Viekšnių vaistinė į Aleksandravičių šeimos rankas pateko 1883 metais. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Viekšniuose galima aplankyti vieną seniausių Lietuvoje vaistinių, kuri šiuo metu veikia tik kaip muziejus.
Beveik pusantro tūkstančio eksponatų, žemę bei pastatus vaistininkų Aleksandravičių giminės palikuonė Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, pasirašydama simbolinį testamentą, paliko Akmenės rajono savivaldybei, vėliau šis muziejus kartu su Viekšnių miesteliu „perėjo“ Mažeikių rajono žinion.
Įvykdė tėvo valią
Devintą dešimtį pradėjusi ir šiuo metu šalies sostinėje gyvenanti Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė „Santarvei“ sakė, kad niekada nesigailėjo tokio sprendimo ir nesulaukė priekaištų iš savo artimųjų. Tokia buvusi jos tėvelio valia, kad vaistinė išliktų kaip muziejus ir kad visiems būtų prieinama.
„Jis viso to norėjo viekšniškių labui, be galo mylėjo ir brangino savo tėviškę, kaip ir aš, mano vaikai bei anūkai“, – kalbėjo Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė.
Dar 1996-aisiais metais moteris Akmenės rajono savivaldybei (tuomet Viekšniai priklausė šiam rajonui) parašė simbolinį testamentą. Jame sakoma, kad „norėdama būti naudinga savo miesteliui, kuriame esu gimusi ir augusi, norėdama tinkamai išreikšti pagarbą savo velioniam seneliui ir tėvui, kurie išlaikė pirmąją Viekšnių vaistinę ir apie save paliko gražų atminimą Viekšnių apylinkės ir Akmenės rajono žmonėms, savo noru bei šeimos ir giminės pritarimu palieku: vaistinės pastatus, įrangą, baldus, paveikslus, laikrodžius, šviestuvus, knygas bei žemę apie muziejų rajono Savivaldybės nuosavybėje su sąlyga, kad joje bus veikianti vaistinė, Aleksandravičių bute įrengtas Viekšnių ir aplinkinių dvarelių inteligentų muziejus ir 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios inteligento buto ekspozicija“. Testamento autorė išreiškė viltį, kad vaistinei priklausantys pastatai ir muziejui priklausantys eksponatai niekada nebus niekam perduoti, perleisti ar dovanoti.
„Jeigu pasikeistų situacija ir būtų norima laisvą plotą ar butą naudoti kitoms reikmėms, tam turėtų būti gautas mano ar mano įpėdinių sutikimas. Sau pasilieku teisę dalyvauti Viekšnių vaistinės ir inteligento buto muziejaus veikloje“, – kalbėjo Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė.
Šiuo metu Mažeikių muziejui priklausančio Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė Danutė Končienė pabrėžė, kad šis testamentas, nors ir nėra notariškai patvirtintas, aiškiai apibrėžia vaistininkų Aleksandravičių išreikštą valią.
Danutė Končienė sakė, kad šiuo metu vaistinės patalpos tarnauja tik muziejinei-pažintinei veiklai – vykdoma edukacija, vyksta įvairūs renginiai. Vaivos SOVAITĖS nuotr.
Priklausė žydams
Kalbėdama su „Santarve“, Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė sakė, kad iš gyvenimo Viekšniuose iki šiol yra išlikę daug šiltų prisiminimų. Tai ir vaidinimai šeimos lėlių teatre, ir kriketo žaidimas, ir pagalba tėvui karo metu.
Iš tiesų prisiminti yra ką, Viekšnių vaistinės muziejuje apstu autentikos, kuri nukelia į devynioliktą amžių ir net dar ankstesnį laikmetį. Eksponatai primena, kaip gyveno to meto inteligentija.
Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė D. Končienė „Santarvei“ pasakojo, kad vaistinę Viekšniuose įsteigė provizorius Fiodoras Geldneris – tai buvo 1860 metų liepą. Jis iš žydo Joffe miestelyje nusipirko šeimyninę sodybą prie turgavietės su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu. Jame ir buvo įsteigta vaistinė.
Vėliau namą valdė jo sūnus Šepsel, paskui – anūkas Josel.
