Vyresnio amžiaus žmonėms rudeninės kolūkio talkos būdavo įprastos, o štai šiandieninis jaunimas jau nebežino, kaip atrodo ir kam skirtas dalgis…
Mažeikių muziejuje šiuo metu eksponuojama per 400 eksponatų, bylojančių apie žemaičių mėšlavežio, šienapjūtės, javapjūtės, linų apdirbimo, bulviakasio talkas ir patalkes nuo pat senovės iki kolūkio laikų.
Parodos autoriai sako, kad šiandien rykštėmis prieš kombainą nemojuosime, tačiau savo prosenelių papročiais ir tradicijomis turėtume domėtis.
ŽINOTI PAPROČIUS
REIKĖTŲ
Kai kurių darbo įrankių, saugomų muziejaus fonduose, amžius siekia porą šimtmečių, o tokie įrankiai kaip grėblys, dalgis, keturnagė šakė mėšlui, šienui ar šiaudams krauti, mentės bulvėms kasti Lietuvos kaimuose dar naudojami iki šiol.
Parodos autorės muziejininkės Raimonda Ramanauskienė ir Jūratė Miliauskytė sako, kad į akmens amžių jau negrįšime, neisime su rykštėmis prieš kombainą. Tačiau žinoti savo tradicijas ir papročius turėtume.
„Ir kai ateina į muziejų vaikai, liečia įrankius, delne trina linų galvas, parėję namo jau turi ką tėvams papasakoti. Kai jis pasakoja apie kokius nors kompiuterinius žaidimus, tėvai negali palaikyti tos kalbos, nes nieko neišmano, o kada vaikas pasakoja apie talkas, prisimena ir patys tai patyrę. Būna, kad tėvai nieko nežino, ir tada vaikas juos atsiveda į muziejų“, – pasakojo J. Miliauskytė.
Muziejaus fondų saugotoja R. Ramanauskienė įsitikinusi: blogai, kai šiandien tėvai vaikams neleidžia dirbti su įrankiais, liesti peilio, žirklių. Esą šiandieninis miesto jaunimas nebežino net kaip atrodo dalgis, suaugusieji nebeatskiria lopšio nuo kretilo pagrėbams sijoti. O pabaigtuvėse, jei dar tokios kur nors rengiamos, jiems svarbu išgerti, pasilinksminti.
„Vargu ar jie žino patalkių ar talkų papročius. Prisimena tik tarybinių laikų pabaigtuvių festivalius – visuotinius susirinkimus ir derliaus nuėmimo šventes“, – svarstė R. Ramanauskienė.
TALKOS – ŽEMAIČIUOSE
Anot muziejininkių, rengti talkas buvo būdinga tik Žemaitijos krašte. Aukštaičiai mados rengti talkas ir patalkes, kuriose linksmintųsi talkininkai, neturėjo. Aukštaitijoje jaunimėlis į šokius rinkdavosi šeštadienio vakarą.
„O pas mus, padarei darbą – ir tada linksminiesi. Nesvarbu, ketvirtadienis ar šeštadienis“, – pabrėžė J. Miliauskytė.
Ji pasakojo, jog, palyginti su aukštaičiais ūkininkais, žemaičiai buvo turtingesni, čia buvo geresnės žemės, vienkiemiuose kūrėsi dideli ūkiai. Artimiausias kaimynas gyvendavo už trijų keturių kilometrų. Norėdami susipažinti, pabendrauti, pasilinksminti, kaimynai kviesdavo vieni kitus į talkas.
„Ženytis reikia, kitų žmonių norisi, bet jų nematai. Be to, kai kaimynas darbuojasi, griekas būdavo nepadėti. Žinai, kad kompanijoj greičiau darbą padirbsi, nes nė vienas negalės tinginiauti, merginos prieš vaikinus norėdavo pasirodyti, kokios darbščios ir greitos“, – pasakojo pašnekovės ir pridūrė, kad pats svarbiausias dalykas po visų darbų buvo patalkės.
PATALKIŲ TRADICIJOS
Parodos lankytojams rodydamos talkų ir patalkių eksponatus muziejininkės pasakojo, kad kiekvieną svarbų žemdirbystės etapą lydėjo dainos ir įvairiausi tam kraštui būdingi papročiai.
Pavyzdžiui, sena žemaičių tradicija – rugių vainiko, lazdos darymas ir įteikimas šeimininkams per rugiapjūtės pabaigtuves.
Baigiant pjauti rugius vienam rugių rinkėjui leisdavo pasitraukti iš darbo, kad iš rugių varpų ir gėlių žiedų nupintų vainiką, o iš rugių su visais stiebais – lazdą. Talkininkai, baigę pjauti rugius, pasiimdavo vainiką, lazdą, ir plėšdami dainą traukdavo namų link. Ponia su ponu išeidavo į lauką su degtine ir užkanda. Pirmas pjovėjas pasakydavo kalbą ir ponui įteikdavo rugių lazdą, o javų rinkėja poniai – vainiką.
Mažeikių valsčiuje vainikas buvo pinamas iš linų. Baigiant rauti linus, rovėjos nupindavo vainiką, parnešdavo jį namo ir padėdavo ant lėkštės.
