Į išnykusį Šeirių kaimą išvykos dalyvius lydėjo buvusi šio kaimo gyventoja Irena Vanagienė. Algirdo VI LKO nuotr.
Šeštadienį Ukrinuose vyko konferencija-pažintinė išvyka „Vietovardžiai – žemės kalba“. Žemaitijos ir Vietovardžių metams skirtas renginys parodė: žmonių prisiminimai apie vietovių, kuriose jie gyveno, pavadinimus, jų kilmę laikui bėgant sparčiai nyksta.
Išgirsti, sužinoti, pamatyti
Kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė Jolanta Zaborskaitė yra rašiusi, kad vietovardžiai žmogui padeda suvokti ir pažinti aplinką. Mokslininkė vietovardžius lygina su kaleidoskopo akute, pro kurią žvelgdami galime pamatyti įdomių dėlionių – istorinių, socialinių, kultūrinių, geografinių.
Ukrinuose vykusios konferencijos-pažintinės išvykos tikslas ir buvo žmonėms suteikti galimybę pasiklausyti pranešimų apie nykstančių ar išnykusių Mažeikių rajono kaimų vietovardžius ir leistis į kelionę po išnykusius ir vis dar gyvuojančius kaimus bei miestelius: Šeirius, Lėlaičius, Tirkšlius, Žibikus, Meinorius, Viekšnius.
Jaunoji karta nebežino
Konferenciją-pažintinę išvyką surengė Mažeikių rajono viešosios bibliotekos Ukrinų filialo bibliotekininkė Valda Muravjovienė.
„Santarvės“ pašnekovė pati domisi Ukrinų kaimo apylinkių vietovardžiais, renka ir užrašo vyresnio amžiaus ukriniškių prisiminimus, pasakojimus apie kadaise gyvavusius kaimus.
O mintį organizuoti konferenciją jai padiktavo keli dalykai. Pirma tai, kad, bendraujant su šiandieniniais vaikais ir jaunimu, tampa akivaizdu, kad jie nebežino kai kurių gimtojo kaimo vietovardžių. Arba jei ir žino, jei yra girdėję, tai negali paaiškinti, kodėl viena ar kita vietovė įgijo būtent tokį vardą, kokiu jį vadina vyresnieji.
Be to, Seimas šiuos metus yra paskelbęs Žemaitijos ir Vietovardžių metais. Sujungusi šias dvi priežastis V. Muravjovienė teikė renginio projektą Mažeikių rajono savivaldybei ir gavo finansavimą tokiai konferencijai surengti. Pažintinė išvyka autobusu po Mažeikių rajono kaimus ir miestelius buvo finansuojama Ukrinų kaimo bendruomenės rašyto projekto „Ką šneka žemės vardai“ lėšomis.
Domisi Ukrinų apylinkių vietovardžiais
Su „Santarve“ kalbėdama apie Ukrinų kaimo apylinkių pavadinimus V. Muravjovienė įvardijo ne vieną skambų, įdomų, juokingą vietovardį. Krokodilų salelė, Bobotlonkė, Čigonynas, Kremlius… Visi šie ir dar daugiau vietovardžių turi savo atsiradimo istorijas. Tik jas atsimena jau ne daugelis, o ir tuos atsiminimus surinkti bei užrašyti imasi tik kraštotyra besidomintys entuziastai.
Pasak pašnekovės, jai vienu iš atspirties taškų tyrinėjant Ukrinų apylinkių vietovardžius buvo išnykęs Šeirių kaimas. Nors šio kaimo jau nebėra, dar yra gyvų jį prisimenančių žmonių.
„Apie Šeirių kaimą daugiausia bendravau su Irena Vanagiene. Senų nuotraukų davė ten gyvenęs Romualdas Nicys. Surinkau nuotraukas, duomenis, šiek tiek aprašiau apie tą kaimą ir visa tai išliks ateities kartoms“, – apie tai, kaip iš gabaliukų yra rankiojama istorija, pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad kaimui ar kaimams sunykus žmonių atmintyje pamažu ima dilti ir prisiminimai.
