Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Nors tikrų žiemiškų orų sulaukėme ne taip seniai, netruks ateiti diena, kai ją teks vyti iš kiemo. Užgavėnes, seną kalendorinę šventę, žinomą visoje Europoje, šiemet minėsime vasario 17-ąją.
Apie pakitusias šios šventės tradicijas ir esmę, apie galimybes šventei išlikti kalbėjomės su muziejininke Jūrate Miliauskyte ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininke Sigita Daciene.
Užgavėnės yra švenčiamos likus 7 savaitėms arba kitaip – 46 dienoms iki Velykų. Jų esmė: triukšmingai, linksmai ir sočiai išlydėti žiemą.
Daugelis dar atsimena triukšmingas persirengėlių eitynes, žydų keliones arklių tempiamais vežimais… Šiuo metu panašius reginius matome nebent žiūrėdami reportažus iš liaudies buities muziejų.
„Dabar Užgavėnės yra labiau vaikų šventė, nes viskas palikta jiems. Senais laikais vaikai žydelių eitynėse beveik nevaikščiodavo. Tai buvo suaugusiųjų ir jaunimo reikalas. Vaikinai ir merginos turėjo progą apžiūrėti savo porą. Vaikinai eidavo tam, kad galėtų merginas „pakybinti“, merginos ėjo, kad pamatytų, įvertintų vaikinų išradingumą“, – apie ankstesnių ir dabartinių laikų Užgavėnių šventės dalyvius kalbėjo muziejininkė J. Miliauskytė.
Anot jos, į šios paskutinės žiemos šventės papročius bei tikėjimus susipina derlingumo, gausos, šeimos gerovės, vaisingumo siekiai.
„Senais laikais buvo taip, kad visas tradicijas pernešdavo suaugusieji, todėl ir dalyvaudavo rimtos jų kompanijos. Iš čia ir tos tradicinės, piktų išraiškų kaukės, riebus maistas. Dabar viskas kiek kitaip“, – sakė pašnekovė.
Visas rašinys – „Santarvės“ laikraštyje.
