Nuotrauka iš organizatorių archyvo – šventės Urvikiuose akimirka
Sekmadienio popietę Urvikių kultūros centras organizavo smagią šienapjūtės šventę – čia jau ne pirmus metus įgyvendinama edukacinė programa „Nuo žolynų iki šieno vežimo į klojimą“.
Organizuota trečią kartą
Renginio dalyviai buvo supažindinti su lietuvių šienapjūtės tradicijomis, dainuojamąja tautosaka, senoviniais šienapjūtės darbais, galėjo pasimokyti senovinių dainų, valiavimų, žaidimų bei šokių. Šia švente siekta atspindėti žemaitiškos šienapjūtės apeigas.
Urvikių kultūros centro direktorė Vita Černookienė „Santarvei“ sakė, kad tokia programa rengiama jau trečią kartą.
Nuotrauka iš organizatorių archyvo – šventės Urvikiuose akimirka
„Kiekvienais metais kultūros darbuotojai stengiasi renginį paįvairinti, atrasti naujų, įdomesnių formų. Visa tai daroma, nes ne kiekvienam yra lengvai prieinamas lietuvių liaudies dainynas, liaudies muzikos archyvai. Be to, kiekvienas dalyvis, ypač vaikai ir jaunimas, turėjo galimybę susipažinti su senoviniais šienapjūtės darbais – ir visa tai pamatyti vienoje vietoje“, – kalbėjo V. Černookienė.
Puoselėja tradicijas
Centro vadovės teigimu, kultūros darbuotojai labai stengėsi, kad švenčiant Lietuvos 100-metį jaunimas susipažintų su anksčiau buvusiais lauko ir namų darbais, dainomis, muzika, pamatytų tautinius drabužius. Ji įsitikinusi: tai padeda išsaugoti lietuvybę, tautiškumo vertybes, tokių švenčių dalyviai geriau pajunta lietuvišką dvasią.
Urvikiuose susirinkę žmonės galėjo susipažinti ir su senoviniais padargais, patys juos išbandyti – jie dalgiais pjovė žolę, pustė ašmenis, daužė pradalges, gamino žaginius.
Nuotrauka iš organizatorių archyvo – šventės Urvikiuose akimirka
„Vyresni dalyviai prisiminė ir jaunimą pamokė, kaip krauti šieną į vežimą ir žaginius, arklio traukiamu vežimu šieną parvežė į klojimą. Kas norėjo, galėjo stebėti ir pasimokyti, kaip iš žolynų daromos skulptūros“, – pasakojo V. Černookienė.
Buvo surengtas ir šienapjūtės patalkys su senoviškomis vaišėmis.
Patys dalyvavo
Renginio „Nuo žolynų iki šieno vežimo į klojimą“ organizatoriai pasitelkė folkloro ansamblius.
Šventėje dalyvavo keturi folkloro kolektyvai: „Ašvija“ iš Urvikių kultūros centro, kuriai vadovauja Virginija Krasauskienė ir Paulius Erlickis, Akmenės savivaldybės kultūros centro Papilės kultūros namų folkloro ansamblis „Liepužė“ su meno vadove Donvina Savickiene, Ventos kultūros namų folkloro ansamblis „Volungė“ ir jo vadovė Dalia Tenienė, Skuodo rajono savivaldybės kultūros centro Ylakių skyriaus folkloro kolektyvas „Alda“ (meno vadovė – Eglė Ereminė).
Išrinko geriausius darbininkus
Organizatoriai įsitikinę, kad tikrą šienpjovį galima atpažinti iš gerai iškalto dalgio ir plataus mosto, o geriausią grėbėjėlę – iš plačiai sugrėbto šieno baro ir gražiai sukrautos kupetos. Todėl šventės dalyviai ir svečiai turėjo galimybę savo meistriškumą parodyti plakdami dalgį, pjaudami žolę, kraudami šieną.
