Mirusiesiems atminti ant kapų degamos žvakutės. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Lapkričio 2-oji – Vėlinės – mirusiųjų atminimo diena. Gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakutes, kapus puošia gėlėmis. Manoma, kad per Vėlines mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.
Atėjo iš pagonybės laikų
Muziejininkė Raimonda Ramanauskienė teigia, kad Vėlinės yra dar iš pagonių laikų likusi šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Žmonės tikėjo, kad vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – tamsus ruduo.
„Dėl tos tamsos, gūdumo lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Dabar kapinėse per Vėlines įprasta deginti žvakutes – anksčiau tokio papročio nebuvo: seni žmonės pasakoja, kad vėlėms būdavo keliamos puotos“,– pasakojo muziejininkė.
Ugnis traukia vėles
Dar XIX amžiuje kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes ir į jas kviesti savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Kai kurių tautų žmonės taip tebedaro iki šiol.
„Ypatinga reikšmė ugniai skirta tik vėliau. Žmonės manė, kad būtent ugnis, jos šiluma pritraukia vėles, tad pradėta ant kapų deginti žvakes. Manoma, kad degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais“, – teigė R. Ramanauskienė.
Per Vėlines vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, o netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.
Vėlinių metą buvo pagerbiamos ir klaidžiojančios vėlės – mirusieji ne sava mirtimi. Tikėta, kad tokios vėlės per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.
