Viešnia iš JAV: svarbu veikti ir nebūti „kaip visi“

Giedrė Kumpikaitė ir Gytis Lukšas (centre) akcentavo, jog JAV ugdymo įstaigose vaikams sakoma, kad jie yra vieninteliai ir nepakartojami, kad jie gali pasiekti viską, tik jei žinos, ko nori, ir sunkiai dirbs to siekdami. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Rugpjūtį vykusios Aviacijos šventės proga Mažeikius aplankė kraštiečio aviatoriaus Julijono Kumpikevičiaus, kurio garbei  jo vardu pavadintas Šerkšnėnų aerodromas, duktė Giedrė Kumpikaitė bei kino filmų režisierius Gytis Lukšas.
Įtemptoje darbotvarkėje svečiai rado laiko susitikti ir su jaunimo atstovais, diskutavo apie gyvenimo skirtumas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje.

Susitiko su jaunimu

Niujorko Long Island universiteto profesorė, ilgametė Tautos fondo bei Niujorko „Lietuvių radijo“ vadovė, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierė Giedrė Kumpikaitė ir kino režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas, vienoje Mažeikių kavinėje susitikę su Mažeikių jaunimo atstovais – skautais, organizacijos „Versli karta“ nariais, diskutavo apie kultūrinius abiejų šalių skirtumus, žinomo aviatoriaus dukros jaunystę.
Svečiai kalbėjosi apie skirtingas auklėjimo kultūras, aukštąjį mokslą, Amerikos lietuvių veiklą užjūryje.

Rūpinasi mažuma

Giedrė Kumpikaitė Lietuvoje žinoma tuo, kad gyvendama Jungtinėse Valstijose užsiima lietuvių tautinės mažumos švietimo reikalais ir rėmimu.
Daugelį metų garbi viešnia Jungtinėse Valstijose dėstė prancūzų kalbą, taip pat jai yra tekę dėstyti vokiečių bei lotynų kalbas, o šiuo metu Long Island universitete profesorė studentus moko prancūzų literatūros.
Aviatoriaus dukra pasakojo, kad savo lėšomis išleido knygą apie Sibiro tremtį – „Nelaukta Kelionė“, kurios autorė Juzė AvižienytėŽukauskienė. Leidėjos nuomone, knyga išskirtinė tuo, kad ji nėra parašyta liūdnu tonu, nors ten įvyko labai baisių dalykų.
G. Kumpikaitė taip pat dirba JAV veikiančiame, lietuviškas iniciatyvas remiančiame Tautos fonde, rūpinasi lietuviais, turi radijo programą, kurią Lietuvoje galima išgirsti internetu.
Šiuo metu G. Kumpikaitė radijuje turi valandos trukmės laidą, kurią pati skirsto į dvi dalis – pirmoji lietuviška, jos metu grojama lietuviška muzika, rengiami įdomūs interviu, skaitomos lietuviškos žinios.
„Radijo žinios yra labai svarbios, nes vietiniai lietuvių kilmės amerikiečiai menkai nusimano apie įvykius bei žmones Lietuvoje: jie žino Prezidentę, svarbesnes naujienas“, – žinių svarbą pabrėžė G. Kumpikaitė.
Antroji laidos dalis – anglų kalba.

Aviatoriaus dukra – pavyzdys

Giedrę Kumpikaitę režisierius G. Lukšys apibūdino kaip pavyzdį, įrodantį, kad žmogus viską gali.
Režisierius, norėdamas pabrėžti savo mintį, pasitelkė istoriją apie jųdviejų sukurtą filmą: Giedrė, visiškai nenusimaniusi apie filmų kūrimą, atėjo pas jį ir pasakė, kad žino, ko nori.
„Kartais ją padrąsindavau, kai sutrikdavo, bet visada sakydavau, kad ji gali, kad nereikia bijoti. Ir ji tikrai galėjo“, – tvirtino kino režisierius, kurio manymu, šiuolaikiniam jaunimui tokio pasiryžimo ir atkaklumo trūksta.
„Jei sakytume, kad mes galime, kuo dažniau tai kartotume, tuo daugiau gero padarytume“, – įsitikinęs G. Lukšas. Jis akcentavo, jog nereikia abejoti ir nereikia laukti, kad kažkas ką nors už mus padarys.
G. Kumpikaitė pritarė režisieriaus mintims ir pridūrė, kad filmas apie jos tėvą Julijoną buvo sukurtas taip, kaip ji jautė širdimi.

