Tęsinys. Pradžia Nr. 79
DAUGIAUSIA
PRISIMINIMŲ LIKO
IŠ VAIKYSTĖS
Susidomėjęs rašinių ciklu apie Mažeikius ir jų praeitį, mums parašė Anicetas Lupeika – buvęs mažeikiškis, Viekšnių gatvės gyventojas, gimęs ir užaugęs Mažeikių mieste, dešimt metų dirbęs Akmenės rajono savivaldybės meru. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio Kryžiumi, o 2007-ųjų sausį sostinės „Litexpo“ parodų rūmuose „Auksinės krivūlės“ laureatų apdovanojimo ceremonijoje jam suteiktas „Auksinės krivūlės riterio“ vardas. Taigi, paties A. Lupeikos pašmaikštavimu, savo gimtajai Viekšnių gatvei gėdos jis nepadarė.
„Istorinių faktų prisiminimas ypač naudingas žmonėms, jau nebegyvenantiems Mažeikiuose, bet dar menantiems nelengvą miesto kūrimosi laikotarpį ir dalyvavusiems jo kūrimo ir plėtotės darbuose“, – rašo A. Lupeika.
Mažeikiuose prabėgo Aniceto vaikystė ir jaunystė. Jam teko gyventi Vasario 16osios, Laisvės, Vydūno ir Viekšnių gatvėse. Iš dvidešimt devynerių mūsų mieste praleistų metų, Viekšnių gatvėje prabėgo dešimtmetis. Čia Anicetas 1936-aisiais ir gimė. Tais laikais vaikai dažniausiai gimdavo ne ligoninėje, o namuose. Kad jie sėkmingai ateitų į pasaulį, rūpindavosi pribuvėjos.
„Buvau aštuntas vaikas šeimoje, – rašo Anicetas. – Tėvas Feliksas Lupeika buvo įgijęs staliaus specialybę ir dirbo brolių Šadauskų alaus fabrike meistru. Broliai Šadauskai mūsų šeimai suteikė būstą. Nedidelė trobelė stovėjo fabriko teritorijoje Viekšnių gatvėje. Dabar šioje vietoje stovi naujas alaus daryklos pastatas. Greta mūsų, Viekšnių link, gyveno žydų šeima. Kiemas buvo aptvertas aukšta lentine tvora, todėl iš gatvės pusės nebuvo galima matyti, kas jame vyksta. Deja, šių kaimynų pavardės nebeprisimenu. Jie buvo labai vaišingi, dažnai pasikviesdavo gatvės vaikus į savo namus, vaišindavo macais ir kitais skanėstais. Viekšnių gatvėje gyveno ir daugiau žydų šeimų. Labiausiai įstrigo į atmintį tai, kaip atėjus vokiečiams, visus žydus išvarė iš namų ir uždarė malūno daržinėje prie Ventos. Jų namai buvo palikti be priežiūros. Pasmerktieji kažkaip perduodavo mano tėvams prašymus, ką reikėtų paimti iš namų ir atnešti. Tai darydavome su broliais ir seserimis, nes sargybiniai vaikus įleisdavo. Neilgai trukus visus įkalintuosius sušaudė. Pirmiausia vyrus, po to – moteris ir vaikus. Šaudymo garsus girdėjo visas miestas. Tėvai kalbėjo, kad šį šlykštų darbą atliko girti lietuviai su raiščiais ir vokiečių kareiviai.“
MAŽEIKIAI TURĖJO
SAVO „ĮŽYMYBIŲ“
Vieno iš brolių Šadauskų vardas buvo taip pat Anicetas. Anot A. Lupeikos, kaip teigė jo tėvas, norėdamas įsiteikti alaus fabriko savininkams, jis ir savo jauniausiajam sūnui davė Aniceto vardą. Patys Šadauskai gyveno priešais alaus fabriką. Sovietiniais laikais ten buvo įsikūrusi pieninės administracija. Anicetas daug kartų yra buvęs Šadauskų namuose, iš kurių niekada neišeidavo nepavaišintas. Tais laikais Anicetas pažinojo visus Viekšnių gatvės gyventojus. Tai buvę darbštūs, savo miestą mylintys žmonės. Metams bėgant keitėsi ir gyventojai.
