[nggallery id=426 template=caption]Nors ir be patalpų, tinkamų sąlygų, Viekšnių mėgėjų teatrui negresia tapti sudegusiu teatru. Sekmadienį įvykusi viekšniškių premjera – Rojaus Mizaros „Prašvilpta laimė“ – tai jau 82-asis šio teatro spektaklis.
Ilgą istoriją menančiam teatrui netrūksta nei naujų veidų, nei idėjų.
Ilga istorija
Viekšnių mėgėjų teatro vadovė Birutė Švažienė „Santarvei“ pasakojo, kad viekšniškių teatras turi ilgą istoriją. Nuo 1953 metų, kai šis teatras buvo įkurtas, iki šiol pastatytas 81 spektaklis, o sekmadienį pristatyta premjera bus jau aštuoniasdešimt antroji.
Šešiasdešimt metų trukusi teatro veikla nebuvo sustojusi ilgesniam laiko tarpui.
Teigiama, kad didžiajai daliai Viekšnių gyventojų yra tekę vaidinti arba jie tebevaidina šiame teatre.
Teatras nuo atidarymo glaudėsi Viekšnių kultūros namuose, kurie 1970 metais sudegė. Tačiau ir neturint tinkamų patalpų, scenos, trupė tęsė savo gyvavimą.
Teatre dirbo jauni režisieriai. Viena iš jų buvo Daiva ButnoriutėKvaukienė, kurios pirmasis pastatytas spektaklis – „Trys mažytės voverytės“ ir diplominis spektaklis „Robin Hudas“.
„Trys mylimos“ viekšniškių buvo pastatytos du kartus – 1975 m. ir 1995 m. Spektaklis „Apsiriko“ pastatytas net keturis kartus.
2012 metais viekšniškių teatras tapo respublikinės teatrų apžiūros „Atspindžiai“ diplomantu, trupė aktyviai važinėja po rajoną, bendradarbiauja su kitais Žemaitijos teatrais.
Žmonės keičiasi
Šiemet Viekšnių mėgėjų teatras švęs ne tik savo gyvavimo šešiasdešimtmetį, bet minės ir šio teatro įkūrėjo, kurio vardu vėliau buvo pavadinta ir Viekšnių meno mokykla – Vinco Deniušio 110 gimimo metines.
„Jis buvo pirmasis šio teatro režisierius. Jis pastatė ir pirmąjį teatro spektaklį – Ivano Turgenevo „Neatsargumą“, – pasakojo B. Švažienė. Kultūros centro vadovė sakė ta proga planuojanti rengti šventę – pasikviesti draugiškų, taip pat žemaitiškai vaidinančių kolektyvų, ketinama kviesti ir aktorius, kuriems kada nors teko vaidinti šiame teatre.
Režisierė pasakojo, kad teatre vaidina Viekšnių gyventojai, bet trupės sudėtis nėra pastovi. Ir vis tik mieste galima rasti kelis viekšniškius, kurie į sceną išeina jau 18 metų.
„Prašvilptoje laimėje“ žiūrovai pamatė ir debiutuojančių aktorių.
„Išties, keičiasi kartos, ateina jauni, senesni vaidinti atsisako, bijodami, kad neišmoks teksto“, – pasakojo teatro vadovė, pridūrusi, kad jų teatras, ko gero, yra vienintelis, kur vaidinama su suflerio pagalba.
Žmonės teatre atsiranda įvairiai – vieni patys pasisiūlo prisijungti, kiti pakviečiami.
Režisierė – optimistė
Kasmet statyti spektaklį – Viekšnių kultūros centro tradicija. Vilniaus kultūros mokykloje dramos režisūros išsilavinimą įgijusi B. Švažienė į Viekšnių kultūros namus atvyko dirbti beveik prieš 40 metų, tačiau pati spektaklius režisuoja tik 11 metų.
„Sakyčiau, kad darbas ne tik patinka, bet tai jau yra tarsi kraujyje“, – akcentavo teatro vadovė, pripažinusi, kad režisierės pareigos jai yra itin malonios.
Vis dėlto kartais apninkančios abejonės dėl sunkių darbo sąlygų, tačiau blogas mintis padeda nuvyti režisierės būdas – esą jinai nepalaužiama optimistė, net ir sunkiausiomis akimirkomis nenusivilianti.
Vadovę itin džiugina, kad prie kultūros renginių mielai prisideda patys žmonės.
Sunkios sąlygos
Teatrinę veiklą Viekšniuose plėtoti nėra lengva. Teatras ne tik neturi savo scenos, bet ir apskritai patalpos, kurioje galėtų vykti repeticijos.
Norint vaidinti režisierei su aktoriais tenka keliauti iš vienos vietos į kitą.
Šiuo metu Viekšnių kultūros centras įsikūręs buvusiose pirties patalpose, kuriose vietos aktoriams neužtenka, taip pat ten nėra nei scenos, nei reikalingo apšvietimo.
Vadovė džiaugėsi galėdama su aktoriais prisiglausti Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus salėje, kurioje vyko ir spektaklio premjera.
Pasak vadovės, kita problema – ta, kad miestelyje kartais kyla apkalbų, esą kultūros centras nieko neveikia ir neorganizuoja.
„Yra tokių žmonių, kurie per metus ateina į vieną šventę, o kitose nesilanko ir po to skundžiasi, kad Viekšniuose trūksta veiklos“, – stebėjosi centro direktorė.
