Gimė Pranciškus Ramanauskas vėlyvą 1893-iųjų rudenį vidutinių žemaičių ūkininkų Paulinos Jankauskaitės ir Antano Ramanausko šeimoje, prie vaizdingos Dubysos krantų, Betygalos parapijoje, Raseinių apskrityje. Pradinę mokyklą baigė Betygaloje, progimnaziją – Raseiniuose, o savarankiškai pasirengęs Kauno gimnazijoje eksternu išlaikė 6 gimnazijos klasės baigimo egzaminus ir, jausdamas pašaukimą tarnauti Dievui ir atgimstančiai Tėvynei, 1911 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, vadovaujamą poeto prelato Jono Mačiulio-Maironio. Dėl kilusio Pirmojo pasaulinio karo mokslai seminarijoje užsitęsė ir tik 1917 m. sausio 21 d. vyskupas Pranciškus Karevičius jį Kauno arkikatedroje įšventino kunigu.
Savo kunigystės kredo P. Ramanauskas pasirinko šūkį „Narsiai tarnaukime Viešpačiui“. Kunigo pirmoji parapija – Pumpėnai (Panevėžio apskr.), kur jis stačia galva pasinėrė į ganytojo veiklą. 1920–1921 m. buvo vikaru Krekenavoje, o 1921–1922 m. – Raseiniuose. Tačiau jausdamas, kad neužtenka seminarijoje įgytų žinių, ir trokšdamas toliau mokytis kun. P. Ramanauskas, gavęs dvasinės vadovybės leidimą, 1922 m. rudenį įstojo į ką tik įsteigtą Kaune Lietuvos universitetą, kurio pirmuoju rektoriumi tapo iš Telšių kilęs chemikas prof. Jonas Šimkus. Dalį savo laisvalaikio kunigas skyrė papildomoms studijoms ir savarankiškai išmoko italų, prancūzų ir ispanų kalbas. Studijuodamas Kaune taip pat ėjo kapeliono pareigas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1923 m. – ir Kauno suaugusiųjų gimnazijoje. Gyvendamas Laikinojoje sostinėje, kur visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas virte virė, aktyviai įsijungė į katalikiškų organizacijų „Ateitis“, „Pavasaris“ veiklą, nepamiršdamas lankyti ir teatrus bei koncertus.
1923 m. baigęs su pagyrimu Lietuvos universitetą, P. Ramanauskas gavo paskyrimą į Telšius, pakeitė į studijas Kauno universitete išvykusį kun. Petrą Maželį. Telšiuose vikarui taip pat veiklos netrūko, juolab kad ir jo klebonas Povilas Korzonas taip pat buvo aktyvus visuomenininkas. Kun. P. Ramanauskas pasinėrė į ganytojo ir visuomeninį gyvenimą: vadovavo Katalikiško veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, tretininkų veikloje, taip pat ėjo Mokytojų seminarijos ir Lenkų progimnazijos kapeliono pareigas.
Spaudos lauko darbininkas
Žinodamas, kaip svarbu šviesti jaunos valstybės žmones, laiku suteikti jiems reikalingą informaciją, užkirsti kelią nepagrįstiems gandams, P. Ramanauskas kartu su kunigais P. Korzonu, J. Striku, Telšių miesto gyventojais Danyliumi, Garbaliausku ir kitais 1925 m. įsteigė katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“. Laikraščio leidėjas – Katalikų veikimo centro Telšių skyriaus valdyba. Leidinio tikslas – tautinės savimonės, lietuvybės, katalikiškumo ugdymas.
„Žemaičių prieteliuje“ buvo spausdinami straipsniai ne tik apie Telšių apskrities įvykius, bet ir reportažai apie tuometinį Žemaitijos ir Lietuvos bei užsienio gyvenimą, politinės naujienos, analitiniai straipsniai religinėmis, švietimo, kultūros, žemės ūkio temomis. Nevengė laikraštis ir humoro bei kritikos. Tai buvo ir atsvara kairuoliškos pakraipos laikraščiui „Žemaitis“, redaguotam Mečislovo Gedvilo.