„Dabar, kai einu ar važiuoju Viekšnių gatve, akyse atgyja senoji gatvė: mediniai nameliai, be grindinio, dulkės. Tada ir automobilių beveik nebuvo, tad dulkes keldavo tik vėjas. Miestas buvo dar nedidelis, tad bent iš matymo pažinojau visus jo gyventojus. Mažeikiai turėjo savo „įžymius“ pastatus. Tai – „Geltonoji“, „Zubino traktierius“, „Kryžauninks“. Tik tikri ir seni mažeikiškiai gali pasakyti, kokiose miesto gatvėse jie buvo“, – į jaunystės metus grįžta A. Lupeika.
Iš gausios Lupeikų šeimos šiandien gyvi bėra tik du. Ketveriais metais vyresnis brolis Algimantas gyvena Mažeikiuose. Karui prasidėjus, jis buvo dar vaikas, tad prisimena ne ką daugiau. Nors Viekšnių gatvėje gyvenusių žydų pavardes tėvai dažnai minėdavo, bet nuo jų mirties praėjo jau keli dešimtmečiai, ir prisiminimai palengva išblėso.
VISĄ GYVENIMĄ PRALEIDO
MAŽEIKIUOSE
Nemažai apie Viekšnių gatvę ir joje buvusias įmones papasakojo kitas mažeikiškis, pora metų vyresnis už A. Lupeiką ir visą gyvenimą šiame mieste pragyvenęs Petras Žulpa. 1951 metais baigęs Kauno kino mechanikų amatų mokyklą, iki sovietinės armijos jis dirbo kino mechaniku. Vėliau Mažeikių elektrotechnikos gamykloje 14 metų ėjo saugumo technikos inžinieriaus pareigas. Po to tą patį darbą 22 metus tęsė Kompresorių gamykloje. Daugiau kaip prieš dešimtmetį išėjo į pensiją.
P. Žulpos užklausėme, ką jis galėtų pasakyti apie Mažeikių „įžymybes“. Anot vyriškio, „Geltonąja“ buvo vadinamas restoranas dabartinėje Laisvės gatvėje, kur dabar yra bankas „Swedbank“ (seniau „Hansabankas“). Tai buvo ilgas medinis dviejų aukštų geltonai dažytas pastatas. Pirmajame jo aukšte buvo restoranas, antrajame – salė ir gyvenamosios patalpos. Po karo jose gyveno šio restorano direktorius Jonas Zubinas (beje, jo sesuo yra ištekėjusi už žinomo politiko Česlovo Juršėno). Žmonės „Geltonuoju“ restoraną praminė dėl pastato spalvos, o dėl jo direktoriaus pavardės ir dėl to, kad jis pats dažnai priimdavo užsakymus, aptarnaudavo klientus ir pilstydavo alų, restoraną dar vadino ir „Zubino traktieriumi“.
„Kryžauninks“, pasak P. Žulpos, tai ne pastatas. Žmonės taip vadino sankryžą toje vietoje, kur į Laisvės atsiremia Maironio gatvė. Iki šios vietos nuo miesto centro Laisvės gatvė buvo grįsta akmenimis, „brukė“, o toliau Elektrotechnikos gamyklos link vedė žvyrkelis.
„PROMKOMBINATAS“
BUVO GANA
STAMBI ĮMONĖ
Grįžtant prie Viekšnių gatvės, vienos seniausių mieste, kaip pamena P. Žulpa, iki karo ji buvusi kur kas trumpesnė. Už brolių Šadauskų alaus bravoro ji tęsėsi tik kokį 100 metrų. Žiūrint nuo miesto, dešinėje pusėje plytėjo beržynas, pušys ir krūmai, o priešingoje – krūmynai ir alksniai. Kur dar stovėjo pastatai, ten buvo „brukė“, toliau – žvyrkelis.
