V. Baltutis: „Norint žmones sudominti amatais, reikia žemaitiško užsispyrimo“

Apie tai, kad Viekšniai – buvęs puodžių miestas, dabar primena Puodininkų vardu pavadinta gatvė, atsiremianti į Akmenės gatvę ir Ventos upę.
Kadaise Puodininkų gatvėje netoli viena nuo kitos rikiavosi šio amato meistrų sodybos.
Kalbant apie keramiką Viekšniuose, šiandien ne viskas prarasta. Čia gyvena, dirba, kuria ir kitus žmones – vaikus ir suaugusiuosius – keramikos moko Vitalijus Baltutis.
Rubrikos „Meistrai ir pameistriai“ pašnekovo teigimu, kai prieš vienuolika metų drauge su bendraminčiais Viekšniuose pradėjo organizuoti Molio šventę, kai Vinco Deniušio meno mokyklos mokinius pradėjo mokyti keramikos, jis net nesitikėjo, kad kada nors turės ir dvi suaugusių žmonių, norinčių išmokti šio amato, grupes.

Pirmoji pažintis su moliu – vaikystėje

Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos dailės ir keramikos studijos mokytojas metodininkas, amatų švenčių pradininkas V. Baltutis yra žinomas ir kaip medžio drožėjas.
Jis – Mažeikių rajono savivaldybės nominacijos „2020 metų amatininkas“, skiriamos už socialinės-ekonominės plėtros spartinimą Mažeikių rajone, laimėtojas.
Pasak „Santarvės“ pašnekovo, jo gyvenimo kelyje keramika pirmą kartą „pasipainiojo“ dar tuomet, kai Vitalijus buvo pradinukas.
Viekšniškiai, iš Viekšnių ar miestelio apylinkių kilę žmonės turbūt dar prisimena mokytoją Genovaitę Drąsutienę. Ši mokytoja kadaise buvo pasikvietusi būrį vaikų palipdyti. Tarp tų vaikų buvo ir V. Baltutis. Tad mokytojos inicijuoti užsiėmimai – pirmoji, tačiau trumpalaikė viekšniškio pažintis su moliu.
„Antroji pažintis – studijų metais. Pagal specialybę esu dailės, braižybos ir darbų mokytojas.
Be visa ko, mes mokėmės ir skulptūros, o keramika buvo pagrindinis dalykas“, – studijas Šiauliuose prisiminė pašnekovas.

Keramikas jau 15 metų

Vėliau, jau dirbdamas pedagoginį darbą Viekšniuose, V. Baltutis susipažino su keramiku Vygantu Vasaičiu.
„Turbūt nuo to susitikimo ir prasidėjo mano nuoseklus domėjimasis keramika ir draugystė su moliu: pradėjau daryti dirbinius, Viekšniuose drauge su bendraminčiais ėmėmės organizuoti Molio šventę.
Meno mokykloje perėmiau disciplinas, kurių vaikus mokė mano pirmoji mokytoja Genovaitė Drąsutienė“, – pasakojo pašnekovas.

V. Baltutis skaičiavo: Viekšniuose kasmet per Žolinę vykstančiai Molio šventei – 11 metų, keramika domėtis jis pradėjo šiek tiek anksčiau, nei buvo pradėta organizuoti ši šventė. Tad jo, kaip keramiko, stažas – 14–15 metų.

