Užuot lipusios žemyn, galime rinktis gyvenimo tiesiąją

Žodžiai „klimaksas“, „menopauzė“ daugelį moterų vis dar priverčia krūptelti, susigūžti, nes jie asocijuojasi su „kritiniais metais“, „gyvenimo rudeniu“ ar „laiptais žemyn“.
Statistikos duomenimis, žmonių gyvenimo trukmė ilgėja. Vadinasi, daugėja vyresnio amžiaus moterų, išgyvenančių klimakterinį periodą. Jokie medikamentai ar jauną kūną padedančios išlaikyti procedūros nepadės išvengti ar nors kiek atitolinti šio periodo. Viskas priklauso nuo mūsų genų. Tačiau galima išvengti varginančių klimakso simptomų, kurių taip bijojo ar baimingai slėpė mūsų mamos ar močiutės.

SUPRASTI IR REGULIUOTI
Mažeikių ligoninės ginekologijos-akušerijos ir neonatologijos skyriaus vedėjos Aurelijos Tamašauskienės teigimu, klimakterinis laikotarpis jokiu būdu nėra „gyvenimo ruduo“. Jis neturi kelti panikos, nes tai – natūralus moters organizmo vystymosi etapas. Šio proceso nereikia stumti iš sąmonės ir kantrai laukti. Svarbiausia yra jį suprasti ir reguliuoti.
Gydytoja priminė, kad klimaksas ir menopauzė nėra visiškai tolygios sąvokos. Klimaksas (išvertus iš prancūzų kalbos reikštų „laiptai“ – V. S.) yra medicinos terminas, kuriuo vadinamas visas klimakterinis periodas. Menopauzė – paskutinės mėnesinės moters gyvenime.
Anot A. Tamašauskienės, neįmanoma nustatyti tiksliai, kiek trunka klimakterinis periodas – nuo pirmųjų jo simptomų iki pabaigos gali praeiti net 12 metų. Šiandien galima sakyti, kad klimakterinis periodas trunka apie 6 metus iki menopauzės ir 6 metus po jos, tačiau šis laikotarpis gali būti ir ilgesnis, ir trumpesnis.
Pirmasis klimakterinio periodo požymis yra mėnesinių ciklo reguliarumo sutrikimas. Pertraukos tarp mėnesinių gali būti trumpesnės (mažiau kaip 21 diena) arba ilgesnės (daugiau kaip 35 dienos). Paprastai premenopauzės (laikotarpio iki paskutinių mėnesinių – V. S.) pradžia galima moteriai, sulaukusiai 42–45 metų. Tačiau yra daug moterų, kurioms šis periodas prasideda anksčiau, arba net keletą metų vėliau.

SUTRINKA SAVIJAUTA
Jau premenopauzės laikotarpiu gali atsirasti klimakteriniam periodui būdingų savijautos sutrikimų: vargina karščio pylimo priepuoliai, prakaitavimas, padažnėja širdies plakimas, kyla kraujospūdis, pradeda kankinti nemiga, nuolatinis nuovargis, svaigsta galva, sutrinka dėmesio koncentracija, prastėja atmintis, apima depresinės nuotaikos, sumažėja lytinis potraukis, lūžinėja nagai, plaukai.
„Keturiasdešimties–penkiasdešimties metų moteris yra darbinga, turi labai daug įsipareigojimų ir užduočių sau bei visuomenei, todėl visi šie simptomai ją labai vargina. Svarbiausia – ji turi žinoti, kad, pajutusi savijautos pokyčių, neturėtų tartis su kaimyne ar vaistininke, neeksperimentuotų su medikamentais, nes esą kaimynei jie padėjo, o kreiptųsi į medikus. Tik gydytojas gali paskirti gydymą“, – akcentavo ginekologė.
Pasak A. Tamašauskienės, yra moterų, kurios lengvai išgyvena menopauzę, nejaučia jokių negalavimų, diskomforto, tačiau daugelis dėl estrogenų trūkumo patiria varginančių simptomų. Tai labai priklauso nuo įgimtų savybių, nuo to, kaip praėjo menopauzė jų mamoms ar seserims.
Didesnei rizikos grupei priskiriamos lieso ir trapaus kūno sudėjimo moterys – joms dažniau išsivysto osteoporozė (kaulų išretėjimas). Estrogenų stoka gali paskatinti susirgimą Alzheimerio liga.
Klimakteriniu periodu daugelis moterų be aiškios priežasties praranda dvasinę pusiausvyrą. Tai, kas dar vakar buvo kasdieniška, staiga tampa didele problema. Tai, kas vakar džiugino, šiandien rodosi bevertis dalykas.
Nuotaikos svyravimas, prislėgtumas, dingęs optimizmas, tuštumo ir nereikalingumo jausmas, mintys, kad esi sena ir nepatraukli – visa tai būdingos psichoemocinio sutrikimo apraiškos, kurias turi įveikti kiekviena moteris. Tokios moterys pasaulį mato tik pilką, neturi jokių norų, džiaugsmų.
Svarbią reikšmę gali turėti išorinės aplinkybės, profesinė ir šeimos aplinka.
Kuo didesnį pasitenkinimą moteriai sukelia jos darbas, kuo labiau ją pripažįsta ir vertina kolegos, šeima bei draugai, tuo mažesnis pavojus, kad psichoemocinės problemos sukels rimtą ir ilgalaikį geros savijautos sutrikimą.