Pirmasis „Žemaičių prieteliaus“ numeris dienos šviesą išvydo 1925 m. kovo 18 d. ir pradžioje buvo leidžiamas kas dvi savaites, bet jau nuo lapkričio 1 d. tapo savaitraščiu. Redakcija įsikūrė Kalno g. 20, leidinys buvo spausdinamas Kaune ir traukiniu atgabenamas į Telšius. 1929 m. vyskupui J. Staugaičiui atidarius Telšiuose spaustuvę, laikraštis buvo spausdinamas vyskupijos spaustuvėje. Jo kaina metams buvo pradžioje 5 Lt, o vėliau – 3 Lt. Nors oficialus laikraščio redaktorius buvo kun. J. Dagilis, tačiau faktiškai laikraštį redagavo P. Ramanauskas. Jam 1927 m. išvykus į Romą, laikraščio redagavimą perėmė iš studijų Kaune sugrįžęs P. Maželis, o nuo 1932 m. – K. Berulis. 1936 m. jau oficialiai redaktoriumi tapo P. Ramanauskas.
Rašė P. Ramanauskas lengvai, sklandžiai, įtaigiai, suprantamai dėstė mintis, gebėjo paprastai, suprantamai pateikti sudėtingas temas, nevengė ir lengvo humoro, pašmaikštavimo. Būdamas kuklus žmogus, jis pasirašinėjo ne savo pavarde, o slapyvardžiais, daugiausia trumpiniais: k. P.; K.P.R.; P.R.; P.; K.; XY.; X.; P-tis; Padubisietis. Padubisiečio slapyvardžiu pasirašė ir ant leidinuko, jo išleisto Telšių kunigų seminarijos dešimtmečiui pažymėti. Kokias temas gvildeno Padubisietis? Aktualias anam metui, bet taip pat ir šiandien nepraradusias įdomumo: „Kas yra natūrali etika ir ar ji žmogaus gyvenime užtektina?“, „Materializmo bankrotas mokslo srityje“, „Krikščionybė ir socialinis klausimas“, „Krikščionybė ir žmogaus veiklumas“, „Katalikų akcija pagal Šv. Sosto dokumentus“, „Civilinė moterystė“, „Krikščionybės atsiradimas“, „Priaugančios kartos auklėjimas“, „Modernios žmonijos dvasinė būklė“, „Ir dabar yra stebuklų“, „Krikščionybės visuomeninė reikšmė“ ir kt. Jam ypač rūpėjo ir vaikų, jaunimo dvasinis ugdymas. Įvairiuose laikraščiuose pasirodė jo straipsnių apie šeimą, katalikišką ugdymą, bet didžiausias jo darbas šioje srityje buvo 1934 m. vyskupijos spaustuvėje išleista religinės edukologijos knyga „Tikybos pamokos praktikoje“, skirtos tikybos mokytojams, katechetams ir tėvams, kur išsamiai aprašomas, su pavyzdžiais pateikiamas katalikiškas tikėjimo ugdymas.
Kaip minėta, nuo 1936 m. sausio 1 d. kun. P. Ramanauskas tapo laikraščio „Žemaičių prietelius“ redaktoriumi, nes prieš tai redaktoriumi buvęs K. Berulis išvyko į Vytauto Didžiojo universitetą baigti pradėtų studijų. Redaktorius dėjo daug pastangų, kad laikraščio tiražas augtų, pvz., jis organizavo akciją: daugiausiai „Žemaičių prietelių“ užsisakiusi Telšių vyskupijos parapija gaus dovanų – knygų parapijos bibliotekai. Daugiausiai „Žemaičių prietelių“ 1936 metams užsiprenumeravo Girdiškės parapijos parapijiečiai. Tačiau P. Ramanauskas tik pirmą 1936 m. pusmetį buvo redaktoriumi, laikraštį jis paliko gerokai sustiprėjusį – išaugo ne tik jo tiražas, bet ir pats laikraštis pastorėjo nuo keturių iki dvylikos puslapių, padaugėjo temų. Kodėl jis paliko redaktoriaus postą? Galime tik spėlioti. Išsiplėtus laikraščio apimčiai gal nepakako laiko jam redaguoti ir straipsniams rašyti, nes turėjo begalę kitų pareigų? O gal neįtiko tautininkų valdžiai? Nes būti laikraščio redaktoriumi anais laikais nebuvo lengva, karinė tautininkų režimo cenzūra bausdavo net už menkiausią Antano Smetonos režimo kritiką, pvz.: redaktoriui K. Beruliui net du kartus nepilnas dvi savaites teko praleisti Telšių kalėjime. Jį pakeitė kun. Feliksas Gureckas, redagavęs laikraštį ne visą pusmetį. Po to trumpai redaktoriumi buvo kun. Vytautas Motiekaitis. Jį keitė seimūnas kun. Juozapas Dagilis, tačiau, anot kun. F. Gurecko, faktiškai ir toliau „Žemaičių prietelių“ redagavo kun. P. Ramanauskas.
