Danutė Končienė (dešinėje) bei Vilma Skiparienė tikino, jog besidomėdamos dabartiniame vaistinės muziejuje gyvenusių kraštiečių palikimu praturtėja ir pačios. Autorės nuotrauka
Viekšnių miestelio centre įsikūręs kaimiško tipo vaistinės muziejus – vienas iš mūsų šalies kultūros paveldo pasididžiavimų. Visa tai, ką šiandien mato muziejaus lankytojai – liudija krašto istoriją ir čia gyvenusių kultūros puoselėtojų palikimą.
Minėdami daugiau nei keturis dešimtmečius vaistinei vadovavusio provizoriaus Vincento Aleksandravičiaus 160-ąsias ir jo žmonos Kotrynos 150-ąsias gimimo metines viekšniškiai prisiminė šių iškilių visuomenės veikėjų darbus ir palikimą krašto kultūrai.
Pašaukimas – tarnauti žmonėms
Devynioliktus metus vaistinės muziejumi besirūpinanti Danutė Končienė „Santarvei“ pasakojo, kad pagrindinis šaltinis, menantis apie garbių kraštiečių V. ir K. Aleksandravičių gyvenimą Viekšniuose – jų anūkė Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė.
Paskutinio vaistininko Juozo Aleksandravičiaus dukra Zofija turi išsaugojusi tėvo rankraštį, kuriame gausu jos senelių gyvenimo bei miestelio istorijos faktų.
Į Viekšnius V. Aleksandravičius atvyko 1883 m., kada dėdės Kazimiero padedamas įsigijo iš varžytynių parduodamą Geldnerių vaistinę.
Maskvos universitete įgijęs provizoriaus diplomą grįžęs į Lietuvą jis įsidarbino Kelmės vaistinėje. Kelerius metus ten išdirbęs provizorius įsigijo nuosavą vaistinę ir savo gyvenimo kelią pradėjo Viekšniuose.
D. Končienė įsitikinusi, jog kultūros veikėjo profesijos pasirinkimas rodo, kad provizorius turėjo kilnią širdį.
V. Aleksandravičių globojęs dėdė kunigas norėjo, kad vaikas sektų jo pėdomis, tačiau jaunasis Vincentas pasirinko kitą, ne ką prastesnę profesiją.
„Gal jis ir buvo šaukiamas į kunigo kelią, bet užuot gydęs žmonių sielas, jaunuolis pasirinko taip pat kilnų kelią – padėti žmonėms dirbant vaistininku. Vis tik galime sakyti, kad jo likimas buvo padėti žmonėms, o kokiu keliu jis tai darė, jau ne mums spręsti“, – kalbėjo muziejaus vedėja.
Aktyvus visuomenės veikėjas
V. Aleksandravičiaus amžininkų rankraščiuose užrašyti prisiminimai byloja, kad naujasis Viekšnių vaistinės savininkas rūpinosi ne tik vaistine, bet ir lietuvybės puoselėjimu. Jam rūpėjo tautos paveldas, kalba, kultūra, provizorius rinko lietuviškas dainas, giesmes, priežodžius, vaistažolių pavadinimus.
Randama duomenų, kad V. Aleksandravičius nuolatos palaikė glaudų ryšį su to meto visuomeniniais, kultūros veikėjais. Jo namuose dažnai svečiuodavosi Prano Mašioto šeima, kunigai – Antanas Vienažindys, Juozas Tumas-Vaižgantas. Yra buvęs ir Jonas Mačiulis-Maironis bei kiti to meto šviesuoliai.
Vasaromis į svetingus vaistininko namus suvažiuodavo daug atostogaujančio jaunimo, čia buvo organizuojami vaidinimai, dainuojamos lietuviškos dainos.
Bendraudamas su to meto intelektualais jis ne tik pats skaitė nelegaliai į kraštą gabenamą lietuvišką spaudą, bet ją skolino paskaityti ir vaistinės mokiniams.
Lankytojų prisiminimai byloja, kad Vincentas nestokojo humoro, buvo ramaus, bet kartu ir linksmo būdo, todėl buvo mėgstamas tiek žemaičių ir lenkų, tiek žydų ir rusų.
Būdamas plačios erudicijos ir tolerantiškas žmogus jis neprisijungė prie jokių partijų.
Palaikymo netrūko
Prie vyro veiklos prisidėjo ir nuolat jį palaikė žmona Kotryna Kerbedytė-Aleksandravičienė.
Po nelaimingos pirmosios santuokos tapęs našlys provizorius, lankydamasis Rygoje, sutiko tuo metu ten mokytoja dirbusią Žemaičių bajorų Kerbedžių dukterį.