Amato mokėsi iš dviejų meistrų

Anksčiau pameistriais buvo vadinami amatininkai, neturintys nuosavų dirbtuvių ir dirbę meistrų samdiniais. Dažniausiai pameistriais tapdavo kelerius metus pas meistrą pasimokę, pas jį gyvenę mokiniai. O meistrai gyvendavo atskirai ir galėjo turėti savo šeimas.
Šiandien viskas gerokai pasikeitę. Jeigu perimi patirtį iš meistro, tai jau ir nesupyksi pavadinamas jo mokiniu, pameistriu.
„Sakyčiau, kad mane keramikos mokė du meistrai – Vygantas Vasaitis ir Romualdas Voveris. Pirmiausia iš jų mokiausi visos molio apdirbimo technologijos – nuo molio išgavimo iki jau baigto gaminio. Kalbant apie keramiką plačiąja prasme, keramikas visus tuos procesus turi išmanyti. Aišku, galima išmanyti ir atskirus procesus. Tarkim, tik molio perdirbimą, dekorą ar degimą. Bet jeigu neišmanai visumos, mano supratimu, esi ne keramikas, o tik kurios nors srities specialistas“, – mintimis pasidalijo pašnekovas.
Jo teigimu, užsiimant keramika, galima atlikti daug ir įvairių eksperimentų ir bandymų, šis amatas tam labai palankus.
V. Baltutis save apibūdino taip: „Manau, kad esu ne tiek keramikas, kiek pedagogas. Turiu grupes ir vaikų, ir suaugusiųjų, ir mes drauge iš tiesų labai daug eksperimentuojame. Ir, kaip aš sakau, norint viską sužinoti, išbandyti, dar reikėtų poros žmonių amžiaus. Kad ir praėjo penkiolika metų nuo tada, kai giliau domiuosi keramika, šiandien vis tiek galiu pasakyti, kad daug ko nežinau.“

Turi dvi suaugusiųjų grupes

Viekšniškis pedagogas, kuris kiek įmanydamas stengiasi skleisti žinias apie keramiką, ją populiarinti, sako, kad šiandien turi kuo pasidžiaugti. Yra perspektyvių mokinių, kurie ateityje, jei tik toliau kantriai dirbs, mokysis, kurs, bus puikūs keramikai. Be to, jau ir dabar yra savarankiškai dirbančių, vystančių savo gebėjimus tam tikromis kryptimis V. Baltučio mokinių. Pavyzdžiui, mūsų rajono žmonės nesunkiai atpažįsta Agnetos Jarošaitienės, „Laumžirgio namų“ įkūrėjos, keramikos dirbinius.
Kaip jau minėta, „Santarvės“ pašnekovas keramikos subtilybių šiuo metu moko ne tik Vinco Deniušio meno mokyklą lankančius vaikus ir jaunuolius, bet turi ir dvi suaugusių mokinių grupes. Jauniausiam jų lankytojui – 25 metai, vyriausiam – per 70.

Tokia plati lankytojų amžiaus amplitudė tik patvirtina faktą, kad kai žmogus turi kokį nors siekį – šiuo atveju pasimokyti keramikos, jo amžius neturi jokios reikšmės. Svarbiausia – turėti noro.
„Ačiū Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos direktoriui Vitaliui Lizdeniui, kuris labai palankiai žiūri į tai, kad suaugusieji mokytųsi keramikos. O noro turinčių žmonių tikrai yra. Būtų ir daugiau, tačiau visų priimti negalime, nes neturime tiek vietos“, – pasakojo V. Baltutis.

Molis sugeria neigiamas emocijas

Svarbi savybė, praverčianti keramika užsiimančiam žmogui, yra kantrybė. Keramikos procesas nuo molio iškasimo iki dirbinių išgavimo trunka mažiausiai mėnesį. Mažesnius, smulkesnius dirbinius galima sukurti ir per trumpesnį laiką.
„Bendraudamas su įvairaus amžiaus mokiniais, neretai išgirstu, kad jiems keramika reiškia atsipalaidavimą, atsitraukimą nuo darbų. Žmogus susikaupia kūrybai, lipdymui, ir molis kaipmat sugeria visas neigiamas emocijas, padeda nurimti, atsipalaiduoti“, – pasakojo mokytojas.
Pasak V. Baltučio, pradinio apmąstymo, vizijos, kaip turėtų atrodyti dirbinys, reikia.

Tačiau kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvieno rankos, judesiai yra skirtingi, todėl savo mokinius pašnekovas neretai padrąsina nebijoti kopijuoti kokio nors kito autoriaus dirbinių. Tas dirbinys vis tiek niekada nebus toks pat.

