Prisipažinsiu, šiam interviu ruošiausi gana ilgai. Iš pradžių bandžiau jo struktūrą dėlioti pagal poeto gyvenimo dešimtmečius. Pagal eilėraščių fragmentus iš abiejų knygų „Rudenio kosulys“ ir „Paslapties piligrimas“. Idėja buvo nebloga vien dėl to, kad pasikartojau jau senokai skaitytus Virginijaus Sungailos eilėraščius, tačiau interviu klausimai man pačiai pasirodė dirbtini.
Tada nutariau spjauti į bet kokius įrodymus, jog rimtai ruošiausi šiam interviu, ir tiesiog paklausti apie tai, kas man pačiai įdomu. Apie eilėraštį. (Matyt, vis niekaip neišeina iš galvos Viktorijos Daujotytės knygos pavadinimas-klausimas: KAS TU ESI, EILĖRAŠTI?)
Ir nors bendravome prieš pat gimtadienį, nutariau apsieiti be jubiliejinio patoso. Jis kažkaip nedera su šiuo poetu.
– Ar prisimeni savo pirmąjį eilėraštį?
– Eilėraščio teksto nepamenu, bet gerai prisimenu, kaip jį rašiau. Tas procesas įstrigo visam gyvenimui. Namuose ant sienos kabėjo paveikslo reprodukcija, kurioje moteris pintinėje per audrą nešė mergaitę. Man tada buvo 13 metų. Aš užsitraukiau užuolaidas, užsirakinau duris, pasiėmiau sąsiuvinį, atsiguliau ant grindų ir žiūrėdamas į kabančią ant sienos reprodukciją ėmiau kurti savo pirmą eilėraštį. Tai ir buvo pradžia.
– Esu beveik tikra, kad mėgstantis rašyti turi mėgti skaityti. Koks poetas Tau padarė didžiausią įspūdį tuomet, kai pradėjai kurti? Kodėl?
– Atitinkamu laikotarpiu atrasdavau savo poetą. Iš pradžių buvo du: Algimantas Baltakis ir Sergejus Jeseninas. Nuo vaikystės stengdavausi išmokti man patinkančių poetų eilėraščių. Tą darau ir dabar. Laikui bėgant, man vis sunkiau sekėsi priimti sovietinį režimą ir aš pradėjau skaityti eilėraščius tų poetų, kurie Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti.
Turėjau nuostabią rusų kalbos Mokytoją Aldoną Kučikienę, kuri man duodavo paskaityti uždraustų knygų, poezijos. Jos dėka susipažinau su Josifo Mandelštamo kūryba. Jei būčiau tada pasakęs, kad esu skaitęs jo „Kremliaus kalnietį“, tik už tai galėjau pasėdėti belangėje.
Marina Cvetajeva, Ana Achmatova, Josifas Brodskis – poetai, kuriuos galima skaityti kasdien ir vis kažką naujo atrasti ne tik tekstuose, bet ir savyje.
Vėliau man didžiulį įspūdį padarė Gintaro Patacko ir Donaldo Kajoko poezija. Kai Druskininkuose, renginyje, pirmą kartą susitikome su Donaldu, aš prie stalo pradėjau deklamuoti jo eilėraštį, nes nežinojau, kaip jį užkalbinti. Jis sukluso ir aš tada papasakojau, dėl ko tą eilėraštį išmokau atmintinai. Jis yra vienas iš mėgstamiausių mano poetų nuo jaunystės. Taip prasidėjo mūsų bendravimas.
Dvi G. Patacko knygos mane ir dabar dar varo į transą. Tai „Duobės danguje“ ir „Pergamento kriauklė“.
Po to aš susižavėjau švedų poezija. O visų pirma Werneriu Aspenstriomu ir Tomu Stranstriomeriu. Kai pradėjau skaityti šių poetų kūrybą, man buvo ypatingos dienos.
Taip pat negaliu nepaminėti dviejų maištininkų: Polio Eliuaro ir girtuoklio, valkatos, genijaus Čarlzo Bukovskio. Pastarojo tiek poezija, tiek ir proza yra dieviškos. Dar daug poetų aš nepaminėjau, todėl jų atsiprašau. Man daro įspūdį eilėraščių konstrukcijos, nes juk kiekvienas pasižymi savitu ritmu ir savita eilėdara, kurie ir padaro poetą išskirtinį.