Susituokę jie išgyveno daugiau nei trisdešimt metų, susilaukė šešių atžalų. O ir posūniu Bronislovu žmona Kotryna rūpinosi kaip savo vaiku.
K. Aleksandravičienė, būdama diplomuota pedagogė, pati ruošė vaikus stoti į gimnaziją, siekė kuo įvairiapusiškesnio atžalų išsilavinimo. Vieniems vaikams mama samdė smuiko mokytoją, kitiems – fortepijono.
Pirmojo pasaulinio karo metais, kai daugelis vaistinių užsidarė, o jų savininkai ir gydytojai išvyko, Viekšnių vaistinė toliau veikė. Būdama energinga ir tvirto charakterio provizoriaus žmona įkalbėjo savo vyrą su vaikais pasitraukti į Rygą, o pati liko saugoti namų ir vaistinės. Moteris, gerai mokėdama vokiečių kalbą, išgelbėjo visą vaistinę ir namų turtą.
Svarbiausia vertybė – meilė
Muziejaus vedėja pasakojo, jog ruošdamasi provizoriaus ir jo žmonos gimimo metinių minėjimui supratusi, kad viena svarbiausių vaistininko gyvenimo vertybių buvo meilė.
„Mano akimis, jis labai mylėjo savo gimtą kraštą ir šalį, kalbą, savo šeimą, žmoną, vaikus. Taip pat mylėjo Dievą, buvo giliai tikintis žmogus, todėl tas, kuriam svarbios dvasinės vertybės, buvo ir pats gerbiamas aplinkinių“, – tikino D. Končienė.
Pašnekovei pritardama vaistinės muziejaus ekskursijų vadovė Vilma Skiparienė papasakojo vaistininko sūnaus rankraštyje įamžintą prisiminimą apie tėvo supratingumą ir meilę vaikams:
„Kartą iš Rygos į Viekšnius pasisvečiuoti atvyko provizoriaus žmonos sesuo. Ji turėjusi nemažai vaikų, vaistininkų šeimoje jų taip pat buvo šešetas, tai susitikę jaunuoliai sukėlė tokį triukšmą, kad moterys nebegalėjo iškęsti. O vaistininkas Vincentas šią problemą išsprendė gana paprastai. Jis kiekvienam vaikui davė po muzikos instrumentą – kam dūdelę, kam barškutį, kam būgnelį. Provizorius vaikus išrikiavo po du, liepė visiems groti ir štai tokia eisena iš Viekšnių vaistinės iškeliavo į netoli upės esantį pušyną“, – pasakojo ekskursijų vadovė.
Ji pabrėžė, kad tokie prisiminimai įrodo, jog vaistininkas, prigalvodamas vaikams visokių žaidimų, užsiėmimų, puikiai mokėjo bendrauti su vaikais.
Verta pasimokyti
Vaistinės muziejų prižiūrinčios moterys tikino, kad besidomėdamos Viekšnių krašto kultūros puoselėtojų darbais, palikimu, praturtėja ir pačios.
„Man arčiausiai širdies yra tas vaistininko paprastas žmogiškumas. Padariau išvadą, jog kada nuodugniai giliniesi į žmogų, jo gyvenimą ir veiklą, visuomet kažką atrandi, ko gali pasimokyti ir pats. Rinkdama medžiagą apie provizorių Vincentą supratau, kad jo puoselėtos vertybės nenykstančios, ir jas kiekvienam reikėtų pritaikyti savo gyvenime“, – įsitikinusi D. Končienė.
Ji pasakojo, jog kiek teko skaityti žmonių atsiliepimų apie vaistininką, tai jis įvardijamas kaip geros sielos žmogus, todėl, pasak pašnekovės, visą gyvenimą rūpinimuisi aplinkiniais paskyręs žmogus galėtų būti pavyzdys ir kitiems.
Muziejaus vedėja paminėjo ir tai iliustruojantį faktą: „Nesipuikuojantis ir neaukštinantis savęs prieš kitus provizorius, išmokęs kalbėti lietuviškai, drąsiai šią kalbą vartojo bendraudamas su visais aplinkiniais. Jis tais metais mužikiška laikyta kalba bendravo nesivaržydamas, ar jo pašnekovas ponas, ar paprastas žmogelis. Nė kiek nesijaudindamas dėl kitų nuomonės, jis darė tai, kas priimtina atrodė pačiam“.
Tokio natūralaus paprastumo, žmogiškumo pašnekovė linkėjo kiekvienam iš mūsų.