Nuotrauka iš organizatorių archyvo – šventės Urvikiuose akimirka
Renginio organizatoriai ir iniciatoriai tikisi, kad senųjų amatų edukacinė programa „Nuo žolynų iki šieno vežimo į klojimą“ ateityje peraugs į folkloro festivalį, kurio dalyviai jaunajai kartai perduos senųjų žemės ūkio darbų, kulinarinio paveldo bei amatų tradicijas, papročius.
Nuotraukos iš organizatorių archyvo
Adelė VARAČINSKAITĖ
Šienapjūtė Žemaitijoje
Nuo seno birželį Lietuvos kaimuose prasideda šienapjūtės darbų laikotarpis. Nors šienapjūtės įranga pasikeitė, užmiršta daugelis senosios žemdirbystės tradicijų, tačiau ir anksčiau, ir dabar šienapjūtė neatsiejama nuo oro sąlygų. Vėsesnis pavasaris reiškia ir vėlesnę šienapjūtę.
Kalbant apie senąsias žemaičių žemdirbių tradicijas, šienapjūtės sąvoka yra gana plati, į ją įeina žolės pjovimas, džiovinimas, grėbimas, krovimas į žaginius ar kupetas, kad nesulytų, ir vežimas į daržinę ar kluoną.
Apie buvusius šienapjūtės papročius pasakoja Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus pavaduotoja, etnografė Aldona Kuprelytė.
– Seniau ūkininkai sakydavo „Sužydėjo pievos, išplaukė motiejukai – skubėk šienauti“. Žmonės žinojo, kad nei skubėti, nei vėluoti negalima, tačiau buvo kalbama, kad iki šv. Jono viena moteris bažnyčioje išprašo giedrą, o po Joninių ir visa bažnyčia žmonių saulės neprisiprašo. Dar žmonės sakydavę, kad iki šv. Onos (liepos 26 dienos) šienas džiūva ir po karklynu, o po jos – nebedžiūva net ir ant krūmo pakeltas.
Pagrindinis šienapjūtės įrankis – dalgis. Žolei pjauti žemaičiai naudojo glėbinius dalgius – jų dalgiakotis turėjo dvi rankenas. Vadinamieji šunkojiniai dalgiai (aukštaitiški) Žemaitijoje seniau nebuvo naudojami.
Nors šiandien ne kiekvienas stipriosios lyties atstovas gali pasigirti mokantis valdyti dalgį ir jį prižiūrėti, senovėje tai mokėjo kiekvienas vyras. Dalgiui atšipus, jis būdavo pustomas ąžuoline ar drebuline brūkšte (pustykle). Atšipusius dalgius galąsdavo ir trūtais (gudėmis).
Įdomus būdavo ir pats pjovimas, mat pjovėjai išsirikiuodavo vienas paskui kitą. Paskutinėje vietoje likdavo silpniausias.
Pirmąją šienapjūtės dieną, pjovėjams pirmą kartą parėjus į namus pusryčių, pietų ar vakarienės, merginos šliūkštelėdavo ant šienpjovių švaraus vandens ir sušukdavo: „Kad ateinančiais metais žolė dar labiau želtų!“
Vyrai atsilygindavo tuo pačiu – moteris vandeniu apliedavo pirmą šieno grėbimo dieną.
Būtina paminėti, kad anuomet šienpjovio darbas buvo itin vertinamas, todėl už jį buvo dosniai užmokama. Tarpukariu už dieną pjovėjas gaudavo po 5 litus, o už skambią dainą, užtrauktą grįžtant iš lankų, kai kurie ūkininkai dar po pusę lito primokėdavo.
Po darbų grįžusius šienpjovius dosniai apdovanodavo ir šeimininkės – vaišindavo duona, sūriu, sviestu, kiaušiniene su lašiniais, gira. Šeimininkui priklausydavo darbštuolius pavaišinti buteliu degtinės.
