1868 metais suprojektuotai ir pradėtai tiesti geležinkelio linijai vieta buvo parinkta tarp Mažeikių kaimo ir ViekšniųLeckavos vieškelio, kurį jis kirto įstrižai. Pasak architektūros istoriko profesoriaus Algimanto Miškinio, kadangi dabartinio miesto vietoje abipus Viekšnių–Leckavos kelio plytėjo valstybinis miškas, besikuriantiems savo sklypuose žmonėms reikėjo jį pirkti ir kirsti.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje čia kūrėsi pirmosios būsimo Mažeikių miesto parduotuvės, dirbtuvės, fabrikėliai, kuriuose buvo gaminami valgomieji ledai, kokliai, baldai, degtukai, malama ir gaminama „cikorijos“ kava, apdirbami kailiai, oda, jais prekiaujama.
Anot muziejininko Algimanto Muturo, minimas kelias, vėliau – vieškelis buvo žvyruotas. Tapęs miesto gatve, niekada nebuvo grįstas. Tik po Antrojo pasaulinio karo Viekšnių gatvė buvo išasfaltuota.
MIESTAS PRADĖJO
KURTIS
NUO DVIEJŲ GATVIŲ
Kaip rašo A. Miškinis, pirmieji pastatai prie geležinkelio stoties „pasirodė ant kelio iš Viekšnių į Leckavą“. Į geležinkelio stotį nuo to kelio buvo nutiesta nauja gatvė. Taip XIX a. aštuntajame dešimtmetyje susiformavo dvi būsimųjų Mažeikių gatvės: dabartinė Vasario 16osios, atsišakojusi nuo Viekšnių–Leckavos kelio į stotį, ir dabartinė Laisvės, kuri sutapo su šiuo keliu.
Nuo šių dviejų gatvių ir pradėjo kurtis Mažeikių miestas. Šiaurinėje geležinkelio pusėje gyveno rusakalbiai geležinkelio statybininkai bei žydai. Šie buvo prekybininkai ir aptarnavo statybininkus, tiekdami jiems įvairias prekes: drabužius, avalynę. Besikuriančiame mieste buvo lenkų, vokiečių, latvių. Pastarieji čia pirko žemės, nes ji čia buvo pigesnė negu Kuršo (Latvijoje).
Mažeikių muziejuje sukaupta daug istorinės medžiagos. Kadangi gyvų liudininkų nebėra, apie besikuriančio miesto pramonę, verslus galima kalbėti tik remiantis muziejininkų informacija.
DAUG KARTŲ
SUDEGUSI ĮMONĖ
VĖL PRISIKELDAVO
Žydų tema besidomintis A. Muturas pasakoja, kad į besikuriančius Mažeikius iš Viekšnių atvažiavęs gyventi Leizeris Faivušas Mecas prie kelio Viekšniai–Leckava, dabartinės alaus daryklos „Lokys“ teritorijoje, nusipirko apie pusės hektaro žemės sklypą. Pasistatė gyvenamąjį namelį ir pagalbines patalpas. Jose 1890 metais rankine malimo mašinėle pradėjo malti ir gaminti tada vadintą „cikorijos“ kavą. Supylęs į maišelius, L.F. Mecas ją nešiojo ir siūlė gyventojams. Matyt, jo kava turėjo paklausą, nes po kelerių metų kavos gamyba buvo patobulinta. L.F. Mecas nusipirko arklį ir girnas, kuriomis malė kavą. Pas jį jau dirbo keli darbininkai.
Po 1897 metais kilusio gaisro kavos dirbtuvės ne tik nebankrutavo, bet dar ir išplėtė gamybą. Girnas suko žibalu varomas variklis. Šeimininkas pasisamdė lietuvį mechaniką. Šis buvo dirbęs Kuldigos (Latvija) degtukų fabrike ir pasiūlė gaminti dar ir degtukų šiaudelius. Žibalinis variklis ėmė sukti ne tik kavos malimo girnas, bet ir šiaudelių gamybos mašinas. Žaliavos degtukų gamybai netrūko, nes Mažeikius supo miškai. Šiaudeliai arkliais buvo vežami į Kuldigos degtukų fabriką, kur juos padengdavo siera.
