„Piliečių klubo“ pašnekovai sako, kad per valstybines šventes svarbus susitelkimas. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Jau ne vienerius Prezidentė Dalia Grybauskaitė, artėjant valstybinėms šventėms, kviečia lietuvius jas minėti linksmai ir išradingai. O patiems originaliausiems šalies vadovė kaskart įteikia valstybinę vėliavą.
Ir kasmet prezidentūros interneto svetainėje žmonės registruoja idėjų, kaip tas šventes paminėti prasmingai, o tuo pačiu ir įdomiai.
Trečiadienį šioje svetainėje mažeikiškiai buvo užregistravę penkias tokias iniciatyvas. Vieni pasakojo apie savo pačių surengtą Vasario 16-osios šventę; kiti įkėlė savo improvizuotą video linkėjimą visai Lietuvai. Treti informavo apie Lietuvos valstybės dienos proga surengtą ekskursiją, vienybės žygį per Lietuvą. Kaip kitokia valstybinės šventės paminėjimo forma Mažeikiuose, buvo užregistruotas ir bėgimas už laisvę.
Rubrikoje „Piliečių klubas“ kvietėme mažeikiškius pasidalinti mintimis apie tai, ar esame išmokę valstybines šventes minėti linksmai, be nuoskaudų.
„Turime kuo didžiuotis ir džiaugtis“
Lilija PETRAITIENĖ
Lilija PETRAITIENĖ, Mažeikių muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė:
– Prisimenu, minėdami kiekvieną šventę, patys puošdavome mokyklą. Įsiminė ir tai, kad kai mokiausi Kazimiero Jagmino pradinėje mokykloje, būdavo labai gražūs adventui skirti renginiai. Jų metu uždegdavome žvakutes, susikaupdavome, minėdavome kiekvieną advento savaitę.
Manau, kad esu užaugusi su pasididžiavimo savo Tėvyne jausmu.
Esu išmokyta, kaip sunkiai tėvai bei seneliai už tą laisvę kovojo. Ir tuo nesidžiaugti – neįmanoma!
Šiomis dienomis tikrai vyko nemažai ir įvairių renginių, skirtų paminėti Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną. Taigi, mažeikiškiams liko tik išsirinkti, kurį aplankyti. O tas pasirinkimas turbūt priklauso nuo paties žmogaus.
Mėgstantieji aktyvų gyvenimo būdą atsiliepė į organizatorių kvietimą ir dalyvavo laisvės bėgime.
Kiti galbūt dalyvavo šventosiose Mišiose. Tretiems gal labiau patiko šventinis koncertas bei garbės piliečio vardo suteikimo ir nominacijų įteikimo ceremonija. Kiti gal važiavo dar kitur.
Esu ne kartą girdėjusi: „Neįdomu tuose Mažeikiuose, nėra ką veikti, važiuokime į Šiaulius ar Klaipėdą“.
Pasiūlyčiau tiesiog sekti miesto naujienas ir pamatysite, kad mes tikrai turime puikių renginių, turime gražių ir darbščių žmonių, gražiai sutvarkytą miestą.
Tad kodėl nepasidžiaugti, nesididžiuoti ir neatšvęsti?
„Išmokime gerbti vieni kitų nuomones“
Alvydas BALČIŪNAS
Alvydas BALČIŪNAS, visuomeninio judėjimo „Mažeikiai KITAIP“ vadovas, Savivaldybės tarybos narys:
Manau, kad vienaip ar kitaip, tačiau valstybines šventes reikia švęsti. Kaip ir reikia žmones nenuilstamai raginti, kviesti jose dalyvauti. Tai yra galimybė bent keletą kartų per metus susitelkti, parodyti savo pilietiškumą.
Žinoma, diskusijų verti klausimai apie tai, kokios tos šventės yra, ar jos priimtinos žmonėms. Ir ta švenčių forma yra laiko, lėšų, noro bei fantazijos reikalas. Visa tai nuo valstybės vadovų ateina iki savivaldos, įmonių, pavienių piliečių.