PAKAITINĖ TERAPIJA
A. Tamašauskienė ragina moteris reguliariai lankytis pas gydytojus. Ypač šiuo laikotarpiu, kai organizme vyksta tokie dideli pokyčiai.
„Jeigu moteris įvertina savo būklę, suvokia, kad atsiradę negalavimai gali būti susiję su amžiumi, ir laiku kreipiasi į gydytojus, visada galima parinkti priemonių, palengvinsiančių šį laikotarpį. Tada ji geriau jausis ir jokiais laiptais nereikės lipti žemyn. Galės bėgti gyvenimo tiesiąja“, – įsitikinusi medikė.
Jos teigimu, tinkamas gydymas gali ne tik palengvinti, bet ir visiškai pašalinti šiuos negalavimus. Daugelį dėl estrogenų trūkumo atsiradusių simptomų galima gydyti pakaitine hormonų terapija, palaikančia gerą savijautą ir hormonų pusiausvyrą.
Žinoma, hormonų terapiją gali skirti tik gydytojas, prieš tai kruopščiai ištyręs moterį, įvertinęs visas persirgtas ligas.
Sintetinių hormonų negalima vartoti, jeigu moteris serga krūties vėžiu, tromboflebitu, sutrikusi kepenų funkcija.
Be to, būtina žinoti, kad toks gydymas yra veiksmingas tada, kai tiksliai laikomasi gydytojo nurodymų.
Gydymas bus visiškai beprasmis, jei, susilpnėjus simptomams, moteris savo iniciatyva nutrauks preparatų vartojimą. Juos būtina vartoti ilgą laiką.
„Vartojant hormoninius preparatus, būtini nuolatiniai kontaktai su gydytoju. Gaila, bet yra įsivyravusi tokia praktika: jeigu moteriai skiriami kompensuojamieji vaistai, mes ją matome kiekvieną mėnesį, tačiau jeigu kompensacijos nėra, tai, paskyrus vaistus, ji pradingsta“, – sakė ginekologė.

KAS KALTAS DĖL ANTSVORIO?
Pasak A. Tamašauskienės, neteisinga versti kaltę hormoniniams preparatams dėl priaugusio svorio.
Gydytoja siūlė pirmiausia visoms pagalvoti apie savąjį gyvenimo būdą bei prisiminti, kad su amžiumi lėtėja medžiagų apykaita.
„Nemanau, kad pas mus yra daug aktyviai sportuojančių vyresnio amžiaus moterų, skaičiuojančių kalorijas. Atvirkščiai, premenopauzės laikotarpiu mažėja judrumas, didėja jėgų trūkumas, jaučiamės labiau pavargusios, po darbo norime pagulėti, o begulinėdamos mėgstame ir pakramsnoti. Štai jums ir antsvoris!“ – neigė mitą apie hormoninius preparatus gydytoja.
Be to, ne visada būtina vartoti sintetinius hormonus. Kartais užtenka ir alternatyvios terapijos, tai yra augalinės kilmės maisto papildų, vitaminų, skatinančių estrogenų gamybą antinksčiuose. Ypač moteriai būtinas kalcis.
„Dabar yra didžiulė tokių preparatų pasiūla. Jeigu organizmas nelabai reaguoja į vieną, galima parinkti kitą. Žinoma, parinkti turėtų gydytojas. Apskritai moters savijautą gerina ne tik medikamentai. Jie yra svarbūs, tačiau daug kas priklauso nuo to, ką mes valgome, kaip gyvename. Tabletės nedaro stebuklų, kur kas didesnę reikšmę turi mūsų įpročiai“, – akcentavo A. Tamašauskienė.
Gydytoja nurodė, kad klimakteriniu laikotarpiu moteris turi atkreipti dėmesį į visas racionalios ir subalansuotos mitybos rekomendacijas: maistas turi būti įvairus; valgyti ne per daug, bet ir ne per mažai; valgyti mažiau, bet dažniau; maiste turi būti pakankamas kiekis baltymų; kasdien valgyti šviežių daržovių ir vaisių bei produktų, pagamintų iš kokybiškų grūdų; nevartoti per daug druskos; atsisakyti alkoholio.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
A. Tamašauskienės teigimu, klimakterinis laikotarpis moterims neturėtų kelti panikos, nes tai – natūralus organizmo vystymosi etapas.