jų nuotraukas, susipažinti su šių kūrėjų pasiekimais.
Viekšniuose kuriama graži tradicija: miesto centre esančios buvusios universalinės parduotuvės vitrininiai langai jau antrąkart pasitarnauja kaip ekspozicijos vieta.
Trečiadienio vakarą Viekšniuose atidaryta nauja ekspozicija „Kuriančios rankos“.
Pristato amatininkus ir amatus
Nuo šių metų kovo iki pat dabar Tilto gatvės praeiviai, keliaudami savo reikalais, galėdavo stabtelėti prie parduotuvės ir apžiūrėti buvusios universalinės parduotuvės languose eksponuotą tapytojo Stanislovo Jankaus tapybos darbų parodą. Paveiksluose menininkas buvo įamžinęs Viekšnių miesto senuosius pastatus žiemą.
Dabar atidarytoje ekspozicijoje „Kuriančios rankos“ visuomenei plačiau pristatomi Viekšnių amatininkai – puodžiai, kalviai, audėja. Pristatomi ir tie iš jų, kurie Viekšniuose šiuo metu gyvena ir kuria, ir tie, kurie jau yra išėję amžinybėn.
Ekspozicija sulaukė svečių dėmesio
Idėjos pagyvinti miesto centrą keičiamomis parodomis autorius – viekšniškis Vilmantas Lukauskas. Įrengiant ir šią antrąją ekspoziciją jam į pagalbą atėjo S. Jankus.
Ekspozicijos atidaryme dalyvavo ir būrys viekšniškių, ir svečių iš Mažeikių. Sumanymo autoriams Seimo nario Valiaus Ąžuolo padėkas ir linkėjimus perdavė jo padėjėja Reda Šiaulienė. Sveikinimo žodį tarė Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro režisierius Martynas Januška.
Savo eiles apie kuriančias žmogaus rankas skaitė trijų knygų autorė Jūratė Norvaišienė, kilusi iš Viekšnių.
Miestą išgarsino puodžiai
Viekšniai – senas, garbingą istoriją turintis miestas. Jame nuo seno gyveno, kūrė, dirbo nemažai žmonių, žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Nuo seno Viekšniai buvo įvardijami kaip Lietuvos prekybos centras. Miesto centre ir Akmenės gatvėje kadaise veikė daugybė įvairiausių amatininkų dirbtuvių, žydų tautybės žmonių krautuvėlių.
Apie senuosius amatus bei amatininkus ekspozicijos atidarymo dalyviams, remdamasi etnografės Amelijos Urbienės užrašais, papasakojo Viekšniuose veikiančių muziejų vadovė Danutė Končienė.
„Viekšnius pirmiausia išgarsino ne vaistinė, ne Biržiškos, o amatai. Man tai buvo pirmasis atradimas. Viekšniai išsiskyrė iš kitų miestų ir ne veltui buvo vadinami amatų, o paskui dar ir puodžių miestu. Ir nepaisant to, kad amatininkų ir amatų čia buvo labai daug, visi išsiteko ir niekas bado nematė“, – kalbėjo muziejininkė.
Antradienis ir penktadienis – turgaus dienos
Šiandieninė amato samprata tokia: amatas – nedidelio masto rankinė gamyba, pagrįsta rankinių įrankių naudojimu ir darbuotojų asmeniniais įgūdžiais. Amatininkas – asmuo, užsiimantis profesionalia daiktų gamyba.
Tačiau A. Urbienės užrašuose įvardytų Viekšniuose dirbusių amatininkų sąrašas išsamus: batsiuviai, siuvėjai, kalviai, kepurininkai, klumpininkai, fotografai, kalvaratininkai, kubiliai, kepėjai, audėjos, kryždirbiai, krepšių pynėjai, šluotų rišėjai, verpėjai, mezgėjos ir t. t.
Įdomu ir tai, kad amatininkams priskiriami ir muzikantai-patrūbočiai, barzdaskučiai, laikrodininkai, kirpėjai, muzikos instrumentų remontininkai, prašymų ir laiškų rašytojai, priėmėjos, skalbėjos, plaustininkai. Šiandieninių žmonių supratimu, tai būtų ne amatininkai, o paslaugų teikėjai.
„Labiausiai Viekšnius garsino puodininkai. O amatų klestėjimui, manau, įtakos turėjo ir tai, kad Viekšniai buvo valsčiaus centras. Gavus Magdeburgo teises, buvo leista keturis kartus per metus rengti jomarkus bei savaitinius turgus. Jie vykdavo antradieniais ir penktadieniais. Iki pat šios dienos Viekšniuose turgeliai vyksta būtent tomis dienomis. Kitaip sakant, amatininkams buvo lengva realizuoti savo gaminius“, – kalbėjo muziejininkė.