Turime pasiekti tokį lygmenį, kai, kalbėdami apie savo šalį, ja didžiuodamiesi, jaustume per nugarą bėgančius šiurpuliukus. Ir to siekdami, turime stengtis visi – nuo paprastų piliečių iki pat šalies Prezidentės. O juk dideli siekiai prasideda nuo mažų dalykų: nuo vaikų ugdymo, darbų ir veiklos.
Kad valstybinėse šventėse trūksta lankytojų, yra nenuostabu.
Šiemet Lietuva minėjo 99-ąsias valstybės atkūrimo metines. O be to, ta mūsų laisvė yra su tokiais skaudžiais pertrūkiais…
Manau, kad reikėtų daugiau aiškumo: dar ir dar kartą aprašyti kaip, kas vyko. Svarbu aiškiai įvardyti, kas ką padarė. Viską reikia įvardyti, nes istorija tarsi yra uždengta su marška. Ir kiekvienas tą maršką tampo į savo pusę. Gal vieną kartą apsinuoginkime ir juodu ant balto surašykime kas buvo.
O tada, kai jau gerai žinosime savo šalies istoriją, manyčiau, kad reiktų nustoti niurzgėti ir nekonstruktyviai kritikuoti.
Jeigu turi minčių, idėjų, tai ateik ir pasiūlyk. O jei nieko nedarai, tai geriau nieko ir nesakyk. Dažniausiai puolame kritikuoti dar nespėję pamatyti, kas ką daro.
Bet, aišku, ir kritiką ne visi nori ir moka išgirsti bei priimti. Juk jei vienais metais šventė nepasisekė, kitais galima padaryti kitaip, geriau. Kritikavimas neišklausius, nepamačius, yra baisiausias lietuvio bruožas.
Bet viskas keičiasi – žmonės, poreikiai, tradicijos. Tad išmokime būti vieningi, mokykimės gerbti kitų nuomones.
„Vien sėdėjimu salėje šiandien nieko nepadarysi“
Paulius AURYLA
Paulius AURYLA, mokytojas, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narys:
– Manau, pradedant kalbėti apie valstybinių švenčių minėjimą, reikėtų kalbėti apie tai, kad yra toks dalykas kaip „šventės iki švenčių“. Tai reiškia, kad ugdymo įstaigose viena ar kita šventė paminima iš anksto, nes tos tikrosios dienos dažniausiai būna laisvadieniai.
Ugdymo įstaigose vienaip ar kitaip tos šventės atspindimos. Tiesa, skurdokai – gal dėl galimybių, gal dėl entuziazmo trūkumo.
Jaunimas iš tiesų nori veiksmo. Ir taip buvo visada, tik dėl įvairių priežasčių, dėl diktatūros mes mojuodavome vėliavėlėmis. Lietuvos istorija, žmonių patirti skaudūs išgyvenimai bei pergyventi įvykiai padiktavo tai, kad valstybinių švenčių minėjimuose būdavo labai daug kalbų.
Ir jei mes, vyresnioji karta, buvome išmokę tų kalbų kantriai klausytis, dabartinis jaunimas tos kantrybės tiek neturi. Jis yra drąsus, tad jei yra nuobodu, neįdomu, pakyla ir išeina lauk. O po to stebimasi, kad salėje tiek daug tuščių kėdžių.
Esmė yra tokia, kad dabar jaunimas, o ir vyresni žmonės, nebenori būti vien tik žiūrovais. O mes žmones vis dar išlaikome tokius statiškus: jūs susėskite į kėdes, o mes užlipsime ant scenos ir padainuosime, kaip mylėti tėvynę. Dabar taip nebeįmanoma, nes žmogus nori būti dalyvis.
