Kalėdų išvakarėse Seimas nutarė pradėti Seimo nario Valdemaro Tomaševskio pateikto projekto svarstymo procedūrą. Pagal projektą, moteris, pati panorusi nutraukti nėštumą, to padaryti negalės.
Numatytos vos dvi išimtys – kai nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei arba ji pastojo po išprievartavimo. Išnešioti ir pagimdyti vaiką moteris privalės net tada, kai yra aiškūs jo apsigimimo požymiai.
Jeigu Seimas pritars Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektui, medikui, atlikusiam abortą, grės bausmė – dveji metai laisvės atėmimo.
Europoje abortas jokiomis aplinkybėmis neatliekamas tik Maltoje. Airijoje abortas leidžiamas, jei nėštumas pavojingas moters gyvybei, Lenkijoje ir Ispanijoje, jei nėštumas pavojingas ne tik moters gyvybei, bet ir sveikatai, Suomijoje ir Didžiojoje Britanijoje – kai tam yra ekonominės arba socialinės priežastys. Kitose Europos šalyse abortas atliekamas moters prašymu.
Lietuvoje pastaruoju metu iš tūkstančio vaisingo amžiaus moterų dirbtiniam abortui ryžtasi maždaug kas dešimta. Ar draudimų kelias teisingas, ar tai apsaugos nuo abortų?
Aurelija TAMAŠAUSKIENĖ,
ginekologė:
– Visi mano kolegos ir aš esu už saugų lytinį gyvenimą, planuotą nėštumą, už tai, kad nėštumo nereiktų nutraukti, bet jei pasirenkamas toks sprendimas, tai turi būti padaryta kvalifikuotai. Jeigu atsitiko taip, kad nėščia moteris nenori ar negali gimdyti, tai tegu geriau nėštumo nutraukimo procedūrą atlieka gydymo įstaiga.
Spėju, kad jei bus draudimai, nenorinti gimdyti nėščia moteris ieškos šarlatanų pagalbos.
Prisiminkime tokios „pagalbos“ rezultatus – kiek būdavo mirčių, ligų, komplikacijų.
Kokybiškai atliktas nėštumo nutraukimas – tinkamai paruošiant moterį prieš tai, rūpestingai ją prižiūrint po – dažniausiai baigiasi sėkmingai, be ryškesnių sveikatos sutrikimų ir komplikacijų.
Kaip ir atliekant bet kokią kitą procedūrą, operaciją ar užklupus ligai, taip ir nėštumo nutraukimo atveju yra rizikos, komplikacijų galimybė. Gali gimda plyšti, atsiranda uždegiminių ligų rizika, mėnesinių ciklo sutrikimų galimybė, liekamieji psichologiniai reiškiniai.
Ginekologai visada bando atkalbėti moterį nuo tokio žingsnio. Ypač rizikinga nutraukti pirmąjį nėštumą – nes jis gali tapti nevaisingumo priežastimi.
Abortas – nėra šiaip kokia kosmetinė procedūra. Tai operacija – ir psichologiniu, ir fiziniu požiūriu. Manau, kad moterims toks apsisprendimas yra sunkus ir skaudus. Visada stengiuosi moteris atkalbėti, tačiau ne kiekviena tavo argumentus priima. Manau, yra įvairių priežasčių, dėl ko ryžtamasi tokiam žingsniui – nebematoma kitos išeities.
Nemanau, kad draudimai pagerintų situaciją. Mano nuomone, pirmiausia daugiau dėmesio reikėtų skirti profilaktiniam darbui – kad nesusidarytų situacijos, kai moteris būtų priversta nutraukti nėštumą. Šia linkme daugiau turėtų dirbti poliklinikos. Šeimos gydytojai su vaisingo amžiaus moterimis daugiau turėtų kalbėti apie nėštumo planavimą.
Ir pačios moterys, jei nepageidauja nėštumo, turėtų pasirūpinti saugiu lytiniu gyvenimu, naudoti apsaugos priemones. Labai džiugu, kad jaunos moterys, pradėdamos lytinius santykius, jau žino, kad yra tokia apsauga. Būtų gerai, kad šias priemones jos rinktųsi pasitarusios su ginekologu, o ne su drauge, kaimyne ar sese.
Dabar moterys naudoja daugiau apsaugos priemonių nei prieš 10 ar 15 metų. Tačiau lyginant su Europos šalimis, Lietuvoje jos nėra taip plačiai naudojamos.