1904 metais vėl kilo gaisras, sudeginęs viską iki pamatų. Per labai trumpą laiką įmonė buvo atstatyta. Iškilo mūriniai pastatai, buvo nupirktos naujos mašinos, pradėtos gaminti skardinės dėžutės įvairių rūšių kavai. Pats savininkas pasistatė dviejų aukštų medinį namą. Tačiau nelaimė ir vėl pasikartojo, ir 1912 metais įmonė visiškai sudegė. Vis dėlto jos savininkas nenuleido rankų. Per metus degėsių vietoje iškilo mūriniai pastatai, pradėtos naudoti naujesnės gamybos technologijos, įmonė ėmė dirbti dviem pamainomis. L. F. Mecui sekėsi, nes jo versle dirbo šeimos nariai.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915-ųjų birželį įmonė užsidarė. Mieste kilo didžiulis gaisras ir sudegė ne tik įmonės, bet ir L. F. Meco gyvenamasis namas. Išlikusiuose įmonės pastatuose vokiečiai įrengė karo belaisvių stovyklą. Kavos dirbtuvės po karo nebeatsigavo. Degtukų gamybos įmonė 1930 metais buvo likviduota, įrenginiai išvežti, parduoti arba sunaikinti. Broliai Šadauskai čia įrengė baldų gamybos įmonę, o 1932-aisiais pradėjo veikti jų alaus darykla, didžiausia tokios paskirties įmonė Žemaitijoje.
ODOS IR KAILIŲ
VERSLAS
BUVO NELENGVAS
Pasak A. Muturo, tarpukariu nemažai Mažeikių gyventojų vertėsi odos ir kailių apdirbimu bei prekyba. Viekšnių gatvės 15 name gyvenęs žydas Motelis Leiba Kalvarija 1931 metais važinėjo po kaimus ir iš ūkininkų supirkinėjo odas, kailius, šerius, ašutus. Matyt, jam neblogai sekėsi, nes 1939 metais jau veikė jo nuosava odų ir kailių apdirbimo dirbtuvė. Jis samdė darbininkus, kurie atliko pirminį odos apdirbimą, įrengė jos mirkymo ir sūdymo duobes. Po to odos buvo gabenamos į Šiaulius tolesniam apdirbimui. Ten Frenkelio fabrike jos virsdavo batais, diržais, portfeliais, lagaminais.
Tuo metu tai buvo sunkus verslas. Kažkokiu būdu dirbtuvių savininkas turėjo sužinoti, kas skerdžia gyvulius, kas diria odą ir kas galėtų ją atvežti į Mažeikius. Dažniausiai jis pats, į ratus pasikinkęs arklį, aplėkdavo visas apylinkes. Kaip žydelis vis pasiderėdamas, maloniai pabendraudamas. Tai buvo šeimos verslas, į kurį šeimos galva įtraukė ir būrį giminaičių.
1941 metais nebeliko ne tik šios dirbtuvės, bet ir kitų žydų įmonių. Didžioji dalis jų savininkų buvo sušaudyti ir atgulė pavenčiuose.
Remdamasis istoriniais šaltiniais, A. Muturas teigia, kad žydai pavardes pradėjo gauti tik XVIII amžiuje, o iki tol buvo vadinami tik vardais. Pavardes dažniausiai suteikdavo pagal profesiją ar gyvenamąją vietovę. Taigi M.L. Kalvarijos šeimos šaknys, matyt, buvo dabartinėje Žemaičių Kalvarijoje.
PLYTŲ IR KOKLIŲ
REIKĖJO
TIK KROSNIMS MŪRYTI
Rinkdamas mažeikiškių atsiminimus apie Viekšnių gatvėje veikusias dirbtuves ir įmones, A. Muturas pamažu viską „lipdė“ į visumą. Vieno ano meto liudininku teigimu, koklių dirbtuvė Mažeikiuose pradėjo veikti dar caro laikais. Jai vadovavęs I. Deletickis. Koklių dirbtuvė geros žaliavos neturėjusi, todėl ją veždavę iš Viekšnių.
Nuo 1927 metų dirbtuvėje buvę pradėti gaminti puodai ir įvairios puodynės pienui laikyti. Tačiau dėl žaliavos trūkumo ir brangumo įmonė buvusi likviduota. Tas pats žinių pateikėjas sakė, kad šiose dirbtuvėse 1927 metais buvo gaminamos plytos.
Dabar einant Senkelio gatve pro Ledo areną Dujų ūkio link, anot A. Muturo, atidžiai įsižiūrėjus kairėje kelio pusėje galima pastebėti krūmokšniais apaugusias gilokas duobes. Tai buvusių dirbtuvių molduobės. Gamybai buvo naudojamas ne tik iš Viekšnių gabenamas, bet ir vietinis molis. Galbūt gamyba nebuvo labai išplėtota, nes prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukariu Mažeikiuose mūrinių pastatų buvo labai nedaug. Plytos ir kokliai buvo gaminami tik krosnims mūryti.
Kita mažeikiškė, tarpukario metais dirbusi koklinėje pas žydą Avrachą, prisimena, kad jo namas stovėjęs ten, kur sovietiniais laikais Laisvės gatvėje buvęs viešbutis, tuometė rajkoopsąjunga. Koklinė buvusi Viekšnių gatvėje, kur sovietmečiu veikęs baldų fabrikas. Koklius gaminę vyrai, o apie 30 čia dirbusių moterų juos džiovinę. Avrachas darbininkams gerai mokėjęs: po 3–4 litus už darbo dieną.