Bet čia turbūt reikėtų kritikuoti visą mūsų kultūros strategiją – nekryptingą, neryškią ir nemotyvuotą. Po vieno ar kito renginio, mano supratimu, turėtų būti rengiami aptarimai apie tai, kas pavyko, kas nepavyko ir ką kitąmet reikėtų daryti kitaip.
Kitas dalykas, kad žmonės yra nemokinami kaip švęsti, valstybinę šventę priima kaip laisvadienį ir nieko neveikimą namuose, o tai nėra tai, ko valstybė turėtų siekti. Norėtųsi, kad tai būtų tokia diena, kai piliečiai, nesvarbu, jauni ar seni, būtų aktyvūs. Kad eitų, būtų, dalyvautų, matytų ir prisidėtų prie valstybinių švenčių paminėjimo.
Mes su Viekšnių jaunimu ir ateitininkais Lietuvos valstybės atkūrimo dieną minėjome dalyvaudami mišiose, šalia paminklo Biržiškoms padėdami Prezidentės atsiųstų gėlių puokštę. Taip pat gerdami arbatą, valgydami vieno iš ateitininkų globėjų – Remigijaus Žiogo atvežtą tortą bei kalbėdamiesi patriotinėmis temomis.
Pastebiu, kad jiems ta laisva, neįpareigojanti švenčių minėjimo forma yra priimtina.
„Svarbu turėti tikslą ir suvokti šventės prasmę“
Rūta KONČIUTĖ-MAČIULIENĖ
Rūta KONČIUTĖ-MAČIULIENĖ, Savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė paveldosaugai:
Labai vertinu išradingus ir originalius žmones, džiaugiuosi naujomis iniciatyvomis. Mūsų valstybinėse šventėse pastebimai mažėja minorinių gaidų, jos tampa linksmesnės, pakilesnės, švenčiame išradingiau.
O išradingumą suprantu įvairiai. Pernai Vasario 16-ąją su šeima ir vienu bičiuliu, tą dieną šventusiu ir savo gimimo dieną, keliavome lankydami ir fotografuodami Mažeikių rajono bažnyčias, Sedos kavinukėje gėrėme gardžią kavą ir skanavome gimtadienio pyragaičius. Viena bičiulių šeima tą dieną lanko Lietuvos dvarus, keletas pažįstamų kasmet vyksta į Brėvikių dvarą Telšių rajone.
Nesu sportininkė, bet man buvo gražu matyti ir girdėti, kiek daug teigiamų emocijų sukėlė mažeikiškių šių metų pasiruošimas bėgimui už Laisvę. Visada valstybinėse šventėse gera stebėti jaunuosius šaulius, skautus, kuriems išradingumo tikrai netrūksta.
Kiekvienas pasirenkame švęsti savaip. Vieniems reikia masinių renginių, kitiems smagiau šeimos ar draugų ratelyje.
Prezidentės raginimai išjudino daug gražių iniciatyvų. Antradienį nuėjau į Mažeikių viešąją biblioteką, o ten visas kolektyvas judėjo, bruzdėjo, pasijutau kaip skruzdėlyne – visų trijų aukštų languose iš knygų tądien buvo komponuojama trispalvė. Viso kolektyvo nuotaika buvo puiki – visi svajojo apie kelionę pas Prezidentę. Taip pakilia, šventiška nuotaika, šventės laukimu buvo užkrečiami ir skaitytojai. Gražu. Svarbu turėti tikslą. Ne mažiau svarbu, žinoma, yra suvokti šventės prasmę. Tada šventė būna ne eilinė laisva diena, o tikras džiaugsmas, kurį jaučiame širdyje.
Nuo valstybinių švenčių prasmės suvokimo prasideda ir dalyvavimas tose šventėse. Neretai valstybinės šventės tapatinamos su valdžia, kuri nuolat kaltinama neveiklumu, netinkamų sprendimų priėmimu ir panašiai. Tačiau valdžią renkame mes patys, niekas neatvažiuoja iš kitų šalių ir už mus to nepadaro. Kokie mes patys, tokie ir mūsų vadovai ar atstovai, dalyvaujantys valstybės valdyme. Prieš kaltindami, pirmiausia savęs paklauskime: o ką aš padariau, kad mūsų valstybėje būtų geriau? Ar kokybiškai, ar sąžiningai atlikau savo pareigas, ar padėjau žmogui, kuris į mane kreipėsi, ar tinkamai pasielgiau vienoje ar kitoje situacijoje, ar pripažinau, ištaisiau savo padarytą klaidą?