Dar yra atsimenančių žmonių
Ir vis tik V. Muravjovienė sako, kad yra kuo pasidžiaugti.
Mokytojas ir kraštotyrininkas Algirdas Vilkas Lietuvių kalbos ir literatūros archyve rado Lietuvos žemės vardyną, jį perfotografavo ir pasidalijo su V. Muravjoviene. Bibliotekininkė vartydama šį vardyną rado 1935–1936 metų duomenis. Iš jų sužinojo, kad Ukrinų apylinkėse buvo tokie Viliotiškių, Liudėnų, Pocaičių kaimai.
Išvykos dalyviai prie Tirkšliuose esančios sinagogos. Agnės MURAVJOVAITĖS nuotr.
Gerai ir tai, kad buvo galima senų žmonių paklausinėti, ar jie ką nors apie tokius kaimus žino. Pavyzdžiui, ukriniškis Juozas Ruika, kuriam lapkričio mėnesį bus 92 metai, yra kilęs iš Pocaičių kaimo. Jis pašnekovei ne tik patvirtino, kad toks Pocaičių kaimas kadaise buvo, bet ir papasakojo, kad Pocaičiai buvo dveji.
Pasak pašnekovės, kalbant apie vietovardžius, kur tik pažvelgsi, ten galima rasti visokių įdomybių.
Vyko archeologiniai žvalgymai
Dar praėjusių metų lapkritį Mažeikių rajone vyko žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo archeologas Gediminas Petrauskas. Per pusantros dienos mūsų rajone buvo išžvalgytos keturios vietos. Vienoje iš jų, Kukiuose, archeologas drauge su būriu talkininkų – istorija besidominčių Mažeikių krašto žmonių, aptiko X–XII amžiaus kuršių kapinyną. Dar buvo patikslinta vieno XVII amžiaus pradžios–XX amžiaus pradžios senkapio buvimo vieta ir jo chronologija.
Šeštadienį Ukrinų kultūros namuose vykusioje konferencijoje pirmasis savo pranešimą „Į Kukius po 40-ies metų sugrįžus: naujausi archeologiniai atradimai Ukrinų apylinkėse“ skaitė G. Petrauskas.
Jis renginio dalyviams išsamiau papasakojo apie Kukiuose esančiame kapinyne rastus archeologinius radinius, pasidalijo savo įžvalgomis.
Liks ateities kartoms
Pasak V. Muravjovienės, archeologas kalbėjo apie gilią praeitį.
„Gyveno žmonės, buvo kažkokia jų buitis. Ir dabar apie visa tai galima sužinoti jau tik iš archeologinių radinių, iš išlikusių mažų detalių. Iš vienos pusės gaila, kad tik tokiu būdu šiandien mus pasiekia žinios apie praeityje gyvenusius žmones. Bet gerai, kad jos išliko“, – apie tai, kad renginio svečiams buvo įdomu patiems viską pamatyti bei išgirsti, sakė jo organizatorė.
Po archeologo pranešimo renginio dalyviai autobusu aplankė išnykusį Šeirių kaimą. Į jį keliautojus lydėjo buvusi to kaimo gyventoja Irena Vanagienė. Savo pranešimus kiti lektoriai – A. Vilkas, pikeliškė Jadvyga Gedutienė, Židikų bibliotekininkė Benita Vaizgėlienė – skaitė autobuse, noriai dalijosi su žmonėmis tais faktais, žiniomis, kuriuos yra surinkę apie Mažeikių krašto vietovardžius. Stabtelėję vienoje ar kitoje lankytoje vietovėje pažintinės išvykos dalyviai aptarė tai, ką apie tas vietoves yra girdėję.
„Tikiuosi, kad tai, ką kraštotyrininkai ir mes, bibliotekininkai, esame surinkę, aprašę, išliks ateities kartoms. Tikiuosi, jiems patogiau, paprasčiau bus sužinoti apie jų gyvenamų vietovių pavadinimus. Kas domėsis, manau, perskaitys kažką tokio, ko nežinojo“, – pokalbį apie vietovardžius apibendrino V. Muravjovienė.