Ugdymas skiriasi

Kino režisierius G. Lukšas susirinkusiesiems juokavo, kad yra „apsižergęs“ pusę pasaulio, kadangi jo šeima gyvena Jungtinėse Valstijose, o jis pats neretai lankosi Lietuvoje, todėl gali įvertinti, kuo skiriasi lietuvių jaunimas nuo amerikiečių.
Režisierius pastebėjo, kad auklėjimas ir ugdymas abiejose šalyse labai skirtingas: Lietuvoje tiek sovietmečiu, tiek dabar vaikui nuo mažens sakoma „Ko tu išsišoki?“, „Pasėdėk, patylėk, būk kaip visi“.
„Tie žodžiai – būk kaip visi – ir yra didžiausias skirtumas“, – teigė filmų kūrėjas ir akcentavo, kad Valstijose ugdymo įstaigose vaikams sakoma, jog jie yra vieninteliai ir nepakartojami.
G. Lukšo teigimu, vaikams nuo pat mažens įdiegiama mintis, kad jie gali pasiekti viską, tik jei  žinos, ko nori, ir sunkiai dirbs to siekdami.
Pasak režisieriaus, čia ir yra esminis skirtumas. Kaip pavyzdį svečias papasakojo istoriją apie savo anūkus, augusius Lietuvoje ir Valstijose.
„Kai jie susiduria, lietuvis laukia, kol padarys už jį, o amerikietis yra lyderis: jis viską daro pats, nes jis viską gali“, – esminį ugdymo sistemų skirtumą įvardijo svečias.
G. Kumpikaitė pritarė G. Lukšo mintims ir pridūrė, kad amerikiečiai, auklėdami vaikus, stengiasi išugdyti jų pasitikėjimą savimi.
Pasak viešnios, Amerikoje taip pat svarbu pernelyg neišsišokti. G. Kumpikaitės nuomone, Jungtinėse Valstijose reikia prisitaikyti prie sistemos tiek elgesiu, tiek apranga, todėl didelę reikšmę turi mandagumo mokymas, tačiau vaikai to mokomi švelniai, kantriai, žodžiu – mandagiai.

Skatina pozityvumą

Viešnia džiaugėsi, kad Mažeikių jaunimas yra aktyvus, darbštus bei iniciatyvus, o svarbiausia – kad yra žemaičiai ir didžiuojasi savo kraštu.
Jos įsitikinimu, Valstijose labai populiaru skatinti jaunimo pozityvumą, ten nuo mažens diegiama, kad norint pasiekti aukštų rezultatų, būtinas ne tik užsispyrimas, bet ir įsitikinimas, jog pasirinktas gyvenimo kelias yra skirtas jam.
„Tu gali siekti, ko tik nori, tu tik turi žinoti, ko nori“, – apie amerikiečių jaunimo skatinimą kalbėjo profesorė, kurios nuomone, svarbiausia suprasti savo siekius ir įsitikinti: pasirinktas gyvenimo kelias skirtas man.
JAV jaunimas žino, kad niekas nieko neduos veltui, ką, G. Kumpikaitės manymu, puikiai supranta ir lietuviai.
Aviatoriaus dukra jaunimui linkėjo niekada nepasiduoti nevilčiai, visada galvoti, ką dar galima padaryti, kaip pakeisti pasaulį.
„Žmonės yra idealistai, jie nori pakeisti pasaulį, tačiau jį pakeisti labai sunku“, – tvirtino profesorė ir pridūrė, kad netaikytų posakio, esą pirmiausia reikia keistis nuo savęs, nes, jos nuomone, žmonės kokie yra, tokie ir lieka, o per gyvenimą galima tik daugiau suprasti bei sužinoti.
Gytis Lukšas taip pat pritarė viešnios mintims ir akcentavo, kad svarbu nemeluoti bei išsaugoti savo asmenybę, likti savimi pačiu. O tai šiais laikais padaryti yra nė kiek ne lengviau nei sovietmečiu.