Pasidžiaukime savo šalimi, savo gimtuoju kraštu, apsidairykime aplink, kokia graži mūsų Lietuva, kokia turtinga jos praeitis, kiek daug talentingų, garbingų asmenybių čia gyveno ir gyvena. Mylėkime savo šalį ir darbais, ir žodžiais.
„Reikia kažko tokio, kas pakirbintų“
Danutė KOMOVIENĖ
Danutė KOMOVIENĖ, „Jievaro“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja:
– Ko gero, mano karta yra pasyvesnė, ramesnė ir švenčia be entuziazmo. Neretai atsitinka ir taip, kad valstybinės šventės tampa laisvadieniais saviems darbams nuveikti.
Vyresnieji gal nėra ir tokie išrankūs. Jiems tinka nueiti ir išklausyti šventų Mišių, pasimelsti, pasiklausyti iškilmingų kalbų, koncertų. O po to mes, mokytojai, gauname pastabų: „O kur jaunimas, kodėl neatėjo į šventę?“
O pasidairius po ugdymo įstaigų interneto svetaines, galima atrasti labai gerų idėjų. Peržvelgus nuotraukas, tampa akivaizdu, kad vaikams bei jaunimui įdomu vienokią ar kitokią idėją, sumanymą įgyvendinti.
Mano nuomone, jeigu rengi šventę, reikia kiek plačiau pristatyti, kokia proga ji rengiama. Tam, kad neužsimirštų, kad istorinė atmintis visada būtų gyva. O toliau, kokia bus šventės forma – išradingumo bei fantazijos reikalas.
Žodžiu, kad visuomenei patiktų, reikia ir verta pasiūlyti kažką įdomesnio, kažką kitaip.
Kaip pavyzdį paminėsiu tą sąlyginai naują tradiciją liepos 6-ąją – Valstybės dieną giedoti tautinę giesmę. Pirmaisiais metais daugumai žmonių tai buvo įdomu. Paskui vienu metu ta tradicija buvo prislopusi, nes būdavo taip, kad susirinkdavome, pagiedodavome ir tekdavo skirstytis namo. Praėjusią vasarą man patiko tai, kad programa buvo praplėsta tam, kad žmonės dar pabūtų, iš karto neišsiskirstytų.
Per vieną Kovo 11-ąją esame vėliavėlėmis papuoštais automobiliais važiavę aplink miestą. Atrodytų, nieko čia tokio, nieko stebėtino, tačiau širdyje suspurdėjo geras iškilmingumo jausmas. Arba ta pati mažeikiškių moksleivių sugalvota, puoselėjama ir Laisvės gatvėje vis nuvilnijanti „Laisvės banga“. Tiesiog negali neateiti. Sunku nusakyti, tačiau tai yra kažkas tokio, kas pakirbina.
Tai, kaip aš sakau, yra labai reikalingos vadinamosios „razinkėlės“, detalės. Ir kuo jų daugiau, tuo geriau, nes jos turi tendenciją laikui bėgant užaugti į didelius ir gražius sumanymus.
Visi girdime tuos Prezidentės raginimus valstybines šventes minėti išradingai. Aš asmeniškai džiaugiuosi tuo kvietimu pagalvoti kažką įdomesnio.
Mes kiekvienas esame kūrėjai. Galime klysti, galime kažką padaryti ne taip, tačiau svarbu bandyti savo sumanymus įgyvendinti. Taip pat turbūt kiekvienam svarbu būti dalyviais, o ne vien stebėtojais.