– Tavo eilėraščiai – ne tai, ką panelės persirašinėtų į atminimų sąsiuvinius. Neretai jie – itin talentinga provokacija. Kokį pažįsti ar įsivaizduoji TINKAMĄ savo eilėraščių skaitytoją?
– Apie talentą nekalbėsime, nes jo nėra ir skaitytojas sutaupys laiko, o dėl provokacijos tai galime ir pasipliurpti.
Tokia jau yra mano prigimtis – provokuoti. Tai galima daryti ir politikoje, kas man labai patinka. Na, provokacija tai yra kurstymas. Todėl pakurstyti skaitytoją yra labai smagu, tik gaila, kad tu nematai paties proceso, rezultato, tik gali jį įsivaizduoti.
Kai duodu žmogui savo knygą, dažnai nežinau, ką jis jaus skaitydamas mano poeziją, nes kiekvienas turime savo pasaulį. Niekas nežino, kaip vienas ar kitas eilėraštis buvo parašytas, nors pastebėjau, kad žmonėms tai labai rūpi.
Aš kartais net nesuprantu, iš kur ateina vienas ar kitas žodžių derinys, jau nekalbant apie metaforas. Kiekvienas žmogus gali skaityti ir gali matyti vaizdus tekste, o gali tiesiog paskaitęs kelis sakinius perversti puslapį. Žmonių pažįstu nemažai, bet dažnai nedrįstu jų paklausti, kaip tie mano eilėraščiai… Žinoma, esu labai dėkingas režisierei Airidai Lementauskienei, kuri prieš kelerius metus pagal mano eilėraščius pastatė spektaklį „Langas“. Tai buvo labai įdomi patirtis, nes gali daugiau niekada ir nepasikartoti.
– Ant ko dažniausiai užrašai eilėraštį? Mano įsivaizdavimu, Tavo poezijai visiškai nedera vienas tvarkingas sąsiuvinis. Koks pats keisčiausias paviršius, ant kurio bandei išsaugoti nuotaiką, mintį, frazę?
– Yra daug visokių paviršių, visko per gyvenimą būta. Kelis eilėraščius esu parašęs net ant rinkiminio vienos partijos plakato kitos pusės. Jis toks buvo baltas ir slidus, tai kol važiavau iki Vilniaus, gan smagiai suslydo du eilėraščiai ir dar visokių metaforų kitiems tekstams.
Bet yra ir nematomas paviršius, kurį teko išbandyti, tai kai neturi po ranka rašymo priemonės, o turi užrašyti tekstą, tai tiesiog rašai viename telefone ir žinute siunti į kitą (žinoma, savo telefonus naudodavau, bet to dabar jau nebėra).
– Išleistos dvi poezijos knygos. Tarp pirmos ir antros – 17 metų. Nedaug eilėraščių, kuriuos leidai perskaityti. Kodėl?
– Yra parašytos dar kelios poezijos knygos, jos tiesiog guli stalčiuje. Viena knyga yra parašyta taip, kad visų eilėraščių pradžia prasideda žodeliu „Kai“.
Per tuos metus vis galvodavau, kad geras poetas yra miręs poetas, o mirusio poeto eilėraštis irgi yra geresnis už gyvo poeto eilėraštį, todėl ir buvo tokia pertrauka. Dabar vėl taip pradėjau galvoti.
Na, jei rimtai, tai mane vargina tas leidybos procesas, nes aš stengiuosi viską daryti pats. Pradedant šriftu ir baigiant knygos viršeliu.
Viską dedu į archyvą ir tikiu: gal kažkada, jei anūkams patiks, tai jie ir išleis bočiaus tekstų rinkinį. Bet kaip bus, mes niekas nieko nežinome…
– Jei Tavęs paklaustų, apie ką išvis rašai ir apie ką nori parašyti, ką atsakytum?
– Sunku yra atsakyti į šitą klausimą. Man patinka rašyti apie mirtį, nes tai yra neišvengiama. Tu gali išvengti kažkokios ligos ar kažkokio posto. Gali išvengti didelio kiekio pinigų arba tolimų kelionių, bet mirties tau niekada nepavyks išvengti. Man labai įdomu, kaip išties yra po tos mirties. Tas „cakt“ – ir viskas baigiasi ir niekad jau nebesugrįš žemiškas gyvenimas.
Kiekviename eilėraštyje yra daug spalvų ir daug atspalvių, tiesiog aš galvoju, kad kiekvienas skaitytojas mato savo gyvenimo ar savo išgyvenimų vaizdus. O gal jis tiesiog spėlioja, ką poetas norėjo pasakyti. Tas vidinis skaitytojo spėliojimas irgi savotiškai žavi.
Kartais man pavyksta sužinoti, ką vienas ar kitas žmogus galvoja apie vieną ar kitą eilėraštį, ir kai aš papasakoju savo išgyvenimus, tai jie skiriasi nuo žmogaus patirtų jausmų.
Nemanyčiau, kad tai yra blogai ar kad tai yra esmė, svarbu, kad žmogui eilėraštis sužadintų pamirštą, o gal ir dar nepatirtą jausmą. Mes visi žinome, kad jaudulys yra švelnumo ir malonumo būsena.
– Eilėraštis – tai… Kas? Ar kodėl? Ar kaip? Ir tegul Tavo atsakymas būna visiškas ekspromtas.
– Kai rašai eilėraštį, tai galima pavadinti žodžių gyvenimu, nes jie gyvena. Žodžiai kaip ir gyvenime gali pyktis ar nesutarti tarp savęs, jie gali mylėti vienas kitą, kaip, pavyzdžiui, lūpos myli bučinį. Žodžiai eilėraštyje atlieka skirtingas funkcijas, bet jie ir sujungia visą eilėraščio konstrukciją.
Kai parašai eilėraštį, apima keista nuotaika, bet dar gali kažką keisti, o kai jis yra atspaustas knygoje ir tu dar norėtum kažką pakeisti ar pataisyti, bet to jau nebegalima, tada tau telieka susigyventi.
Eilėraštis dar yra ir išvirkščia gyvenimo pusė. Tu tiesiog išsiverti save. Dažnai žmonės tave mato per eilėraštį ir galvoja, kad eilėraštis esi tu, bet ne visuose eilėraščiuose tu esi. Tik apie tai negali pasakyti skaitytojui. Tas išsivertimas kartais būna dirbtinis, kartais natūralus. Na, jei drabužį apsivelki išvirkščią, tai visi mato, o eilėraštyje to neįžiūrėsi.
Gal dėl to poezija ir yra įdomi, kad joje visko labai daug. Svarbiausia, reikia įdėmiai skaityti ir, žinoma, mylėti poeziją. Poezijos nemylintis žmogus man yra nesuprantamas, man jis atrodo bejausmis.
Ir dar. Nugalėti poetą yra labai lengva ir paprasta, bet nugalėti eilėraštį yra neįmanoma.
– Norėčiau vietoj tradicinės vizitinės kortelės – trumpos biografijos – paprašyti labiausiai, Tavo nuomone, tinkančio eilėraščio.
– Sutarėm, pabandysiu.
VIETOJ TRUMPOS BIOGRAFIJOS
esu paslapties piligrimas
mane supa skaidrus oras
keliauju į nenuspėjamo
gyvenimo lemtį
kartu nešuosi laiką
kuriame akimirka maldauja
sustoti
bet aš negaliu
nenoriu paskęsti jos
spalvotose fantazijose
mano kelyje diena pavirsta
ateitimi
naktis praeitimi
vėjas man kužda kad tai
atmintis
žiūriu į beribį kelią
ant kurio vėžių supasi
bekraštė erdvė
keliauju į paslaptį
mano galvoje ošia jūra ir
toluma
prisimenu kaip žvilgsnis
paskubomis versdavo
bangas į krantą
kaip saulė kartodavo
spindulius
į mano veidą
žingsniai įsispiria į dulkes ir
eina tolyn
troškulys įsipina į lūpas ir
gomurį
kūnas ilgisi namų ir
nusprendžia grįžti
tada aš einu vienas
kaupdamas visus duomenis
apie save
apie supančią erdvę tolumą
ateitį
žinau jau niekada negrįšiu
ten kur susirinks mano
dienos ir naktys
kur jos kalbėsis apie mane
Virginijus SUNGAILA
