Virginijus SUNGAILA. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Vis anksčiau Kristus įjungia žvaigždynus, kad, pažvelgę į dangų, galėtume žvilgsniu surasti savo artimųjų Vėles. Mes visi puikiausiai žinome, kad per dangų yra nusidriekęs Paukščių Takas, kitaip dar vadinamas Paukščių Keliu. Šis kelias driekiasi per labai daug žvaigždynų, o geriausiai jis matomas vėlyvais rudens vakarais. Tęsiasi Paukščių Takas per visą dangų pietų kryptimi ir sutampa su kryptimi, kuria išskrenda paukščiai žiemoti.
Paukščių Tako žvaigždynų juosta Lietuvoje dar vadinama Vėlių Keliu. Kaip byloja mūsų tautos sakmės ir padavimai, senovėje buvo tikima, kad mirusiųjų Vėlės, pavirtusios paukščiais, Vėlių Keliu keliauja į dausas. Kai kuriuose kraštuose Vėlių Kelias vadinamas Šventuoju Keliu. Kadangi Vėlių Kelias ties Denebo žvaigžde išsiskiria į dvi šakas, buvo tikima, kad viena šio kelio atšaka veda į rojų, o kita, deja – į pragarą, o žvaigždės – tai angelai, sėdintys ant dangaus skliautų su degančiomis žvakėmis….
Vėlės, dangumi keliaudamos į Anapilį Dievo uždegtu ir sužymėtu žvaigždėtu keliu, tikėkim, nepasiklysta dangaus platybėse ir susiranda savo vietą. Kadangi mes gyvename Žemėje, tai iš dangiškųjų platybių nusileiskime į Žemę ir pažvelkime, kaip čia buvo ir yra švenčiamos Vėlinės.
Vėlinės yra visų mirusiųjų pagerbimo šventė, ji yra švenčiama lapkričio 2 dieną. Senovėje buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais ir yra lyg tarpininkai tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Dabar Lietuvoje yra labai daug vargingai gyvenančių žmonių. Žmonių, kurių gyvenimas prasideda ir užsibaigia ties konteineriu. Jiems net yra sugalvotas apibūdinimas – „bomžas“, bet man geriau patinka, kai mano viena draugė į juos kreipiasi maloningiau – „bužukas“. Tai gal kartais susimąstykime, kai einame pro tokius žmones, gal kažkuris iš jų turi tą vienintelį mums nematomą ryšį su mūsų artimu. Nenusigręžkime nuo jų, nes visi vis tiek kažkada iškeliausime tuo paslaptingu Paukščių Keliu, be jokių turtų ir titulų, tik su lengva nuoga vėle, kad galėtume susitikti su savo artimaisiais ir prisiliesti prie amžinybės…..
Medžiai meta lapus – tai savotiškos jų vėlės, kasmet pasikartojanti rudens skausminga būsena, kuria mes gėrimės, ją įamžinam fotografijoje, spalvingais potėpiais drobėje, poezijoje, tam, kad pavasarį vėl viskas sužaliuotų ir sužystų.
Kapuose mes kiekvienas uždegsime ne po vieną žvakelę – ne tik savo artimiesiems, bet ir tiems, kuriems, deja, jau niekas negalės uždegti. Šiuo savo veiksmu mes įžiebsime ugnį, kuri taps simboliu tarp dviejų pasaulių. Ugnis bus simbolis amžino ryšio tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tai savotiškas susisiekimo ir susitaikymo ritualas su tais, kurių jau nebėra tarp mūsų. Ir kai mes žiūrime į degančios žvakelės liepsną, per šią ugnį mes susiliejame su amžinybe. Tada mūsų siela nurimsta, nes suvokia, kad ji vis dar su mumis….
Stovėdami prie artimųjų kapo turėtume prisiminti, kad yra vėlės, kurių klajonė šioje žemėje be vietos, kaip vaiduokliai. Tai vėlės, kurias paliko ne savo noru išėjusieji iš šios žemės. Mes, gyvieji, turime prisidėti prie to, kad kuo mažiau žmonių paliktų šį mūsų pasaulį savo noru, kad jų vėlės nesibastytų po šaltą ir drėgną rudenį, nerasdamos sau vietos, kad amžinybėje mes visi atrastume ramybę ne tik sau, bet ir kitiems….
Savaitgalį susimąsčiau apie valandos atsukimą atgal. O jeigu taip lengvai būtų galima atsukti vieną gyvenimą atgal ir jį sugrąžinti žvaigždėmis nuklotu Paukščių Keliu į žemę. Aš norėčiau kad sugrįžtų mano TĖVO gyvenimas. Per Visus Šventus ir Vėlines kiekvienas tyloje pamąstykime, kiek mes norėtume atsukti gyvenimų atgal ir ar viską padarome savo artimiesiems, kad jų gyvenimai tęstųsi ir tęstųsi….
Visiems linkiu gražaus pagerbimo savo artimųjų, kurių dėka mes vis dar esame šioje žemėje ir šiame rudenyje, kur Dievas vis anksčiau įjungia savo žvaigždes….
Virginijus SUNGAILA
Gerb. Autoriui nuoširdus ačiū už nepaprastai gilų ir prasmingą straipsnį, prie kurio norisi vėl ir vėl sugrįžti, o bevardžiams (beveidžiams) įtūžio kupiniems komentatoriams lieka palinkėti bent pabandyti rasti dvasinę ramybę savo besiblaškančioms sieloms kitoje terpėje. Juk artėja rimties, susikaupimo ir susitaikymo – Šv. Kalėdų metas…
Jo eilėraščius ir tekstus skaito žmonės suprantantys meną, o ne apsisnarglėję, neturintys ką veikti komentatoriai…O tas neįgalusis komentatorius, matyt, dvasinę negalią įgimtą turi, taip kad negalima pykti ant žmogaus. Kaip sakant visokių yra, bet ne visokių reikia.
SkaitytojaiKad jo tekstus ir vadinamąją „poeziją“ ksaito tik pričiuopžusios bobutės pensininkės. Iš jo poetas kaip iš karvės balerina. Jo popezija tik žodžių kratinys, neturintis jokios reikšmės. Gal atvirkščiai, kurie supranta, kas yra poezija, tie gali drąsiai ir į akis pasakyti autoriui, kad geriau jau nerašytų, o eitų griovių kasti. O jums siūlau paskaityti tikrą poeziją, o ne apsiseiliavusio mergišiaus paistalų.
Keista, kaip neįgalus „komentatorius“ sugeba stebėtis savo kvailumu
Suprantama, kad toks gilus ir poetizuotas tekstas nekiekvienam „Įkandamas“. Ačiū Autoriui.
Kodėl Santarvė deda neįgalių žmonių tekstus???
Nuostabios mintys ir viskas labai gilu bei nuoširdu. Ačiū!
Fui… nemoka šis žmogus rašyti, nu nemoka. Neduota jam rašyti. Nemoka dėlioti nei žodžių, nei sakinių.
Prasmingai ir teisingai, šiltai ir nuoširdžiai.