Nuo Kunigų seminarijos dėstytojo, rektoriaus iki vyskupo
1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI bule „Lituanorum Gente“ įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Telšiai tapo dalies buvusios Žemaičių vyskupijos centru. Pirmuoju Telšių vyskupu paskirtas iškilus Lietuvos valstybės kūrėjas, Vasario 16-osios akto signataras Justinas Staugaitis. Jo pakviestas kun. P. Ramanauskas aktyviai įsijungė į naujos vyskupijos kūrimą, tapo vicekancleriu ir bažnytinio tribunolo notaru. Vyskupui J. Staugaičiui steigiant Telšiuose Kunigų seminariją, labai trūko daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, todėl jis 1927 m. rugpjūtį išsiuntė kun. P. Ramanauską studijoms į Romą, kur jis Popiežiškajame Grigaliaus Didžiojo universitete 1929 m. apsigynė teologijos daktaro laipsnį.
1929 m. gruodžio 24 d. vyskupas J. Staugaitis dr. P. Ramanauską paskyrė Kunigų seminarijos pastoracinės teologijos ir katechetikos profesoriumi, o nuo 1932 m. liepos 31 d. – ir seminarijos vicerektoriumi, suteikė Telšių katedros garbės kanauninko titulą. Prasidėjo iki mirties trukusi dviejų iškilių vyrų – Pranciškaus Ramanausko ir Vincento Borisevičiaus – draugystė. Jiedu gražiai vienas kitą papildė: pilnas idėjų, gan nepraktiškas bei jautrus svajoklis V. Borisevičius ir praktiškas, ramus, švelnus su gera doze humoro P. Ramanauskas. Klierikai gerbė ir mylėjo prof. P. Ramanauską, dažnai ateidavo pas jį pasitarti pačiais įvairiausiais klausimais. Ir būdamas seminarijos vicerektoriumi P. Ramanauskas leido laikraščius, rašė straipsnius, buvo advokatas visose bažnytinio tribunolo bylose, o kur dar įvairios katalikiškos draugijos, kurių veiklose jis dalyvavo. Ir kaip jis visur spėdavo?
1940 m. kovo mėnesį Telšių katedroje vyko didelė šventė – V. Borisevičiaus konsekracijos vyskupu iškilmės. Vyskupą V. Borisevičių paskyrus Telšių vyskupo generalvikaru, lemtingą 1940 m. birželio 21 d. P. Ramanauskas tapo Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Tačiau netrukus okupacinė sovietų valdžia seminariją uždarė, o klierikai ir dėstytojai perkelti į Kauną, kur prel. P. Ramanauskas ėjo vicerektoriaus pareigas.
Prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Telšių kunigų seminarija vėl buvo atidaryta. Tačiau karo metai rektoriui buvo itin sunkūs. 1944 m. frontui vėl artėjant prie Lietuvos, vokiečiai seminarijos patalpas pavertė karo ligonine, o klierikams teko glaustis pas tikinčiuosius mieste, paskaitos vyko vyskupijos kurijoje. 1944 m. vasario 8 d. prel. P. Ramanauską iš Vatikano pasiekė žinia – jis nominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu. Reikėjo pradėti ruoštis šventimams, o frontas nenumaldomai artėjo prie Lietuvos… Vykti svečiams į Telšius darėsi neįmanoma, todėl jo konsekracija įvyko balandžio 16 d. Kauno arkikatedroje, šventimų apeigoms vadovavo Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas, asistavo V. Borisevičius, o balandžio 30 d. Telšiuose, „Šatrijos“ salėje (dabar – Žemaitės dramos teatras), įvyko kuklus naujojo vyskupo pagerbimo aktas, kurį organizavo Žemaičių meno ir mokslo centras. Kunigų seminarijos rektoriumi tapo kun. dr. Justinas Juodaitis.
