Violeta Šoblinskaitė su vyru Gasparu Aleksa klausėsi mėgėjų aktorių skaitomos poezijos. Autorės nuotrauka
Mažeikių viešoji biblioteka tęsia renginių „Kraštiečių kūrybiniai susitikimai su vietos bendruomene“ ciklą.
Penktadienį pabendrauti su mažeikiškiais, pasidalyti prisiminimais atvyko rašytoja Violeta Šoblinskaitė.
Pirmajai knygai – trisdešimt
Į bibliotekos salę rinkosi kultūros centro mėgėjų teatro trupės „VISAVI“ aktoriai, Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokiniai bei pedagogai ir garsių kraštiečių kūryba besidomintys mažeikiškiai.
Aktoriai skaitė V. Šoblinskaitės eilėraščius, į kuriuos autorė sudėjo prisiminimus apie įvairias jos lankytas Mažeikių rajono vietas.
Muzikos mokyklą lankantys vaikai vakarą praskaidrino muzikiniais kūriniais.
Kūrybinį susitikimą vedė V. Šoblinskaitės vyras – rašytojas, septyniolikos knygų autorius Gasparas Aleksa.
Simboliška, bet iš anksto neplanuota tai, kad gimtąjį miestą rašytoja aplankė būtent 2016-aisiais, nes šiemet sukanka trisdešimt metų, kai buvo išleista pirmoji jos knyga „Šaknų žiedai“.
Rašytoja prisiminė, kad pirmaisiais kūrybos metais išgirstą kritiką priimdavo itin jautriai. Autorės nuotrauka
Skausmingas persikraustymas
Šiuo metu Veliuonoje gyvenanti V. Šoblinskaitė gimė kalbininko, filologijos mokslų daktaro Adomo Šoblinsko ir jo žmonos Jadvygos šeimoje. Pirmieji jos gyvenimo metai – 1954-ieji – prabėgo Mažeikiuose, Aukštaičių gatvėje.
Vėliau būsimoji rašytoja, poetė, vertėja, žurnalistė gyveno ir mokėsi Tirkšliuose. Dalį vaikystės praleido Nausodės kaime. Kai mergaitei buvo 10 metų, tėvai ją išsivežė gyventi į Vilnių.
„Tėvai mane kai pradėjo vežiotis… Būdavo, nespėju kojų apšilti, o jau išvažiuojame gyventi kitur. Išvažiavimas į Vilnių man buvo labai skausmingas. Ilgai sapnuodavau vietas, kuriose gyvenome prieš tai. Dabar pagalvoju: ką turėjo išgyventi ištremtieji į Sibirą? Mane išvežė į Vilnių, kur buvo geresnės sąlygos, tačiau tai man buvo didelė tragedija. Pykau ant tėvų ir vos sulaukusi atostogų atvažiuodavau į Mažeikių rajoną“, – vaikystės prisiminimais pasidalijo rašytoja.
Saugo gimtąją tarmę
Vilniuje ją, vaiką, nustebino, kad visi tuo metu ten kalbėjo rusiškai. Nelengva buvo išmokti tos kalbos – kad ir parduotuvėje pasakyti, ko norėtų.
Jau suaugusią, į Mažeikiuose vykusį renginį atvykusią ir žemaitiškai su publika bendrauti pradėjusią V. Šoblinskaitę suglumino ir nuliūdino tai, jog renginio dalyviai nesuprato žemaičių tarmės.
„Mano tėvas visada sakydavo: vaikeli, parėjai iš mokyklos, kad negirdėčiau nė žodžio kalbant bendrine kalba. Tai blogiau ar geriau, bet visada stengiausi ir stengiuosi šnekėti žemaitiškai ir savo tarmės neužmiršti“, – kalbėjo rašytoja.
Jos manymu, būtent žemaitiškumas yra „kaltas“ dėl to, jog jai labai patinka rašyti sonetus.
„Žemaičiui viskas turi būti surikiuota, sudėliota. Jokios palaidos balos. O kadangi esu žemaitė ir sonetai turi tą griežtą formą, turbūt dėl to juos man ir patinka kurti“, – sakė V. Šoblinskaitė.
Kūryba būna įvairi
Šiuo metu Veliuonos bibliotekoje dirbanti viešnia prisipažino nesitikėjusi, jog į susitikimą Mažeikių bibliotekoje atvyks toks gausus būrys žmonių. Nesitikėjo, kad atsiras ją atsimenančiųjų ar besidominčiųjų jos knygomis.
