Urvikiškiai kaimynai grožį kuria ne lenktyniaudami, o savo malonumui

Tatjanos ir Raimondo Liaugaudų bei Bronislavos ir Vytauto Jonušų sodybos. Sigito ir Jono STRAZDAUSKŲ nuotr.

Urvikių kaimas per pastaruosius dešimtmečius labai išgražėjo: pelkėtose vietose įsikūrę ir susitvarkę sodybas urvikiškiai sugebėjo išpuoselėti jų aplinką.
Apsilankėme dviejose urvikiškių Bronislavos ir Vytauto Jonušų bei Tatjanos ir Raimondo Liaugaudų sodybose Klevų gatvėje – jų šeimininkai kuklindamiesi sako, kad namų aplinką puošia ne dėl noro pasipuikuoti prieš kaimynus, o dėl to, kad taip gyventi jiems geriau ir maloniau.

Pasidairyti šiose dviejose sodybose pasiūlė Urvikių kultūros centro direktorė Vita Černookienė. Jos teigimu, viskas, kas ten yra, sukurta darbščių, grožį mylinčių ir jį puoselėti mokančių žmonių rankomis.
„Mūsų kaime daug gražių, dėmesio vertų sodybų. Jei du žmonės žiūri ir eina viena kryptimi, atsiranda visas grožis. Smagu, kai šeimoje abu puoselėja savo sodybą, kai yra darbštūs ir kruopštūs – tada yra ir rezultatas“, – apie sodybų šeimininkus pasakojo V. Černookienė.
B. ir V. Jonušai savo sodyboje gyvena jau per trisdešimt metų: tai pati žemiausia kaimo vieta, tad anksčiau be guminių batų čia buvo sunku išbristi.
„Namas pastatytas kolūkio laikais, prie jo nebuvo nei kelio, nei takelio – teko keletą kartų žvyru išpilti pagrindinį kelią, jį sukelti. Vieta – vien molis, į kurį neįmanoma pasodinti nei gėlės, nei kitokio augalo. Vandeniui nuleisti kasėmės griovius, atsivežėme daug juodžemio, paskui kiemą išsiasfaltavome. Gerai, kad padėjo kolūkio pirmininkas, tik reikėjo noro darbuotis“, – pirmuosius žingsnius kolūkio dovanotoje sodyboje prisiminė B. Jonušienė.
Iš gyvenamojo pastato dabar likusios tik senosios sienos: teko perkloti stogą, keisti langus, iš naujo mūryti krosnį, nes anksčiau visa šiluma išeidavo tiesiai per kaminą.
Kaimynystėje gyvenančių T. ir R. Liaugaudų namai jiems atiteko iš močiutės.
„Kai parėjome prieš dvidešimt trejus metus, tai vis dar kažką tebelipdome. Kas buvo močiutės, čia nieko nebėra – o tada buvo sena, žolėmis apaugusi medinė troba. Viską darome patys. Jei turėtume daug pinigų, galėtume ką nors pasamdyti“, – juokėsi sodybos šeimininkė Tatjana.

Plačiau skaitykite šeštadienio laikraštyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto