Dainininkų iniciatyva surinkti kolegai pinigų kepenų transplantacijai visuomenėje sukėlė diskusijų. Ar už organų transplantaciją reikia mokėti, ar Lietuvos medikai nepatikimi, kad reikia važiuoti į užsienį? – teiravosi mažeikiškiai.
Su organų donoryste susiję žmonės patikina – donoro organo nenusipirksi ir eilės nesutrumpinsi.
DOVANA – PASVEIKTI
Mažeikiškė Liana Virkutienė „Santarvei“ pasakojo, kad į paramos koncertą garsiam dainininkui ėjo tik iš idėjos – palaikyti žmogų. Tačiau ji nesutiko aukoti pinigų.
„Tiesiog organų niekas neperka ir neparduoda. Jie yra tada, kada yra, ir būna tam, kam tinka, o ne kas laukia pirmas eilėje,“ – patikino moteris.
Prieš penkis mėnesius mažeikiškei Vilniaus universiteto Santariškių klinikose atlikta inksto ir kasos kompleksinė transplantacija.
Klinikų medikai pacientę patikinę, kad ji yra viena iš trijų pacientų Lietuvoje, kurios kūne po operacijos funkcionuoja abu persodinti organai. Tiesa, inkstas kažko pašlubuoja, bet tikimasi, kad greitai viskas susitvarkys.
„Man niekas nekainavo. Gydytojai net padėkai saldainių nepriėmė. Pasakė, kad didžiausia dovana bus, jei aš pasveiksiu. Medikai ateina kaip draugai, gali klausti, ko nori, pakalbėti, pajuokauti. O tas juokas ir padeda, jei sėdėtum vienas, tai ir batą priverktum,“ – gydytojų kilnumą prisiminė mažeikiškė, penkis mėnesius gyvenanti su kito žmogaus inkstu ir kasa.
ORGANAS TURI TIKTI
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, įvairių organų transplantacijos Lietuvoje laukia apie 600 žmonių.
Kaip ir Europoje, donoro organo laukiama nuo trejų iki penkerių metų: inksto – vidutiniškai apie trejus metus, širdies – pustrečių, o kepenų – beveik dvejus.
Kitiems pasiseka labiau. Pavyzdžiui, „Santarvės“ kalbinta mažeikiškė L. Virkutienė skambučio apie tinkamus donoro organus sulaukė vos po penkių mėnesių.
Laukiančiuosius transplantacijos arba gyvenančiuosius su kažkieno dovanotu organu vienija Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis“.
Organizacijos projektų koordinatorė Aušra Degutytė pati augina dukrą, kuriai prieš dvejus metus buvo persodintas inkstas. Moteris „Santarvę“ patikino, kad iki organo transplantacijos laukia begalė tyrimų – tam, kad įsitikintų, jog dovanotas organas tikrai tinka konkrečiam žmogui.
„Pagal tyrimų duomenis, kompiuteris pateikia sąrašą, kam tas organas labiausiai tiktų. Pavyzdžiui, dviem inkstams persodinti yra kviečiami šeši žmonės, kuriems tie organai būtų tinkamiausi. Iš tų šešių žmonių galiausiai lieka du, kuriems persodinama po vieną inkstą,“ – apie procedūras pasakojo A. Degutytė.
ATLIEKAMOS ĮPRASTOS TRANSPLANTACIJOS
Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Audronė Būziuvienė „Santarvei“ priminė, kad Lietuvoje atliekamos visos transplantacijos, kokios atliekamos ir Europoje, – persodinama širdis, kepenys, plaučiai, plaučių ir širdies kompleksas, inkstai, inksto ir kasos kompleksas, ragena.
„Reaguodami į paramos koncertus, mes tik norėjome pabrėžti, kad organo donorystė ir transplantacija yra labai kilni. Reikia daiktus vadinti savo vardais. Jeigu renkame pinigėlius, tai taip ir sakykime, kad tai bus parama šeimai, – poziciją išsakė direktoriaus pavaduotoja ir pridūrė, kad jokia transplantacija nebus galima, jei nebus donoro organo: – O donoro organas, pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, yra dovanojamas. Kai miršta žmogus, kai jam konstatuojama smegenų mirtis, sprendimą priima jo artimieji – dovanoti savo mirusio artimojo organus ir audinius kitų žmonių gyvybei išgelbėti.“
Skaičiai rodo, kad donoro organų trūksta. Kaip jau minėta, Lietuvoje įvairių organų ir audinių transplantacijos laukia apie 600 žmonių. Tuo tarpu donorų per metus būna apie 100.
SKIRIAMI MILIJONAI
A. Būziuvienė „Santarvę“ informavo, kad visus kaštus, pradedant nuo operacijos laukimo ligoninėje iki priežiūros po operacijos ir reikalingų vaistų, padengia valstybė.
Apie transplantacijų, atliekamų Lietuvoje, išlaidų padengimą „Santarvei“ patvirtino ir Valstybinės ligonių kasos atstovas spaudai Kazys Žilėnas.
Tam lėšų skiriama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo Žmogaus organų ir audinių transplantacijos paprastųjų išlaidų finansavimo programos. Šiemet šiai programai numatyta šiek tiek daugiau nei 37 milijonai litų. (Praėjusiais metais Vilniaus ir Kauno transplantacijų centruose buvo atliktos 164 organų ir audinių transplantacijos.)
Tuo tarpu kitokia situacija yra su žmonėmis, nepasitikinčiais Lietuvos sveikatos apsaugos sistema ir norinčiais atsiduoti į užsienio gydytojų rankas.
Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė A. Būziuvienė paaiškino, kad Valstybinė ligonių kasa apmoka tik tokias užsienyje daromas operacijas, kurios Lietuvoje apskritai neatliekamos.
IEŠKO KITOSE ŠALYSE
Specialistai „Santarvę“ patikino, kad išvažiuoti į užsienį transplantacijai nebūtų taip paprasta – kiekviena šalis turi savo ligonių eilę.
„Nuvykęs ten tu lygiai taip pat turi būti įtrauktas į laukiančiųjų eilę. Nesvarbu, kiek tu turi pinigų, donoro organo nenusipirksi, nebent gali susimokėti už atliktą pačią paslaugą,“ – paaiškino organų paieškomis užsiimanti A. Būziuvienė.
Pašnekovė pridūrė, kad bendradarbiaujama su panašiomis kitų šalių įstaigomis ir vyksta donoro organų mainai.
„Dalis recipientų donoro gali dar palaukti, tačiau yra ligonių, kuriems reikia labai skubios pagalbos. Tada organo ieškome ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse,“ – pasakojo Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė.
Tačiau daugumoje Europos valstybių galioja taisyklė, kad pirmiausia organas atiduodamas savo valstybės piliečiui. Jei nerandama recipientų, tik tada organas pasiūlomas kitai šaliai.
Pavyzdžiui, Lietuva iš kaimyninių šalių per metus gauna nuo keturių iki šešių inkstų. Dovanoti lietuvių organai taip pat iškeliauja į kitas šalis – praėjusiais metais į Europos transplantacijos biurą iškeliavo kelerios kepenys.
„Tiesiog vyksta mainai. Ir viskas nemokamai,“ – patikino A. Būziuvienė.
IŠGELBSTI SEPTYNIS ŽMONES
Visi „Santarvės“ pašnekovai akcentavo, kad žmonėms labai svarbu suprasti kilnią donorystės idėją. Pilnamečiai Lietuvos piliečiai gali įsigyti Donoro kortelę – taip jie išreikštų norą, kad po mirties kai kurie organai ir audiniai būtų padovanoti kitam žmogui.
Laukiančiuosius donoro organo vienijančios asociacijos projektų koordinatorė A. Degutytė priminė, kad vienas neišgelbėtas žmogus gali suteikti antrą gyvenimą septyniems.
„Kažkam išgelbėsi vaiką, kažkam – tėvą ar mamą… Apsisprendimas yra labai svarbus,“ – patikino moteris.
A. Degutytė priminė, kad neužtenka įsigyti Donoro kortelę. Apie savo kilnų apsisprendimą reikia kalbėti su artimaisiais. Būtent jų mirties atveju medikai atsiklausia, ar mirusiojo organus galima panaudoti kitų žmonių gyvybei išgelbėti.
Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja A. Būziuvienė patikino, kad artimiesiems tokį sprendimą priimti sunku.
„Kai konstatuojama smegenų mirtis, gyvybiškai svarbūs organai yra prijungti prie aparatų. Ir artimiesiems atrodo, kad kūnas funkcionuoja. Tuo metu priimti sprendimą labai sunku. Tad išankstinis žmogaus apsisprendimas ir Donoro kortelės įsigijimas dažniausiai palengvina artimųjų sprendimą,“ – sakė pašnekovė.
Donoro kortelę galima įsigyti pas kiekvieną šeimos gydytoją, užpildžius sutikimą po mirties tapti audinių ir organų donoru. Pasirašydamas žmogus gali pažymėti, kokius organus po mirties norėtų padovanoti kitam žmogui.
Šį savotišką testamentą bet kada galima pakeisti ir atsisakyti po mirties būti donoru.
Kristinos PITRĖNIENĖS nuotr.: Antro šanso prisikelti gyvenimui Lietuvoje laukia apie 600 žmonių.