Kitoje gatvės pusėje priešais Alaus bravorą stovėjo medinis dviejų aukštų namas, kuriame po karo įsikūrė „Promkombinato“ kontora. Čia dirbo apie 120 žmonių, kurie remontuodavo žemės ūkio padargus, mašinas. Šioje kontoroje darbų priėmėju dirbo Vladislavas Jonaitis, kurį P. Žulpa puikiai pažinojo, nes vokiečių laikais jiedu kartu mokėsi ir baigė tris pradinės mokyklos klases. V. Jonaitis, vėliau dirbęs Mažeikių autotransporto įmonės vyriausiuoju inžinieriumi, buvo baigęs Kauno politechnikumo autoremonto ir eksploatacijos fakultetą. Tais laikas, pasak P. Žulpos, šis technikumas buvo laikomas prestižiniu, nes jame dirbo aukštos kvalifikacijos prieškariniai dėstytojai.
„Promkombinato“ viršininku dirbęs žydas Mykolas Švarcas. Jo žmona Švarcienė buvusi teisėja ir dirbusi Mažeikių teisme, kuris po karo buvo įsikūręs dabartiniame Viekšnių g. 2 name (prieš karą čia veikė Ledų dirbtuvės). Po to šiame name atsidarė Avalynės fabrikas, kuriam vadovavo Natka.
Petras mena, kad prieš užeinant vokiečiams, Švarcai paprašę jo tėvo Povilo Žulpos apsigyventi jų namuose ir pasakę: „Mes po karo sugrįšime“. Taip ir buvę. Jie pasitraukė, taip išsaugodami savo gyvybes, o po karo sugrįžo ir M. Švarcas daug metų dirbo „Promkombinate“.
Vėliau M. Švarcas buvo Mažeikių rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas. P. Žulpa prisimena, kad Mažeikių durpyne jis rengdavo šaudymo varžybas medžiotojams. Mirė sulaukęs 91 metų.
Greta „Promkombinato“, toje pačioje Viekšnių gatvės pusėje, prieš karą stovėjo mūrinis raudonų plytų vieno aukšto namas, priklausęs Jonui Žylei. Po karo jis dirbo Alaus daryklos salyklinėje, kur daigino grūdus.
Pasak P. Žulpos, kairiojoje Viekšnių gatvės pusėje buvo ir daugiau raudonų plytų namų. Jie, taip pat brolių Šadauskų alaus bravoras ir Mažeikių bažnyčia, buvę pamūryti iš Daubarių plytinėje gaminamų raudonų plytų. Tos plytinės seniai nebėra nė ženklo.
ŠADAUSKAI BRAVORĄ
VALDĖ
IKI KARO PRADŽIOS
Petro tėtis Povilas Žulpa brolių Ildifonso ir Aniceto Šadauskų alaus bravore dirbo nuo pat jo įsikūrimo 1932 m. Penkerius metus dirbo šaltkalviu suvirintoju. Į bravorą iš Vokietijos buvo vežamas Krupo firmos nerūdijantis plienas. Iš jo Povilas Žulpa virindavo 10–15 kubinių metrų talpos alaus rauginimui skirtas statines.
„Virinimo darbus tėtis atlikdavo dujiniu aparatu, naudodamas savo gamybos „fliusą“. Tai buvo tokie specialūs milteliai, kurie padėdavo išlydyti nerūdijantį plieną. Už dieną tėtis gaudavo 5 litus atlyginimo, nors dirbdavo po 18 valandų. Vis dėlto tais laikais tai buvo pinigas. Tačiau šešių burnų šeimai to nepakako. Kai tėtis paprašė už tokį sunkų ir sąžiningą darbą pakelti algą nors vienu litu, broliai Šadauskai, kaip visų amatų meistrui, davė puikią rekomendaciją ir pasiūlė susirasti darbo bet kurioje kitoje įmonėje“, – prisimena Petras, pridurdamas, kad tada jau visi suvirinimo, šaltkalvystės ir liejininkystės darbai bravore buvo atlikti, tad tėtis čia nebebuvo reikalingas.
