Penktadienį ir šeštadienį Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių filialo salėje vyko konferencija „Anuo metu Viekšniuose…“, skirta Europos paveldo dienoms ir profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms.
Jos darbe dalyvavo Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijų, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus ir Šiaulių universitetų, Lietuvos istorijos instituto lektoriai.
PRISIMINĖ
KATALIKIŠKĄJĄ PRAEITĮ
Iškilmingas renginys prasidėjo bažnyčioje šv. Mišiomis už viekšniškius Biržiškas. Po to konferencijos dalyviai išklausė Valstybinio Vilniaus kvarteto koncerto, buvo atliekami W. A. Mocarto, J. Haidno, F. Šuberto ir J. Naujalio kūriniai. Dainavo solistė profesorė Regina Maciūtė.
Konferencijos dalyvius sveikino Vilniaus dailės bei Žemaičių akademijų rektorius profesorius dr. Adomas Butrimas. Jis perskaitė Žemaičių akademijos tarybos nutarimą, kuriuo Kaziui Misiui už Žemaitijos istorijos ir šaltinių mokslinius tyrimus suteiktas garbės daktaro vardas. Signatarų klubo vardu sveikino Klemas Intas.
Viekšnių kapinėse padėta gėlių ant profesorių Biržiškų tėvų kapo.
Konferencijos ir paveldo dienų atidarymas prasidėjo po pietų pirmuoju posėdžiu, skirtu temai „Katalikų šventovės praeities pėdsakais“.
Remdamasi išlikusiais dokumentais, konferenciją pranešimu apie Viekšnių bažnyčios istoriją pradėjo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto daktarė Dalia Ramonienė. Ji atkreipė dėmesį į keletą svarbesnių šios bažnyčios praeities bruožų.
Kuo įdomūs Viekšnių bažnyčios vargonai? Į šį klausimą atsakymą buvo galima rasti pasiklausius Lietuvos muzikos akademijos daktaro Girėno Povilionio. Šis žmogus yra apvažiavęs visas šalies bažnyčias, gerai susipažinęs su jų visų vargonais ir apgynęs disertaciją šia tema. Tad jam nebuvo sudėtinga palyginti šį muzikos instrumentą su tokiais pat kitų bažnyčių vargonais.
Konferencijoje dalyvavo ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos teol. lic. kan. Andriejus Sabaliauskas. Savo pranešime jis prisiminė du Viekšnių ganytojus kunigus Stanislovą Ilinčių ir Joną Ilskį. S. Ilinčius žymus tuo, kad jis yra Dauginių bažnyčios statybos iniciatorius, projekto autorius ir vadovas. Jo dėka bažnyčia šiame kaime buvo pastatyta 1943 metais. J. Ilskį taip pat daug kas siejo su Viekšniais. Į Amžinojo poilsio vietą jis atgulė Viekšnių bažnyčios šventoriuje. Kunigas buvo Jo Ekscelencijos Antano Vaičiaus pusbrolis.
Vilniaus dailės akademijos leidyklos darbuotojas, atstovaujantis Žemaičių akademijai, Povilas Šverebas taip pat yra ir konferencijos koordinatorius. Istorikas kalbėjo apie Viekšnių bažnyčios varpus. Jie buvo nulieti iš plieno Bekerio fabrike Liepojoje, nenaudojant jokių rimtų puošybos elementų. Išklausę pranešimą, konferencijos dalyviai galėjo įsivaizduoti, kaip tarpukario metų Lietuvoje šie varpai atrodė bendrame kitų bažnyčių varpų kontekste.
UŽMIRŠTI
NIEKO NEVALIA
Antrąjį penktadienio konferencijos posėdį pranešimu „Norėčiau sugrįžti į Varnius“ pradėjo profesorius habilituotas daktaras Gintautas Česnys. Jis papasakojo apie 1987 metais Varniuose surengtą pirmąją žemaičių konferenciją. 1993-iaisiais ji išsirutuliojo į Žemaičių akademiją, apie kurią kažkada svajojo vyskupas Motiejus Valančius. Atidaryta paroda, skirta paminėti žemaičių konferencijos dvidešimtmečiui. Joje šeši stendai su nuotraukomis ir dokumentais.
Leidinio „Žemaičių žemė“ redaktorė Danutė Mukienė pristatė naujausius žemaitiškus leidinius. Pats naujausias iš jų – M. Oginskio prisiminimų I tomas, taip pat neseniai pasirodžiusi knyga apie kraštotyrininką Antaną Lotužį „Aš, Antanas, Pavandenės krašto sūnus“.
Apie viekšniškius, kurie labai daug davė ne tik Viekšniams, kalbėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto daktaras Rimantas Skeivys. Pagrindinė jo mintis buvo ta, kad mes dairomės į užsienio įžymybes, o Mykolas Biržiška yra kalnas, kurio nematome panosėje. Kolegos mintį pratęsė profesorė habilituota daktarė Viktorija Daujotytė. Ji prisiminė kitą viekšniškę rašytoją Ameliją Urbienę, paruošusią ir atidavusią Lietuvos istorijos instituto etnologijos skyriui daug kraštotyrinės medžiagos. Ji rašė ir eilėraščius, buvo žinomo vertėjo Dominyko Urbos žmona. Profesorė juos abu pažinojo asmeniškai ir mano, kad šie žmonės yra nepelnytai užmiršti.