Nupirko giminaitis
F. Geldneriui mirus, vaistinę paveldėjo jo žmona Gertrūda ir duktė Liudvika. Joms valdant vaistinę, buvo samdomi farmacininkai. Kai vaistinė atiteko nuomininkui provizoriui Zeidleriui, jos reikalai pablogėjo, nes naujasis provizorius buvo lengvabūdis ir nerūpestingas. 1883 metais pašlijus vaistinės savininkų materialinei būklei, ji už skolas buvo perduota varžytinėms.
Per varžytines giminaičiui nupirkus vaistinę ji atiteko provizoriaus diplomą Maskvos universitete gavusiam Vincentui Aleksandravičiui. Jis vaistinę labai prižiūrėjo ir puoselėjo. Taip pat rinko senovinius daiktus, visą turimą informaciją apie vaistinės istoriją kruopščiai surašė.
„Tuo galime tik pasidžiaugti, nes iki mūsų laikų išliko daug autentikos ir istorinių žinių“, – kalbėjo D. Končienė.
Muziejininkė patikslino, kad vaistinę V. Aleksandravičiui nupirko jį užauginęs ir globojęs dėdė – Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius. Nors kurį laiką jie ir buvę apsipykę, nes Vincentas pasirinko farmacininko, o ne kunigo kelią, kaip to norėjo dėdė.
Viekšnių vaistinės muziejuje registruota per 148 tūkstančiai eksponatų. Vaivos SOVAITĖS nuotr.
Pasuko tėvo pėdomis
Istoriniuose šaltiniuose sakoma, kad daugiau nei per keturiasdešimt metų V. Aleksandravičiaus valdoma buvusi apleista Viekšnių vaistinė tapo pavyzdinga įstaiga.
1915 metais, priartėjus I pasaulinio karo frontui, V. Aleksandravičius išsiuntė savo šeimą į Rusijos gilumą, o pats liko Viekšniuose, manydamas, kad galės būti naudingas žmonėms. Sprogusios granatos buvo sunkiai sužeistas. Miestelis net du kartus buvo karo zonoje: sudegė bažnyčia, sinagoga ir didesnė pusė gyvenamųjų namų, o pasiekęs vaistinę, gaisras sustojo.
Savo tėvo Vincento pėdomis pasekęs trečiasis pagal amžių sūnus Juozas Aleksandravičius, baigęs mokslus, 1925 metais gavo chemiko-vaistininko diplomą. Po metų, mirus tėvui, vedė mirusio gydytojo Edvardo Kontrimo našlę muzikę Zofiją Ujejskaitę.
J. Aleksandravičius pradėjo tvarkyti vaistinę pagal tėvo paliktus nurodymus, šelpdamas vargdienius, leisdamas į mokslus neturtingus giminaičius.
Vaistininkas nuolat sekė tarptautinę padėtį, tad, nujausdamas II pasaulinio karo galimybę ir norėdamas išvengti per I pasaulinį karą buvusio vaistų trūkumo, nuo 1940 metų pradžios kaupė dideles vaistų atsargas. Netrukus nacionalizavus vaistinę, joje buvo rasta prekių už 50 tūkstančių litų. Beje, J. Aleksandravičius, bene vienintelis iš buvusių vaistinių savininkų, liko jos valdytoju.
1944 metais frontui sustojus Viekšniuose ir iš miestelio pasitraukus visam medicinos personalui, pagalbą ligoniams teko teikti vaistininkui.
Norėjo perduoti valstybei
Pasitraukus vokiečiams, Viekšnių vaistinė vėl pradėjo dirbti 1944 metų gruodį. Provizorius J. Aleksandravičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki 1971 metų pabaigos, o po šešerių metų mirė.
Po jo mirties dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė, siekdama, kad vaistinė taptų muziejumi, ėmė rūpintis, kad visi vaistinei priklausantys pastatai bei tai, kas juose buvo, pereitų į valstybės globą.
D. Končienė prisiminė, jog tuomet įstatymai, po vaistininko mirties steigiant muziejų, dar neleido atsiimti kažkada buvusios privačios nuosavybės, t. y. pačios vaistinės ir jos pagalbinių patalpų – maždaug pusės namo: tai tuo metu priklausė Vyriausios farmacinės valdybos Šiaulių skyriui. Ta dalis taip ir liko valstybės žinioje, o J. Aleksandravičiui priklausantis turtas – kita gyvenamojo namo pusė ir dalis ūkinių pastatų su viskuo, kas buvo juose, paveldėjimo teise atiteko jo anūkui Romualdui Navickui. Ši dalis buvo parduota valstybei – tokiu būdu viskas perėjo Kultūros ministerijai.