Prieš pradedant rauti linus, ūkio šeimininkas baro (vienu kartu užimamas lauko ruožas) vedėja paskirdavo gabesnę rovėją. Dažniausiai tai būdavo kuri nors namiškių vyresnioji – pati šeimininkė, jos duktė ar didžioji merga. Baro vedėjos svarbiausias uždavinys rovimo metu – linų lauke išvesti tiesią, lygią liniją.
Baro vedėja negalėjo tinginiauti ir turėjo surauti linų pėdus ištisus, lygiais galais. Kartais rovėjos baro vedėjai sakydavo: „Jei tiesų barą išvesi, gale bernelį rasi, o jei netiesų – nerasi“.
LINAMYNIS – NAKTIMIS
Smagiausios būdavo linamynio talkos. Jaunimas ir suaugusieji į paskutinę metų talką rinkdavosi kaip tik šiuo metu (lapkritį ir gruodį).
Talkininkai linus mindavo naktimis, o dienomis miegodavo. Tai būdavo daroma ir dėl praktinių sumetimų – tokiu metų laiku dienos visai trumpos, per dieną nedaug linų būtų išminta. Jei ūkininkas turėdavo valaką žemės (20 hektarų), pas jį linus mindavo po dvi naktis, o jei būdavo du ar trys valakai (40–60 hektarų) – po savaitę.
Muziejininkės pasakojo, jog tai būdavęs pats nemaloniausias darbas. Mynėjai apdulkėdavo lyg kokie kaminkrėčiai. Tačiau jie prasimanydavo visokių išdaigų, būdavo linksma.
„Šiuolaikiniuose siaubo filmuose ne ką gudriau sugalvota. Kadangi linus naktį mindavo ir vyrai, ir moterys, norėdami išblaškyti nakties miegą, prisigalvodavo visokių baisybių. Siūlyčiau apie tai paskaityti aštrių pojūčių mėgėjams“, – sakė J. Miliauskytė.
PANAŠU Į SIAUBO FILMĄ
Per linamynio talkas vienas iš mynėjų, būtinai turintis gerą iškalbą, persirengdavo žydu. Esą juokingiausias momentas būdavo, kai žydas ima klausinėti mynėjų, ar neturi parduoti „bergždinėlių“ (taip buvo vadinamos neištekėjusios merginos). Kai šis pirkti jų negauna, prievarta pradeda gaudyti merginas. Ištekėjusių moterų neliesdavo.
Merginos cypdamos bėgdavo, slapstydavosi jaujoje, tačiau tai jų negelbėdavę. Žydo pagalbininkas čiupdavo kokią senmergę, negražią merginą, tačiau ši pasirodydavo netinkama. Tada griebdavo jauną, gražią, imdavo ją glamonėti, bučiuoti… Jei mergina tinkama, nusprendžia ją „papjauti“. „Papjovęs“ bergždinėlę žydas džiaugiasi, koks didelis esąs jos šepšis (sluoksnis taukų ant skrandžio). Kad mynėjai „bergždinėlės“ nesigailėtų, žydas stengdavęsis savo darbą pateisinti ir ją išpeikti, neva ji būtų buvusi bloga šeimininkė, nebūtų vaikų turėjusi…
Po pjovimo ir mėsinėjimo apeigų „bergždinėlę“ iškaitusią paleisdavę prie mintuvių. Visi talkininkai, taip pat ir žydas, būdavo iki soties prisijuokę ir toliau stodavo minti linų. Dažnai žydas su padėjėju „bergždinėlės“ pirkti vykdavo ir į kaimynuose vykstančią linamynio talką.
STALAI LINKDAVO
NUO VAIŠIŲ
Paskutinis darbų etapas Žemaitijoje būdavo – pabaigtuvės. Dažniausiai jas keldavo šeštadienį, kad jaunimui būtų daugiau laiko pasilinksminti, pasišokti po sunkios darbo savaitės.
Linamynio pabaigtuvėms, be įprastų kasdienių valgių, duodavo sūrio, sviesto, medaus, pyrago, porą butelių degtinės. Kas daugiausia linų sumindavo, tas nuo šeimininko iš ragelio ir daugiau degtinės gaudavo.
Rugiapjūtės talkininkai vaišindavosi kepta ar virta mėsa, dešromis, kastiniu, ragaišiais, sausainiais, sriuba, grietine, lašiniais, kugeliu.
R. Ramanauskienė pasakojo, jog gaspadoriai patys irgi talkose dirbdavo, bet ne iki paskutinės – jie turėjo spėti ir stalą paruošti. Kuo turtingesnis būdavo ūkininkas, tuo daugiau stalus apkraudavo. Kartais padengdavo net du stalus, o jei pritrūkdavo indų, skolindavosi iš kaimynų.
Seniai susėdę prie stalo šnekučiuodavosi, bernai su mergomis šokdavo, žaisdavo tautinius žaidimus. Pusberniams, piemenims tekdavę tik žiopsoti.
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos.: Paroda, kurioje galima apžiūrėti per 400 eksponatų apie talkas ir patalkes, ypač domina rajono moksleivius.
R. Ramanauskienė (dešinėje) ir J. Miliauskytė sako, kad turėtume žinoti, kaip gyveno, dirbo ir linksminosi mūsų protėviai.
hah