Penktadienį konferencija baigėsi Jono Žalio knygos „Neišgalvotos istorijos ir nutikimai“ pristatymu ir Viekšnių kultūros centro kapelos „Virventa“ koncertu.
KALBĖTI ŽEMAITIŠKAI
NĖRA UŽGAIDA
Šeštadienį gražia žemaitiška šnekta konferenciją pradėjo Šiaulių universiteto docentas daktaras Juozas Pabrėža. Kalbėdamas apie viekšniškių kalbines ypatybes pranešėjas pastebėjo, kad šio krašto žmonės yra išsaugoję daugybę senų, unikalių žemaitiškų žodžių, posakių. J. Pabrėža mano, kad kalbėti žemaitiškai nėra joks „nikis“ ar užgaida.
„Yra vidinė būtinybė tą daryti, jei norime dar šiek tiek palaikyti savo šaknis. Nors nesu įsitikinęs, kad dar kelios kartos po mūsų kalbės žemaitiškai“, – sakė docentas.
Jis ragino susirinkusiuosius puoselėti gimtąją tarmę, nes kalbėdami žemaitiškai, tiek kitoms tautoms, tiek patys sau esame įdomesni, turiningesni ir prasmingesni.
Konferencijos dalyviams buvo pristatyti Viekšnių dailės, archeologijos, memorialiniai paminklai.
Didelio dėmesio sulaukė Kauno medicinos universiteto docentės, daktarės Vilmos Gudienės pranešimas apie Viekšnių vaistinę ir vaistininkus.
Konferencijai baigiantis viekšniškės Bronė Kolbergienė, Danutė Končienė ir Nijolė Urnienė susirinkusiuosius supažindino su vaistine, vaistažolių sodeliu bei aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejaus ekspozicija.
Renginį užbaigė viekšniškių kapelų „Subatvakaris“ ir „Poilsėlis“ koncertas.
SUŽAVĖJO ŽMONIŲ
NUOŠIRDUMAS
Tirkšliškė mokytoja Stanislava Gintvainytė konferencija liko patenkinta.
Didžiausią įspūdį pedagogei paliko tie pranešėjai, kurie, anot jos, dirba „šnekantį“ darbą.
„Visi buvo pasiruošę labai kruopščiai, bet esmė yra informacijos perteikimas klausytojams. Ypač įdomūs pranešimai buvo kunigo A. Sabaliausko, prof. V. Daujotytės, P. Šverebo, knygos apie Geidžių šv. Onos bažnyčią autorės Dalios Ramonienės“, – vardijo S. Gintvainytė.
Viekšniais liko sužavėta ir antrą kartą čia apsilankiusi prof. V. Daujotytė.
„Pirmą kartą čia buvau prieš dvidešimt penkerius metus su bičiuliais keliaudama po šiaurės Žemaitiją. Mažai ką iš to karto prisimenu. Gerai pamenu tik cerkvę. Tad šiandien buvau nuėjusi jos apžiūrėti, – šeštadienį „Santarvei“ pasakojo profesorė. – Likau sužavėta Viekšniais, turtinga miestelio praeitimi, paminklais, o ypač nuoširdžiais šio krašto žmonėmis“.
PRITRŪKO LAIKO
Vienas iš Europos paveldo dienų ir konferencijos organizatorių istorikas P. Šverebas apgailestavo, kad neužteko laiko pristatyti visus pranešimus.
Šiais laikais sukviesti tiek garbių žmonių iš įvairių institucijų yra sunku, bet kad konferencija įvyko ir į ją atvyko kviesti lektoriai, yra įrodymas, kad jeigu vietiniai žmonės nori, padeda, įmanoma padaryti išties daug.
Viskas prasidėjo nuo pačių viekšniškių iniciatyvos. Kultūros centro direktorė Birutė Švažienė parengė projektą, kuris peraugo į šį renginį.
„Santarvei“ P. Šverebas prasitarė, jog apie Viekšnius planuojama išleisti atskirą leidinį. Į jį ketinama sudėti konferencijoje dalyvavusių lektorių pranešimus bei kitų autorių straipsnius. Leidinyje nemažai vietos ruošiamasi skirti vietos kraštotyrininko Broniaus Kerio sukauptai unikaliai medžiagai. Mykolo Biržiškos kadaise parašyta knyga „Anuo metu Viekšniuose…“, anot P. Šverebo, tarsi reikalauja pradėtą darbą tęsti.
„Todėl ir pradėjome nuo pamatinių dalykų – kalbos, archeologijos, antropologinių tyrinėjimų“, – sakė istorikas.
Kada leidinys apie Viekšnius išvys pasaulį, dar nežinia, tai, P. Šverebo manymu, priklauso nuo dviejų dalykų – entuziazmo ir pinigų.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: Vaistinės kiemelyje apie Viekšnių praeities klodus pasakojo Žemaičių akademijos garbės daktaras Kazys Misius.
