Viename iš Vasario 16-osios minėjimų – būrys įvairaus amžiaus mažeikiškių. Nuotrauka iš muziejaus archyvo
Lietuvos valstybės atkūrimo diena visame Mažeikių rajone paminėta daugybe renginių. Kuriame iš jų dalyvauti, kiekvienas galėjo pasirinkti pagal savo poreikius bei galimybes.
Su muziejininku Vytautu Ramanausku kalbėjomės apie tai, kad mažeikiškiai ne visada turėjo tiek daug pasirinkimo galimybių kaip švęsti šią šventę.
Buvo permaininga situacija
Vilniuje Lietuvos Taryba Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną.
Tačiau Mažeikiuose Lietuvos valstybės atkūrimo diena pirmą kartą buvo paminėta po dvejų metų.
Muziejininko teigimu, taip atsitiko dėl to, kad iš pradžių Mažeikiai buvo okupuoti vokiečių. Vėliau – 1919-aisiais Mažeikius buvo užėmę bolševikai ir iki tų metų gruodžio miestas tebebuvo vadinamas Muravjovu. Esant tokioms aplinkybėms, šventės minėjimas buvo neįmanomas.
Vyravo sumaištis
Tik 1920 metų sausį į Mažeikius įžengė Lietuvos kariuomenės batalionas, vadovaujamas majoro Jono Petruičio.
Ir vis tik situacija dar buvo permaininga: geležinkelį turėjusius Mažeikius prie savo teritorijos norėjo prisijungti latviai. Jie kurį laiką čia buvo įkūrę savo karinę komendantūrą. Tačiau lietuviai Mažeikių atiduoti broliams latviams nenorėjo, tad atsiuntė savo batalioną. Taip Mažeikiai pirmą kartą tapo formuojamos Lietuvos valstybės dalimi.
„Dėl Mažeikių vyko derybos. Vienu metu juose rezidavo dviejų valstybių – Lietuvos bei Latvijos karo komendantai. Tačiau, šiaip ar taip, reikalai buvo išspręsti taikiai ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena Mažeikiuose pirmąkart paminėta 1920 metais“, – sakė V. Ramanauskas.
Pagrindinis pirmojo minėjimo organizatorius, jos scenarijaus autorius buvo tuometinės Mažeikių vidurinės mokyklos vedėjas Petras Bimba. Būtent jis minėjimo metu iš geležinkelio stoties balkono pasakė ir šventinę kalbą.
Vytauto Ramanausko nuomone, natūralu, kad valstybinių švenčių minėjimo tradicijos kinta. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Svarbūs dalyviai – mokiniai
Nemaža dalis pirmojo Vasario 16-osios minėjimo dalyvių buvo mokiniai.
„Jie gi buvo varomoji jėga, šviesuomenė. Vedėjo paraginti jie susirinko, žygiavo į turgaus aikštę – vietą, kurioje dabar yra viešoji biblioteka. Tada dalyvavo prie geležinkelio stoties surengtame minėjime“, – taip senamiesčio vietas, apie kurias sukosi pirmoji Vasario 16-oji, apibūdino pašnekovas.
Kiek vėliau, tarpukariu, ši šventė įgavo formą, pamažu įprastomis tapo rikiuotės, vėliavos pakėlimas, iškilmės, palydimos orkestro.
„Žmonėms to reikėjo, jiems tas patiko. Dabar tokie dalykai daugiausia vyksta Vilniuje, Kaune. O čia, pas mus, mastai mažesni, prasmės suteikia žygiuojantys šauliai. Tačiau tokio įspūdžio, kaip didmiesčiuose, nėra“, – pastebi V. Ramanauskas.
Per daug renginių
Muziejininkas sako, jog šiuo metu Mažeikiuose neturime istorinės erdvės, kurioje visuomenė galėtų susiburti rimtiems, dideliems renginiams.
Tokios aikštės, kokia prie geležinkelio stoties buvo dvidešimtojo amžiaus pradžioje, dabar nebėra. Nepriklausomybės aikštė – nedidelė ir labiau primenanti skverelį.
Tam, kad dabar minėti valstybinių švenčių susiburia nedaug žmonių, pašnekovas turi paaiškinimą.
„Mano manymu, šiek tiek esame pavargę nuo tų visų renginių gausos. Skaitant įvairius šaltinius, prisimenant pokalbius su pateikėjais, pasidalijusiais savo prisiminimais, ryškėja aspektas, kad anuomet renginių vykdavo nedaug, todėl žmonės būdavo aktyvesni. Kita vertus, veikdavo labai daug visokių visuomeninių organizacijų, kurių veikloje buvo aktyviai dalyvaujama. Tad jų nariai vėlgi buvo aktyvūs minėjimų dalyviai. Įdomu ir tai, kad senieji pateikėjai pasakodavo, jog anuomet buvo labai daug reikalavimų. Jeigu nepakelsi vėliavos, garantuotai būsi pastebėtas ir nubaustas. Tas pats galiojo ir tais atvejais, kai žmogų pamatydavo per valstybinę šventę atliekant kokį nors darbą. Nešventi, vadinasi, nusikalsti“, – apie tai, kad buvo nepatenkintų griežta tvarka, pasakojo muziejininkas.
Didžiuosiuose miestuose – aktyvesni
V. Ramanauskas diskusijų vertais klausimais vadina tai, kaip auginti jaunus žmones, kad jiems Lietuvos istorija būtų įdomi, o valstybinės šventės svarbios.
„Man reikalai dėliojasi taip, kad daug metų liepos 6-ąją – Valstybės dieną, tenka sutikti Kernavėje. Jau tampa tradicija tądien susirinkti į didelį būrį ir drauge giedoti himną. Ir tikrai jo giedoti susirenka labai gražaus jaunimo. Kažkaip didžiuosiuose miestuose jauni žmonės aktyvesni. Aišku, yra ir mūsų mieste, rajone to gražaus jaunimo, bet viešumoje jų nematyti tiek daug, kiek norėtųsi. Tačiau tai, savaime suprantama, aktyviausias jaunimas – studentija“, – mintimis pasidalijo V. Ramanauskas.
Svarbi tikroji data
Muziejininkas neabejoja tuo, kad valstybinių švenčių minėjimo tradicijos turi būti kintančios. Tokie švenčių momentai, kokie būdavo tarpukariu, nebetinka dabartiniams skubantiems, nekantriems žmonėms, jie nebėra priimtini.
Pasak muziejininko, viskas keičiasi, tad turi keistis ir tie ritualai.
Kita vertus, visada yra erdvės pokyčiams. Taip pat ir kažko naujo paieškoms. O kaip padaryti, kad sueitume draugėn ir vyresnioji karta, ir jaunimas, vėlgi diskusijų, kūrybiškumo klausimas. Ir aišku, visam tam reikalingas atitinkamas vidinis nusiteikimas“, – sakė V. Ramanauskas.
Nemažą darbo muziejuje patirtį turintis pašnekovas teigia, kad su kolegomis yra pastebėję, jog žmonėms labai svarbu, kad šventės būtų minimos tikrąją dieną. Jeigu vienas ar kitas parodos pristatymas, minėjimas surengiamas valstybinės šventės išvakarėse, lankytojų susirenka kur kas mažiau.