Tema – aktuali
Rojaus Mizaros kūrinys pasirinktas neatsitiktinai, statyti pjesę „Prašvilpta laimė“ B. Švažienė ketinusi jau seniai.
Spektaklyje pasakojama apie emigrantą iš Lietuvos Čarlį, ieškantį turtingos žmonos. Pjesėse atskleidžiamos egoizmo, sumaterialėjimo, savanaudiškumo problemos.
„Matome, kad ši tema ir dabartiniams lietuviams itin aktuali“, – pabrėždama dabarties emigracijos problemą sakė B. Švažienė. Nors pjesės autorius nebuvo žemaitis, vis dėlto dviejų veiksmų komedija bus vaidinama žemaitiškai.
„Juk ir pati Žemaitė rašė ne žemaitiškai“, – juokėsi režisierė, pridūrusi, kad visi Viekšniuose statomi spektakliai yra vaidinami žemaitiškai, o juos išsiverčia pati režisierė su aktoriais.
Išskirti sunku
Teatro vadovė pripažino, kad pjesės parenkamos neatsitiktinai. Stengiamasi atskleisti kokią nors šiai dienai aktualią problemą.
Vienuoliktą spektaklį statančiai B. Švažienei buvo sunku išskirti labiausiai patikusį ar įsiminusį pasirodymą – esą kiekvienas jų savaip svarbus.
Režisierė pasakojo, kad kiekvieną pjesę prieš spektaklį daug kartų perskaito, permąsto.
„Būna, kad perskaitai, pagalvoji: kad gal ne, o kartais paskaitai ir iškart užsinori pastatyti spektaklį“, – pasakojo teatro vadovė.
Policininkas tapo aktoriumi
Antanas Šidlauskas, scenoje įkūnijęs nedaugžodžiaujantį, bet dažnai kitus pamokantį Džanį, nemano esantis panašus į savo įkūnytą personažą. Aktorius neslėpė – nuo pradinės mokyklos laikų tai pirmas jo bandymas vaidinti teatre.
Trupėje A. Šidlauskas atsirado pakviestas kultūros centro direktorės, ji chore dainavusį vyrą vaidinti kvietė ne kartą, todėl teko sutikti.
„Niekuomet gyvenime negalvojau, kad teks būti artistu“, – juokėsi vyras, visą savo gyvenimą dirbęs teisėsaugos srityje. Pradėjęs nuo milicijos pareigūno, po 33 metų savo karjerą jis baigė turėdamas policijos komisaroinspektoriaus antpečius.
Aktorius šypteli: savo darbe retai tekdavo pasitelkti aktorinius gebėjimus. Šiuos savo talentus dažniau demonstruodavę kiti žmonės, su kuriais teisėsaugininkui tekdavo susidurti…
Sunkiausia išmokti tekstus
A. Šidlauskas pripažino, kad jam patikusi pjesės „Prašvilpta laimė“ idėja. Ir savo naujojo užsiėmimo neketinantis mesti. Netyčia atrastas teatras jam pradėjęs patikti.
Repeticijų metu kalbintas vyras teigė nesijaudinantis, bet bijo to momento, kai prieš save išvys susirinkusius žmones.
Vyro manymu, sunkiausia užduotis – ne vaidinti, o išmokti daugybę ilgų tekstų.
Dėl A. Šidlausko pasirinkimo labiausiai nustebo jo giminaičiai ir draugai. „Daugelis žinojo, kad dainuoju, bet kad senatvėje dar pradėjau vaidinti, tai stebėjosi visi“, – šyptelėjo vyras, pridūręs, kad aktorystės kelyje artimieji labai jį palaiko.
Personažas panašus
Jau daug metų vaidinanti viekšniškė Irina Baltutienė „Santarvei“ pasakojo, kad mėgėjiškoje scenoje ji – jau nuo mokyklos laikų. 20ies metų patirtį pertraukė tik vaikų gimimas bei auginimas.
„Čia yra mano laisvalaikis, sava kompanija, apskritai linksma su teatru keliauti“, – šypsojosi viekšniškė, pridūrusi: kartais žmonės pagalvojantys, kad norą vaidinti lemia dėmesio stoka, bet tai, pasak Irinos, netiesa.
I. Baltutienės manymu, pjesė „Prašvilpta laimė“ aktuali ir šių dienų žmonėms, taip pat ir Viekšniams, nes nemažai miesto gyventojų yra emigravę.
„Spektaklyje režisierė vaidmenis parenka pagal mūsų charakterius“, – pasakojo moteris, pripažinusi, kad jos įkūnyta skardžiabalsė ir vietoje nenustygstanti Betė Pilypaitė išties yra panaši į ją. Esą, kas aiškiai matyti, to nepaslėpsi.
Labai smgu, kad Viekšnių teatras gyvuoja.Mano mama / Kenstavičienė Sefanija/ taip pat vaidino,kai buvo panelė ir gyveno Viekšniuose. Ji sakė, kad vaidino kartu su Dalios Stonytės tėvu.Šitą jos pasakojimą gerai prisimenu.
Gerai prisimwnu mūsų klasės auklėtojo S. Ablingio puikią vaidybą su gražuole Gedviliene.
Linkiu didelės sėkmės visam kolektyvui…