Karo viesulas negailestingai artėjo prie Telšių, tačiau abu vyskupai nė nesvarstė galimybės trauktis į Vakarus ir palikti vyskupiją. Gilus pareigos jausmas – likti su savo žmonėmis – neleido jiems to padaryti. „Geras ganytojas nepalieka savo avių“, – pasakė vyskupas V. Borisevičius. 1946 m. vasario 5 d. jis buvo MGB suimtas, kalinamas, kankinamas ir 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas. 1946 m. gruodžio 18 d. sovietinis saugumas suėmė ir P. Ramanauską. Būdamas jau kalėjime vyskupas rašė: „Nepaisant žiauraus likimo, nesigailiu likęs, nes jaučiu, kad bent šiuo atžvilgiu esu savo pareigą atlikęs.“
Tremtyje
Vilniuje ištisas naktis jį kvotusiems ir kankinusiems sovietinio saugumo tardytojams vyskupas P. Ramanauskas pasakė: „Aš moku kentėti, nes esu pasiaukojęs Dievui“, ir nieko neišdavė, nesutiko bendradarbiauti su MGB, įdavinėti partizanų, patriotiškai nusiteikusių kunigų, pasauliečių ir valdyti Telšių vyskupiją iš sovietinio saugumo malonės. Jis negalėjo sutikti su akivaizdžiu Bažnyčios ir Tėvynės naikinimu. „Geriau jau mirsiu ar kalėjime supūsiu, bet su ateistais išvien nedirbsiu“, – tvirtai saugumiečiams atsakė vyskupas, nors dažniausiai tardymų metu tylėdavo.
Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB Maskvoje 1947 m. rugpjūčio 16 d. už akių nuteisė P. Ramanauską „…už dalyvavimą antisovietinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antisovietinę agitaciją“ įkalinti 10-čiai metų pataisos darbų kolonijoje. Prasidėjo vyskupo „ekskursijos“ po lagerius. Jis buvo kalinamas griežtojo režimo lageriuose Kazachijoje, Intoje (Komija). Sovietiniai agentai, kurie sekė jį ir lageryje, pranešinėjo saugumiečiams, kad „tarp kalinių jis turi didelį autoritetą“, kad daugelis lageryje į jį kreipiasi „Ekscelencija“. Nors lageryje vyskupo sveikata ir silpo, skundėsi silpna širdimi, aukštu kraujospūdžiu, tačiau jo dvasia išliko stipri ir nepalaužta. Jis atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir iš komunistų partijos malonės grįžti valdyti vyskupijos. Negana to, 1955 m. balandžio 1 d. agentas „Jurij“ pranešė, kad kun. Jonas Žvinys savo laiške iš Intos lagerio (Abezės) rašė, jog „Pranciška Telšytė lageryje pagimdė du sūnus“, t. y. vyskupas P. Ramanauskas lageryje įšventino du kunigus: vieną latvį gydytoją ir klieriką Alfonsą Svarinską.
Grįžusiam į Lietuvą P. Ramanauskui vietiniai saugumiečiai ne tik kad neleido valdyti vyskupijos, bet net apsigyventi pas prel. R. Kuodį Žemaičių Naumiestyje, ištremdami jį kaip altaristą į Švėkšną. Nepaisant to, vyskupas apvažiavo visus vyskupijos dekanatus, kalbėjosi su visais kunigais, aplankė vyskupus P. Maželį, T. Matulionį ir K. Paltaroką ir stengėsi suvienyti visus vyskupijų valdytojus, reiškė pastabas vyskupui P. Maželiui dėl morališkai ar politiškai degradavusių kunigų, priminė jam ir kunigams, kad, nepaisant sovietinio draudimo, vaikus katekizuoti yra jų, kunigų, pareiga, kad Bažnyčia savo kilme yra virš valstybės ir niekada nebus jos vergė. Vysk. P. Ramanauskas buvo apstatytas agentais, kurie sekė kiekvieną jo žingsnį. KGB prieš dvasininką rengė naują bylą. O vyskupo sveikata vis silpo, 1957 m. jam buvo atlikta onkologinė operacija. 1959 m. spalio 15 d. mirė atlikęs savo pareigą iki galo. Paskutiniai jo žodžiai buvo „Visa laiminu“.
1959 m. spalio 19 d. P. Ramanauskas amžino poilsio atgulė Telšių katedros vyskupų kriptoje, šalia vyskupo J. Staugaičio. Jo laidotuvėse dalyvavo 142 kunigai, vyskupai Teofilis Matulionis, Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius, Petras Maželis ir Rygos vyskupas pagalbininkas Strods.
2006 m. Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus įsaku vyskupas Pranciškus Ramanauskas už nuopelnus Tėvynei Lietuvai buvo (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
Janina BUCEVIČĖ, Žemaičių muziejus „Alka“