Aukštasis mokslas skiriasi

Jungtinėse Valstijose, Long Island universitete dėstanti G. Kumpikaitė atkreipė dėmesį, kad abiejų šalių aukštasis mokslas taip pat skiriasi.
Profesorė pasakojo, kad universitetas, kuriame ji dėsto, labai didelis – jame daugybė fakultetų, universitete studijuoja per 30 tūkstančių studentų, tačiau mokymasis labiau orientuotas į menus bei humanitarinius mokslus.
Dėstytoja pastebėjo, kad palyginus su Lietuva, JAV labai brangios studijos bei knygos. Valstijose kai kurių mokymuisi skirtų knygų kainos siekia iki 150 dolerių (apie 400 litų), o už mokslus studentai per metus pakloja net iki 30 tūkstančių dolerių (apie 81 tūkst. litų), tačiau ten studentai iš universiteto gauna mokymosi priemonių, pavyzdžiui, nešiojamuosius kompiuterius.
Profesorė teigė, kad dėl aukštos mokslų kainos amerikiečiai yra labiau linkę reikalauti studijų kokybės, todėl neigiamai atsiliepia apie dėstytojus, kurie savo paskaitose nukrypsta nuo temos.
„Jaunimas nori kurti savo gyvenimą, o ne klausytis apie dėstytojų gyvenimą“, – teigė G. Kumpikaitė, kurios manymu, šiuolaikinis jaunimas kitaip mato pasaulį, ir tai reikia suprasti, todėl vyresnioji karta negalinti primesti savo įsitikinimų. Dėstytojų pareiga yra suteikti žinių, o studentai patys atsirenka tai, ko jiems reikia.
Be to, G. Kumpikaitė pastebėjo, kad amerikiečiai studentai nelabai domisi sportu.
Profesorės teigimu, jos studentų amžius panašus kaip ir susirinkusiųjų į susitikimą, tačiau kaip ir mažeikiškiai, jie taip pat turi savo bėdų, savo norų bei siekių ir kiekvienas jų yra individualistas, bet iškart pridūrė: žemaičiams savo individualumo „pamesti“ negresia.

Globalizacija nepatinka

G. Kumpikaitės šeima iš Lietuvos pabėgo dėl komunizmo bei karo negandų, tačiau jos tėvai niekada nebūtų emigravę (ir jie to net nenorėjo), bet tada nebuvę kito pasirinkimo.
Pašnekovų paklausta, ką ji mano apie Lietuvą naikinančią emigraciją, G. Kumpikaitė atsakė, kad prie kiekvieną dieną besikeičiančio pasaulio reikia derintis. Pavyzdžiui, studijuoti emigracijoje yra įdomu, tačiau yra pavojus: jaunimas gali priprasti, jam ten patiks, sukurs šeimą ir nebegrįš.
„Pamenu, kaip visi svajojo, kad Lietuva būtų laisva. Ir liūdna, kad iškovojus laisvę iš Tėvynės masiškai bėgama“, – į prisiminimus pasinėrė aviatoriaus dukra. Jai nepatinka, kad į Lietuvą atvažiuoja daug svetimšalių, kurie atima darbus iš vietinių. Todėl globalizaciją vertinanti neigiamai.
„Lietuviai yra sena ir pranaši tauta – pažiūrėkit, kiek Lietuva gavo medalių Olimpinėse žaidynėse – net penkis, tai yra fantastika“, – teigė daktarė, emigracijai pritarianti tik tuo atveju, jei žmonės nori įgyti patirties ir po to naudos duoti savo kraštui.
G. Lukšo nuomone, didžiulę emigraciją lemia tai, kad žmonių darbas nėra vertinamas, kad ir kokie jie būtų gabūs, darbštūs ir protingi.

Asta ŠILAITYTĖ