1940-aisiais birželio 14-ąją Avrachą kaip pramonininką, prekybininką, savivaldybės tarybos narį sovietinė valdžia ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Rešiotų koncentracijos lagerį.
LEDUS
MAŽEIKIUOSE
GAMINO KAGANAS
A. Muturas teigia, kad tarpukario mažeikiškiai pasakoję, jog tais laikais Mažeikiuose gaminami valgomieji ledai buvę nepaprasto skonio. Ledų dirbtuvės įsikūrė ne iš karto. XIX a. pabaigoje vietinis ūkininkas Česnauskas pardavė pušelėmis apaugusį, kai kur pelkėtą žemės sklypą tarp dabartinių M. Daukšos ir Tirkšlių gatvių. Tada tai buvo dviejų kelių Viekšniai–Leckava ir Laižuva–Tirkšliai sankryža. Šį sklypą įsigijo iš Plungės atvykęs žydas Elhmanas Gamzelis ir pasistatė čia gyvenamąjį namelį bei odų bei kailių apdirbimo dirbtuvėles, veikusias iki 1914 metų. Po karo atsiradus konkurencijai šis verslas tapo nepelningas, ir E. Gamzelis dirbtuves pardavė Maušui Kleneriui.
Naujasis savininkas vietoje dirbtuvių pasistatė du namelius. Viename jų įrengė kepyklą ir pradėjo kepti macus (apeiginę duoną). 1925 metais (dabartinė Viekšnių g. 2) jis pasistatė dviejų aukštų mūrinius namus, kurie išliko iki šių dienų. 1927aisiais namelis, kuriame buvo macų kepykla, sudegė. Manoma, kad mūrinį namą M. Kleneris pardavė Hiršai Kaganui. Įsigytame name 1932 metais žydas įsirengė dirbtuves ir pradėjo gaminti valgomuosius ledus, kuriais prekiavo Mažeikiuose ir buvusioje apskrityje.
Mažeikių muziejuje apie šiuos ledus yra užrašyti vienos senolės prisiminimai:
„Tas Kaganas pirmasis Mažeikiuose pradėjo prekiauti ledais. Turėjo baltą vežimėlį. Ant jo buvo nupiešta meška. Iš pradžių žydas pats prekiavo jais. Dėdavo į tokį vaflinį indelį. Vėliau nusisamdė lietuvį Vincą Dabrį. Kvapnūs buvo ledai. Kvepėjo visa gatvė, kur juos pardavinėjo. O kokie šalti! Paimi į burną – užgelia dantis. Dabar tokių nebėra.“
Dirbtuvėje nuolat dirbo 4–6 darbininkai. Ledų gamyba vyko iki 1941 metų. Po karo šiame pastate buvo įsikūręs avalynės fabrikas.
ČIA ATSIRADO
PIRMOSIOS KARČIAMOS
IR PARDUOTUVĖS
Kaip žinia, Viekšnių gatvė (pavadinimas kilęs nuo kelio, kuriuo iš Viekšnių žmonės traukdavo į Mažeikius) viena seniausių mieste. Būtent todėl prie šios gatvės atsirado pirmosios smuklės, karčiamos, užvažiuojamieji namai, parduotuvės. Tai pažymi ir rajono kraštotyrininkas Balys Radžiūnas vienoje iš savo parengtų istorijų „Kaip mažeikiečiai pamilo grožį“( M., 1986 m.). Joje autorius rašo, kad Viekšnių gatvėje prie alaus daryklos atsirado pirmieji užvažiuojamieji namai, vadinami Karčiamomis. Anot jo, antra karčiama buvo dabartiniame Alyvų take. Vėliau Laisvės gatvėje, ten, kur dabar yra „Hansabankas“, atsirado trečioji karčiama. Dar ir po Antrojo pasaulinio karo čia tebestovėjo geltonai dažytas namas, kuriame buvo įsikūręs restoranas. Miestelėnai jį vadino „geltonąja karčiama“, „geltonuoju restoranu“ ir panašiai.
Pasak A. Muturo, Viekšnių gatvėje įsikūrė ir pirmoji Mažeikių parduotuvė, priklausiusi savininkui Abraomui Kekštui. Gal tuo pat metu kitame namo gale buvo ir karčiama. Bent jau taip manoma, tačiau to patikrinti dabar nebėra jokių galimybių. Tas namas, per abu karus ir gaisrus gerokai pakeitęs savo išvaizdą, tikriausiai tebestovi ir dabar.
(Bus daugiau)
Jono STARZDAUSKO
ir muziejaus archyvo nuotr.:
1. Šiame name prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo gaminami nepaprasto skonio valgomieji ledai.
2. M. L. Kalvarija su savo šeima ir giminaičiais prie namo, kuriame gyveno ir užsiėmė verslu. Pastatas yra išlikęs iki šių dienų.
3. Čia buvo įsikūrusi pirmoji Mažeikių parduotuvė, priklausiusi žydui Abraomui Kekštui.