O poezijos, prozos knygų rašytojos kūrybos kraitėje šiuo metu – penkiolika. Bene 20 knygų iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų į lietuvių ji yra išvertusi ir pati.
Vyro rašytojo G. Aleksos provokuojama skaitytojams plačiau papasakoti apie tai, kaip gimsta literatūros kūriniai, viešnia sakė, jog jai kuriant būna visko – ir lengva, ir sunku, ir linksma, ir liūdna. Būna ir nemažai neįdomaus techninio darbo, kai tenka po kelis kartus skaityti storiausius rankraščius, juos taisyti. Ir tai trukdo atsidėti kūrybai.
Kaip tik šiuo metu ji trečią kartą skaito 600 puslapių knygos vertimą, jį koreguoja. Po to, kai perskaitys, knyga keliaus į spaustuvę.
„Už 600 puslapių knygos išvertimą, už trejų metų darbą į mano sąskaitą „įkrito“ 425 eurai. Jums spręsti daug tai, ar mažai“, – apie literatūrinio darbo įvertinimą pinigais atvirai kalbėjo viešnia.
Į susitikimą su rašytoja susirinko gausus būrys mažeikiškių. Autorės nuotrauka
Knyga apie patyrimus Vokietijoje
„Romanas su frau“ – taip autorė pavadino naujausią savo knygą, kuri greitai turėtų pasirodyti. (Žodis „frau“ išvertus iš vokiečių kalbos – ponia).
„Dabar daug moterų važiuoja į užsienį prižiūrėti senukų. Ir aš buvau Vokietijoje. 47 dienas buvau uždaryta su močiute, kuri gulėjo ant lovos ir tik truputį tevaikščiojo. Močiutė kaprizinga, lazda grūmojo: kavos negersi, mėsos nevalgysi, nes nesveika. Maniau, kad išeisiu iš proto ir namo nebegrįšiu, tad sumaniau anksčiau už močiutę atsikelti ir rašyti “, – pasakojo V. Šoblinskaitė.
Ir dabar, po šio darbo patirties praėjus ilgiau nei metams, ji sako prisimenanti kiekvieną girgždėdavusią lentą. Tyliai, kad nepažadintų vokietės močiutės, lietuvė išsėlindavo iš kambarėlio, virtuvėje pasidarydavo didelį puodelį kavos, pasiimdavo ant ko rašyti, išeidavo į malkinę ir žinodavo: rašymui turi valandą. Paskui grįždavo, apsimesdavo, jog tik dabar atsibudo ir entuziastingai sveikindavo pabudusią „frau“.
Prisiminė rašytojos tėvo vaikystę
Renginyje dalyvavęs mažeikiškis Juozapas Kukštas dėkojo rašytojai už tai, kad ji nepamiršta žemaičių kalbos. Jis prisiminė kraštietės apsilankymą Mažeikiuose prieš dešimtį metų ir perskaitė savo mėgstamiausią V. Šoblinskaitės parašytą eilėraštį „Be priežasties“.
Mažeikiuose šiuo metu gyvenanti nausodiškė Ksavera Butkienė, kurios tėvai ir V. Šoblinskaitės seneliai buvo kaimynai, pasidalijo prisiminimais apie kalbininką A. Šoblinską bei Nausodės kaimo vaikus.
„Nausodėje kadaise buvo daug vaikų ir A. Šoblinskas buvo vyriausias. Visi vaikai susirinkdavome prie tokio kryžiaus. Ir visi eidavome į mokyklą – į Sedą. Mažiausieji nuskubėdavo pirmieji. Tada pasišnekučiuodami eidavo vyriausieji. Mes, maždaug penkeriais metais jaunesni, eidavome didiesiems iš paskos. Vyresnieji sakydavo: ko čia velkatės kaip uodegos. Sustodavome. Neaplenkdavome ir neidavome dėl to, kad būdavo labai įdomu klausytis, ką dičkiai kalba“, – prisiminimais pasidalijo moteris.
Sveikinimo bei padėkos žodžius V. Šoblinskaitei tarė ir Mažeikių literatų sambūrio „Aura“ vadovė Janina Butnorienė.
Nida PUKELIENĖ