Kiekviena gyvybė turi teisę gimti, taip pat ir apsigimę kūdikiai. Aišku, jeigu būsimi apsigimimai diagnozuojami ir žinoma, kad toks kūdikis negyvens, moteriai psichologiniu požiūriu toks nėštumas labai sunkus. Jeigu planuojama numatyti abortų išimtis, galbūt galėtų būti įtraukti tokie faktai.
Audrė MAMEDOVA,
socialinė pedagogė:
– Kam kalbėti apie abortus su aukštesniųjų klasių moksleiviais, kurie jau turi susiformavusią vienokią ar kitokią nuomonę? Neverta. Pagarba gyvybei turi būti pradėta ugdyti kuo anksčiau ir kiekviename raidos etape gal skirtingais metodais. Darželiuose per kokius siužetinius žaidimus, su vyresniaisiais – vėl kitokia metodika.
Man atrodo, kad apie abortus mokykloje turėtų kalbėti žmogus, turintis pedagoginį išsilavinimą, tam specialiai paruoštas. Ugdymo procese ši tema turėtų būti apgalvota geriau ir integruota iš aukščiau. Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai turi dar kur padirbėti.
O kas dabar? Kiekvienas pedagogas dirba pagal save, t. y. jokiuose pareigybių aprašymuose, nuostatuose nėra numatyta, kokią poziciją šiuo klausimu palaikyti. Tad etikos pamokos apie abortus turinys priklauso nuo pedagogo pažiūrų, išsilavinimo, kažkokių nuostatų. Žinote, kaip yra su etikos protokolu: jo privalai laikytis, bet situacijose, kur tau leidžia pasirinkti, elgiesi kaip išmanai.
O kad kalbėti reikia, tikriausiai sutinka visi: kaip apsisaugoti, kas yra prezervatyvai ir pan. Nors Amerikos patirtis parodė, kada po to, kai buvo nemokamai pradėti dalinti prezervatyvai, nėščių paauglių atsirado daug daugiau. Logika paprasta: jei aš turiu daiktą, tai jį reikia panaudoti.
Bet jaunimas nėra toks, kaip apie jį kalbama. Jis lygiai toks pat jautrus, kaip ir ankstesnės kartos, tik tiek, kad užsideda kietus šarvus. Kalbėti apie tokias problemas reikia pradėti kuo anksčiau. Kaip jie gali suvokti tos vienintelės gyvybės prasmę, jei įvairiuose kompiuteriniuose žaidimuose nuolat bėga kraujas, netenki gyvybės, pasikrauni ir vėl gyvas. Tad tas iškreiptas suvokimas…
Per etikos pamokas, prieš pokalbį apie abortą, atlieku tokį testuką. Per rankas paleidžiu 3 mėn. vaisiaus maketą, tokio pat dydžio, koks realiai tokio amžiaus jis yra įsčiose. Vaikų prašau nežiūrėti, ir apčiupinėjus pasakyti, kas tai. Vienam šuniukas, kitam – kačiukas… O paskui pamato, kad tai mažytis kūdikėlis, su galvyte, akytėm, rankytėm ir kojytėm, toks susirietęs… Reakcijų įvairių būna. Bet aš bent tiek padarau, kad jie žinotų, jog tas vaikelis yra jau tiek išsivystęs. Bent tiek jie sužinos…
Kam tie abortai? Juk liaudis išmintingai kalba: davė Dievas burną, duos ir kuo ją pamaitinti. Juk negalime imtis Dievo vaidmens, sugadinti gamtos ciklo ar visatos dėsningumo, kaip kam patogiau manyti. Negalime spręsti, kam gimti, kam ne, kai tuo tarpu tiek moterų kenčia, kad negali turėti savo vaikelių. Abortas – per daug prabangus dalykas.
Irena NACIENĖ,
Policijos komisariato
nepilnamečių reikalų
inspektorė:
– Nemanau, kad draudimais galima išspręsti problemą. Daugelyje Europos šalių abortai nėra draudžiami. Pinigų turinčios lietuvės nėštumo nutraukti važiuotų į užsienį, o paauglės, asocialios moterys kūdikius mes į šiukšliadėžes. Juk ir dabar taip nutinka.
O kiek kriminalinių atvejų net nesužinome – persileidimas sukeliamas prisigėrus vaistų ar kitomis bobučių priemonėmis. Po tokių veiksmų patiriamos traumos, moteris visą gyvenimą lydi nevaisingumas. Ankstyvas lytinis gyvenimas tam taip pat turi neigiamos įtakos.