Vieni „užsikabina“, kiti ne

V. Baltutis vasaros stovyklose yra vedęs keramikos užsiėmimų vaikams ir suaugusiesiems. Per 15 metų jis sutiko ir amato pagrindų mokė daugybę įvairių žmonių.
Tarp jų buvo tokių, kurie išbandė šį amatą ir pasakė: „Gal ir įdomu, gal ir neblogai, bet tai ne man.“ O buvo ir tokių istorijų, kai žmonės, kurie atėjo iš anksto nieko nesitikėdami, pakviesti savo bičiulių, bet keramika juos ėmė ir „užkabino“.
Keramikos mokytojas naujai atėjusiems žmonėms pataria neįsipareigoti žūtbūt lankyti užsiėmimų. O į tuos, kurie ateina kartą, kitą ir netrukus nustoja lankyti, žiūri palankiai: išbandyti, pamatyti, patirti ir pasidaryti savo išvadas yra normalu.

Sulaukia įvairių klausimų

Molio dirbinių lipdymas, jų džiovinimas, glazūravimas yra ilgiau trunkantys procesai. Todėl juos pademonstruoti visuomenei Molio šventės metu būtų sudėtinga.
Jau nusistovėjo tradicija, kad šio renginio lankytojams V. Baltutis kasmet demonstruoja molio dirbinių išdegimo procesą.
Ir vis tik dažniausiai šį procesą stebintys žmonės keramiko prašo pakomentuoti, ką jis čia daro, kaip daro, kodėl. O tie, kurie patys kada nors yra čiupinėję molį, kažką iš jo sukūrę, klausinėja apie konkrečius techninius dalykus.
„Būna klausimų, į kuriuos ir aš negaliu atsakyti. Tarkim, kad ir apie glazūras… Jų dabar yra toks didelis pasirinkimas, kad galima ir pasiklysti. Būna, lankytojai paklausia ko nors apie vienokią ar kitokią glazūrą. Jeigu nesu jos išbandęs, nieko apie ją žmogui negaliu papasakoti. Dalis šventės lankytojų teiraujasi, kur būtų galima pasimokyti keramikos“, – apie Molio šventės metu išgirstus klausimus ir lankytojų norus kalbėjo V. Baltutis.

Drožyba – tik laisvalaikio užsiėmimas

Medžio drožyba pašnekovą irgi lydi nuo vaikystės. V. Baltutis pažinojo talentingą viekšniškį drožėją Juozą Rušiną.
Jei kalbėtume apie didesnius „Santarvės“ pašnekovo darbus iš medžio, Viekšniuose yra pastatytas jo išdrožtas kryžius Biržiškoms, keli stogastulpiai. V. Baltutis sako mėgstantis drožti šaukštus, suomiškas kuksas arba kitaip – kaušus.
Tačiau drožinėjimas – laisvalaikio užsiėmimas, o „atsijungti“ nuo keramikos meistrui neišeina. „Keramikos dirbinių degimo krosnis dirba be pertraukos. Sustoja ji tik tada, kai reikia į ją sukrauti dirbinius ir iškrauti. Tik tiek. Degimo procesas yra pakankamai ilgas. Užkrovus krosnį dirbiniais, jie yra degami aštuonias ar devynias valandas, o tada dvi paras vėsta“, – pasakojo V. Baltutis.

Šventė per laiką užaugo

Pašnekovo nuomone, norint žmones sudominti vienokiu ar kitokiu amatu, svarbiausia turėti žemaitiško užsispyrimo.
Kaip pavyzdį jis paminėjo Molio šventę. Jos organizatorių, iniciatorių vienas pagrindinių tikslų nuo pat pradžių buvo visuomenę sudominti senaisiais amatais, kuriais daug metų garsėjo Viekšniai. Tačiau pirmosios šventės vyko grynai iš idėjos ir organizatorių užsispyrimo. Pirmaisiais metais į renginį atėjo viso labo 30–40 žmonių. Vėlesniais metais jau kiek daugiau – 60–100. Penktaisiais metais organizatoriai suskaičiavo, kad renginį aplankė daugiau nei tūkstantis. Tada jie jau sakė, kad šventė buvo didelė. Dabar Molio šventės vyksta po kelias dienas, etapais. Ir tai, kad jose dalyvauja 3–4 tūkst. žmonių, jau nieko nebestebina.
„Tai toks turbūt ir yra receptas, norint visuomenę kuo nors sudominti, – nuoseklus, kantrus darbas“, – apibendrino keramikas.
Nuotr. iš redakcijos archyvo