoje, skirtoje 1863 metų sukilimo prieš baudžiavą 150-mečiui paminėti „Ko neišplakė baudžiavos rykštės“. Jos metu apie lietuvybės arba tautiškumo puoselėjimą S. Gailevičiaus memorialiniuose paminkluose pasakojo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių dailės fakulteto taikomosios dailės studijos vadovas profesorius Osvaldas Neniškis.
Didelės iškilmės Ukrinų kaime vyko praėjusiais metais – buvo minimas kaimo 430 metų jubiliejus ir S. Gailevičiaus 200-osios gimimo ir 130-osios mirimo metinės. Minėjimo metu pranešimą-pristatymą „Ką man reiškia Steponas Gailevičius“ pateikė bibliotekininkė V. Muravjovienė. Ant skulptoriaus kapo buvo padėtos gėlės, o prie namo, kuriame gyveno ir kūrė Ukrinų įžymybė, atidengtas memorialinis akmuo.
Užsimezgė draugystė
S. Gailevičiaus darbai, jo atminimas Ukrinų bendruomenę suvedė į gražią draugystę su VDA Telšių dailės fakulteto taikomosios dailės studijos studentais ir jų vadovu prof. O. Neniškiu.
2010 metais Ukrinuose įvyko studentų pleneras, kurių metu studentai, įkvėpti S. Gailevičiaus kūrybos, jo dvasios, sukūrė gyvenvietės centrą puošiančią kompoziciją „Miegančios akys“ bei skulptūrą „Vienaragio malūnas“.
„Kaimo bendruomenė studentus tada mielai priėmė, apgyvendino privačioje sodyboje. Ukriniškiai juos maitino, vietos ūkininkas parūpino darbams akmenų. Patenkinta liko ir viena, ir kita pusė“, – tikino V. Vžesniauskienė.
Antrąjį kartą į plenerą Ukrinuose prof. O. Neniškis studentus atvežė praėjusiais metais – būsimieji skulptoriai pagal pagonybės ženklus kūrė skulptūras „Laiko ratu“. Prie jų buvo įkomponuoti suoliukai – taip kaime atsirado rami vietelė poilsiui.