Pas mus iki tam tikro laiko abortas nedraudžiamas. Visuomenės kultūros stoka lemia, kad gimdyti nenorinčios moterys negali savo problemos išspręsti, kol tai leidžiama (12 savaičių).
Tik draudimas nieko nepakeis, o atsiras tokių problemų, kurių nesame pasiruošę spręsti. Reiktų priemonių komplekso. Šalia draudimų turėtų atsirasti poįstatyminiai aktai, kurie numatytų paramą socialiai remtinoms šeimoms, nes dar daugiau atsirastų skurstančių, vargstančių vaikų. Galbūt tokias šeimas reikėtų nemokamai aprūpinti kontraceptinėmis priemonėmis.
Apskritai lytiniame gyvenime daug kas priklauso nuo žmogaus kultūros. Mergaitės dažniausiai elgiasi taip, kaip ir jų mamos.
Tomas JONUŠAS,
kunigas:
– Abortų tema su žmonėmis dažniausiai kalbame per išpažintį. Ir tada pajauti, kokią įvairiapusę žalą padaro šis žingsnis. Tiek fizinį, tiek emocinį pokytį, kuris paskui atsiliepia santykiuose su šeima, su kolegomis darbe – visur. O žmonės suvokia tik po to, kai padaro… Dažnai sako: aš viską supratau tik vėliau. Bet žingsnio atgal nežengsi, gyvybės nebegrąžinsi.
Bažnyčios pozicija vienintelė – žudyti negalima. Gyvybė prasideda ne nuo 12 savaičių, kaip dabar numato įstatymai, ne nuo įvairių ląstelių vystymosi stadijų, bet gyvybė prasideda nuo pat apvaisinimo. Juk Katekizmas numato, kad gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo pradinio momento. Tad tai jau gyvybė, kuri turi teisę į gyvenimą. O Senajame Testamente Jeremino knygoje sakoma: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau. Dar prieš tau gimstant tave aš pašventinau“.
Kita vertus, ir kiekvieno piliečio, nesvarbu, krikščionis jis ar ne, pareiga – saugoti gyvybę, o ne žudyti. Gyvybė – šventas dalykas.
O abortas – tai sunki nuodėmė. O prie to prisideda ir moterims talkinantys medikai. Juk jie patys laužo baigus mokslus duotą Hipokrato priesaiką. Ne saugo gyvybę, o naikina.
Dabar labai populiaru sakyti: štai aš laisvas, galiu rinktis ką daryti, laisvė rinktis. Kokia šiuo atveju gali būti kalba apie pasirinkimą? Tai tik iškreipta, veidmainiška laisvės samprata, kai mąstoma tik apie save…
Jau geriau motina paliks vaiką kitam, į kito rankas atiduos, nei nužudys vaikelį. Gal iš tavęs, motina, miela gimdytoja, jis nesulauks šilumos, bet tai gaus iš kitų, nors ir svetimų žmonių.
O ir jaunoms, kartais nė mokyklos nebaigusioms mamytėms pasaulis nesugriūva, jei pagimdo kūdikėlį, o ne nužudo jį. Pažiūrėkit, šiandien situacija nebe tarybinių metų! Merginos kuo puikiausiai baigia vidurinę mokyklą, paskui dirba, neakivaizdžiai studijuoja, kuo puikiausiai tvarkosi gyvenimą. Viskas įmanoma, nors gal kelias šiek tiek ir sunkesnis bus.
Kiek teko bendrauti su tokiomis mamomis, tai galiu pasakyti tik tiek: kai pagimdė, nė viena vaikelio neatidavė – kaip atiduosi savo dalelę, savo kūdikėlį? Juk jame mato save. Sunkiausia joms buvo išgyventi iki gimdymo, kai artimieji ar visuomenė spaudė, jog sugriovei sau gyvenimą.
Kitas dalykas, apie ką taip pat kalba šis projektas, tai prievartos aukos. Bet siūlau susimąstyti, kas kaltas dėl išprievartavimų? Dažnai pačios aukos. Pažiūrėkite į paaugles, trylikos keturiolikos metų mergaites, kaip jos dabar eina apsirengusios? Provokuojančiai. Jos tampa tiesiog masalu, pačios paruošia kelią prievartai.
Siūlau vengti tokių dalykų, kad paskui patiems nereikėtų daryti nuodėmių, kaip šiuo atveju – aborto.
Kalbėjosi
Birutė RUDOKIENĖ, Kristina VARKALYTĖ
Eltos nuotr.: Tik nedaugelyje Europos šalių sprendimą, ar vaikelis turi gimti, priima ne tėvai, o medikai.