1987 metais Kultūros ministerija nusprendė vaistinės pastatų kompleksą restauruoti ir sutvarkyti aplinką. Buvo parengtas darbų projektas, po to vyko parengiamieji darbai. Kažkur valstybinėse institucijoje užstrigo piniginės lėšos, tad darbai prasidėjo tik 1991 metų rugsėjį. Visas remontas buvo baigtas tik po trejų metų – 1994-ųjų pabaigoje.
Viekšnių vaistinės muziejuje galima pamatyti ir Aleksandravičių šeimos teatrą – lėlių šėpą. Vaivos SOVAITĖS nuotr.
Veikia tik muziejus
Kol vyko vaistinės remontas, ji buvo išsikėlusi į kitas patalpas nacionalizuotame name. Senoji Viekšnių vaistinė savo duris klientams vėl atvėrė 1995 metų sausį.
D. Končienės teigimu, įsteigti čia muziejų nebuvę lengva. Tam buvo paskirtas vaistinės muziejaus prižiūrėtojas, kurti muziejų buvo priimta ir Kauno Stepo Žuko dailės technikumą baigusi D. Končienė.
Atkuriant patalpų autentiškumą, savo prisiminimais labai padėjo provizoriaus J. Aleksandravičiaus dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė, vaistinėje asistente dirbusi, dabar jau Anapilin išėjusi, vaistinės šeimininko globotinė Emilija Tamkevičienė ir kita globotinė – šiemet mirusi Donata Gulbinaitė.
„Šiuo metu vaistinės patalpos tarnauja tik muziejinei-pažintinei veiklai, vykdoma edukacija, vyksta įvairūs renginiai. Neseniai atkūrėme inventorių ir pradėjome lankytojus mokyti žaisti kroketą – susidomėjimas juo didelis“, – kalbėjo D. Končienė.
Skaičiuojama dešimtimis tūkstančių
Viekšnių vaistinės muziejuje saugomi eksponatai siekia net paties jos kūrėjo laikus. Šie eksponatai labai įvairūs, pradedant įvairiais daiktais, baigiant rašytine medžiaga, receptais. Pernai buvo baigta visų jų registracija. Galutinis skaičius yra įspūdingas – 148 tūkst. 228 eksponatai – suskaičiavus su visais rašytiniais dokumentais.
„Pastatai su žeme eina atskirai. Čia surašyta viskas, kas yra viduje. Dalis eksponatų dar į sąrašus neįtraukti, jų likimas neaiškus, nes jų būklė labai prasta. Galbūt jie bus restauruojami, daromos kopijos ar dar kas nors, todėl neskubame išmesti. Laikome kad ir mažiausias smulkmenas, nežinosi, kada ko gali prireikti. Panaši situacija buvo, kai radome kriketo lazdas, po to – ir su lėlių šėpos teatru. Prireikė laiko, kol išsiaiškinome, kam ir kaip jis būdavo naudojamas“, – pasakojo muziejininkė.
Domisi ir lanko
Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė gana dažnai atvyksta į Viekšnius – domisi Viekšnių vaistinės muziejaus veikla, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir šventėse. Visada aplanko kapines, mirusių artimųjų kapus.
Ji ir pati planuoja amžino poilsio atgulti ten pat, kur palaidotas ne tik jos vyras, bet ir tėvai bei seneliai.
Z. Aleksandravičiūtė, išvykusi studijuoti į Vilnių, ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų, vėliau keturių anūkų ir dviejų proanūkių. Paklausus, ar niekas iš jos šeimos nesekė senelių ir prosenelių pėdomis, atsakė, kad ne. Nors jai pačiai medicina buvusi labai artima.
„Karo metais tėveliui teko būti ne tik farmacininku, bet ir felčeriu. Jis Viekšniuose sužeistiems nuo minų ir kulkų suteikdavo pirmąją pagalbą, tvarstydavo, tad man ne kartą teko jam padėti. Tėvelis buvo užsiminęs, kad galbūt aš norėčiau užsiimti farmacija, tačiau aš atsakiau, kad tai man – per daug smulkmeniška“, – prisiminė Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė.
Pašnekovė teigė esanti be galo dėkinga D. Končienei už atsidavusį darbą ir už tai, kad tinkamai prižiūri vaistinės muziejų – taip, kaip būtų norėjęs jos tėvelis.