Išėjęs iš bravoro, Petro tėtis iš Motuzo, gyvenusio Vytauto gatvėje, nusipirko vokiškas tekinimo stakles ir atidarė savo nedideles mechanines dirbtuvėles, kuriose atliko metalo liejimo, tekinimo, suvirinimo ir kalvystės darbus. Dirbtuvėles jis turėjo iki karo pabaigos, kol tik užėjo rusai.
O Šadauskai, kurie buvo šaulių sąjungos nariai, prieš prasidedant karui ir ateinant vokiečiams, 1941-ųjų birželį pasitraukė į Ameriką. Iš ten nebegrįžo.
SAVININKAI TIKĖJOSI
SUSIGRĄŽINTI
BRAVORĄ
Po karo Alaus daryklos direktoriumi dirbo Žaliumas, o jį pakeitė Kęstutis Bekeris. Jis gyveno po karo Alaus daryklos teritorijoje pastatytame atskirame pastate, kurio pirmajame aukšte buvo ūkinės patalpos, antrajame – laboratorija, o viršutiniame, trečiajame – gyvenamosios patalpos. Jose ir gyveno Bekerių šeima. Dirbdamas Alaus darykloje, K. Bekeris iš Amerikoje gyvenančių Šadauskų gavo laišką, kuriame šie prašė, kad jis išsaugotų Alaus daryklą, nes ateisiąs laikas, kai jie sugrįšią. Tą laišką direktorius parodė Petrui, nes jiedu buvo geri draugai. Paskui laišką perdavė Mažeikių saugumo tarnybai.
„Perskaitęs tą laišką, nepasakiau Kęstučiui vieno dalyko, kad Anicetas Šadauskas buvo mano krikšto tėvas. Kęstutis buvo komunistų partijos narys, tad, manau, man būtų buvę „šakės“, būčiau buvęs „supakuotas“ ir išmestas iš darbo Mažeikių elektrinėje, kur tada dirbau motoristu elektriku“, – dabar šypsosi Petras.
Vėliau, išėjęs iš Alaus daryklos, K. Bekeris dirbo kolūkio pirmininku Ukrinuose.
POKARIO METAIS VEIKĖ
KORTELIŲ SISTEMA
Petro atmintis išsaugojo ir dar vieną pokario metų epizodą. Tai buvo sunkus laikas, ir gyventojai daugelį maisto produktų gaudavo pagal valdžios išduotas maisto korteles. Jos būdavo skiriamos duonai, cukrui, miltams, kruopoms, taip pat gyvulių pašarui.
Maždaug iki 1950-ųjų visiems Mažeikių gyventojams, kurie laikė gyvulius, miesto valdžia skirdavo „kombikormos“. Taip tada žmonės vadino gyvuliams skiriamas labai maistingas atliekas, likusias darant alų.
„Man tada buvo keturiolika. Atvažiuodavau į daryklą su „točka“ (karučiais – B. P.). Iš antrojo aukšto ėjo metalinis keturkampis vamzdis. „Kombikormos“ išdavėjui patraukus sklendę, iš to vamzdžio ištekėdavo norma skystos, garuojančios „kombikormos“. Auginome dvi kiaules, joms tai būdavo puikiausias pašaras. Per savaitę gaudavome jo 35 kilogramus“, – apie savo paauglystės užsiėmimą pasakoja pašnekovas.
Aniceto LUPEIKOS nuotr.: Lupeikų šeima Viekšnių gatvėje, prie broliams Šadauskams priklausiusio namelio. Anicetas sėdi tėvui ant kelių. 1939 metai.
(Bus daugiau)
