Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Lietuvoje du iš trijų tėvų savo vaikams linki, kad ateityje šie galėtų dirbti tai, kas jiems patinka, rastų, kaip įprasminti save. Trečiasis irgi linki panašiai – kad įgytų gerą išsilavinimą ir rastų gerai mokamą darbą.
Atliko apklausą
Tai parodė „SEB gyvybės draudimo“ atlikta apklausa, kurioje pusė respondentų Lietuvoje mano, kad svarbiausia pačių vaikų talentai, pomėgiai. Keturis kartus mažiau (12 proc.) pripažįsta, kad, norint padėti vaikui užaugti, atsiskleisti, puoselėti jo talentus, reikia investuoti, skirti tam lėšų. Remiantis turima statistika, galima apskaičiuoti, kad vidutinė statistinė šeima, kurioje auga vaikai, vaikų talentams ugdyti per metus skiria 237 eurus.
Išlaidos vaikams ir investicijos į vaikus – sinonimiškai vartojami terminai. Visgi galima atskirti išlaidas nuo investicijų. Maistas, gyvenamoji vieta, drabužiai – būtiniausios pragyvenimo išlaidos. Investicijomis į vaikus vadinamos tos lėšos, kurios skirtos suteikti vaikui potyrių, ugdyti gebėjimus, atskleisti ir puoselėti talentus.
Kas sudaro investicijas į vaikus?
Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, pagal įvairių tyrimų metodikas, investicijoms į vaikus būtų galima priskirti išlaidas ne tik ikimokykliniam, pradiniam ir viduriniam ugdymui, bet ir kompiuterių įrangai, knygoms, raštinės prekėms, žaislams, nes tai yra mokymo ir ugdymo priemonės. Taip pat muzikos instrumentams, sporto, stovyklavimo, laisvalaikio reikmenims, naminiams gyvūnėliams, nes šios priemonės padeda formuoti vaikų pomėgius, ugdyti jų talentus.
Dar galima priskirti išlaidas kultūros paslaugoms, atostogų išvykoms, nes tokia veikla padeda plėsti vaiko pasaulio pažinimą ir kaupti kultūrinį kapitalą. Žinoma, šias prekes ir paslaugas perka ir tie namų ūkiai, kuriuose vaikų nėra. Todėl, kad galėtume įvertinti, kiek tokių išlaidų tenka vaikams, buvo palyginta, kiek šioms prekėms ir paslaugoms skiriama šeimose, kuriose auga vaikai, ir kiek tose, kur vaikų nėra.
Remdamiesi naujausiais turimais Statistikos departamento namų ūkių biudžeto tyrimo duomenimis, apskaičiuota, kad šeimos, kuriose nėra vaikų, šioms prekėms ir paslaugoms per metus skiria 142 eurus, arba 2,1 proc. visų išlaidų, o šeima, kurioje yra vaikų, – maždaug dvigubai daugiau – 379 eurus, arba 4 proc. visų išlaidų. Vadinasi, galima apskaičiuoti, kad investicijos į vaikus vidutiniškai sudaro 237 eurus per metus, arba beveik 3 proc. vidutinių šeimos, auginančios vaikus, išlaidų.
Didėja socialinė atskirtis
Vis dėlto labiausiai su vaikų ugdymo reikmėmis susijusias išlaidas riboja šeimos pajamos. Du vaikus auginančių turtingiausio penktadalio šeimų vaikų ugdymui skiriamos lėšos sudaro 1 106 eurus per metus, arba 8 proc. visų tokios šeimos išlaidų, neturtingiausio penktadalio – 183 eurus per metus, arba 3 proc. visų išlaidų. Deja, tokiu būdu toliau didėja socialinė atskirtis: vaikams iš neturtingų šeimų gauti geresnį išsilavinimą ir dėl to didesnes pajamas yra tiesiog sunkiau, jie turi ir gali išnaudoti mažiau galimybių. Šis reiškinys pastebimas ir kitose turtingose ar mažiau turtingose šalyse.
Gaila, bet turimų Lietuvos statistinių duomenų neužtenka norint patikrinti, ar ir mūsų šalyje pastebimos naujos investicijų į vaikus tendencijos. Kitose šalyse pastebima, kad išlaidos vaiko ugdymui vis didėja: didėja vidutinės namų ūkių pajamos, šeimos ryžtasi turėti mažiau vaikų. Tada lėšas reikia skirstyti į mažiau dalių, vaikai, augantys be brolių ar seserų, gauna daugiau.
Kai kurie futurologai netgi nerimauja dėl turinčio sparčiai didėti Kinijos konkurencijos pranašumo: vieno vaiko politika lemia, kad tam vienam vaikui tėvai atiduoda viską ir siekia, kad jis įgytų kuo geresnį išsilavinimą. Taip pat pasaulyje pastebima, kad nebeliko anksčiau buvusio skirtumo tarp lėšų, skiriamų sūnų ir dukterų ugdymui, kai anksčiau į berniukų ugdymą tėvai buvo linkę investuoti daugiau negu į mergaičių. Dar pastebima, kad lėšų, skiriamų patiems mažiausiems ir paaugliams, skirtumai sumažėjo. Anksčiau mažylių ugdymui pinigų buvo skiriama gerokai mažiau negu paauglių ir jaunuolių. O dabar tėvai jau pradeda rūpintis vaiko pasiekimais nuo pat mažų dienų. Taip pat pastebima, kad tėvai vaikus išlaiko ir į jų išsilavinimą investuoja ilgiau. Aštuonioliktas gimtadienis vis rečiau tampa ta riba, kai vaikas jau laikomas suaugusiuoju ir savimi pradeda rūpintis pats. Visgi galime pastebėti nemažai pavyzdžių, kad tokios tendencijos ateina ir į mūsų šalį.
