Savo krašte neretai galime sutikti žemaitiškai kalbantį gyventoją, nepripažįstantį jokių kitų kalbos atmainų kaip tik savo gimtąją. Nors ir dabar vaikai mokykloje mokomi, kad yra tik viena bendrinė kalba, o kitos kalbos atmainos – tarmės, tačiau Žemaitijos krašto mylėtojai tvirtai įsitikinę, kad šnekos apie žemaičių tarmę būti net negali – tai atskira kalba.
Kyla klausimas, kur tada riba tarp tarmės ir kalbos?
Išskiria kaip tarmę
Romualda Žilinskienė pastebi, kad patys žmonės dažnai nesupranta, kas yra tarmė, o kas kalba, dėl to ir kyla įvairių nesusipratimų.
Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Romualda Žilinskienė teigia, kad per visą mokytojavimo laiką žeimaičių tarmė ir buvo suprantama kaip tarmė, o jos buvimo kalba klausimą specialistė vertina atsargiai.
„Pati laikausi nuomonės ir mokau vaikus, kad tai yra tarmė. Tarmiškai kalba tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės, o visą šalį, susidedančią iš skirtingų regionų, jungia bendrinė kalba“, – sakė specialistė, pridurdama, kad ir dabartiniame lietuvių kalbos žodyne rašoma, jog tarmė – tai teritorinė kalbos atšaka.
Mokytoja pripažįsta, kad yra tų atkakliųjų žemaičių, kurie laikosi savo požiūrio, jog tai yra kalba, o svarstydama šį klausimą specialistė sakė paklaususi kraštietės, iš Viekšnių kilusios Lietuvių kalbos instituto humanitarinių mokslų filologijos daktarės Grasildos Blažienės nuomonės. Kalbininkė šiuo klausimu atsakė, jog nelygu, kaip į tai pažiūrėsi. Nors humanitarinių mokslų daktarė ir pati kalba žemaitiškai, tačiau savo šneką ji vertina kaip tarmę.
„Lietuva nėra vienalytė savo kalba, todėl turi būti kažkoks kalbos pagrindas, ja galėtų kalbėti patys gyventojai, taip pat jos mokytis ir užsieniečiai. O kad likimas taip lėmė, jog suvalkiečių tarmė pasirinkta kaip bendrinės kalbos pamatas – tai jau istoriniai dalykai, dėl kurių dabar negalime pykti. O ką dabar padarysi, kad kalbininkas Jonas Jablonskis gimė tame krašte, o ne Žemaitijoje“, – samprotavo lietuvių kalbos mokytoja.
Pripažįsta tik kaip kalbą
„Šalies gyventojai žemaičių šnekos nenori pripažinti kaip kalbos dėl to, kad automatiškai turėtų pripažinti ir žemaičių tautą“, – įsitikinęs Antanas Kontrimas.
Priešingos nuomonės nei kalbininkai ir kalbos specialistai laikosi žemaitiškų tradicijų ir kultūros puoselėtojai.
Vienas jų, stipriausios barzdos savininkas Antanas Kontrimas, užkietėjęs žemaitis, tvirtai laikosi savo nuomonės, kad kitokios sąvokos kaip žemaičių kalba ir būti negali.
„Laikausi nuomonės, kad yra žemaičių tauta, kuri turi savo kalbą ir žemes. Juk ilgą laiką žemaičiai gyvavo kaip atskira tauta, ir Saulės mūšyje, ir Durbės mūšyje kariavo žemaičiai, tik kažkodėl tie nuopelnai dabar priskiriami visiems. O šalies gyventojai žemaičių šnekos nenori pripažinti kaip kalbos dėl to, kad automatiškai turėtų pripažinti ir žemaičių tautą“, – tikino pašnekovas.
Tam neabejotinai pritaria ir Žemaičių kultūros draugijos nariai, kiti gimtojo krašto entuziastai.
Žemaitiškai dainuojantis ir kuriantis tekstus atlikėjas Raimondas Rozenbergas, teigdamas, kad žemaičių kalba – atskira kalba, sakė kitokios savo kūrybos net neįsivaizduojąs.
„Nuo pat kūrybinio kelio pradžios dainuoju ir kuriu žemaitiškai, ir tai man yra natūralus dalykas. Kaip gali būti nenatūrali tavo prigimtis, su kuria gimei, užaugai ir eini dabar? Esu paprastas žmogus, nesistengiu niekam lįsti į akis, o kam mano dainos tinka ir patinka, natūralu, jas ir vertina teigiamai“, – sakė dainininkas, pridurdamas, kad daugelis jo dainų tekstų yra tautiniai, skatinantys patriotiškumą ir nebūtinai žemaitišką, todėl iš gyvenimiškos aplinkos kurti tekstai gali būti artimi ne tik žemaičiui.
Kalbėti tarmiškai – ne prestižas?
„Kad žemaičių tarmė galėtų būti atskira kalba, aš esu įsitikinęs, nes nuo lietuvių bendrinės kalbos ji gerokai skiriasi“, – teigia kalbininkas Stasys Keinys.
Iš Viekšnių kilęs kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras Stasys Keinys „Santarvei“ yra sakęs, kad neretai tarmiškas kalbėjimas laikomas neprestižiniu dalyku.
„Nematau reikalo stengtis laužyti liežuvį ir atsisakant gimtos tarmės kalbėti vien bendrine kalba. Pats kartą girdėjau, kaip puikiai tarmę įvaldžiusi močiutė bandė savo anūkui papasakoti kažką bendrine kalba, tačiau nei ji ją gerai mokėjo, nei tarmiškai kalbėjo. Jei taip darys visi, vaikai neišmoks nei tarmiškos kalbos, nei bendrinės“, – įsitikinęs kalbininkas.
Pritardamas, kad žemaitiškas kalbėjimas neretai yra įvardijamas kaip kaimietiškumo požymis, Žemaitijos krašto draugijos vadovas Eduardas Buta sakė: „Kažkada lenkai ir ant lietuvių sakė, kad jie yra kaimiečiai, bet mažiausiai reikia kreipti dėmesį į tai, kas ką sako. Nuo to nepabėgsime“.
Tuo tarpu R. Žilinskienė pastebėjo, kad žemaičiai neretai pripažįsta tik savo tarmę. Iš Marijampolės kilusi mokytoja prisipažino, kad pati kalbėdama tarmiškai, neretai sulaukia neigiamos aplinkinių reakcijos.
„Pati turiu savo tarmę, tačiau kada kalbu tarmiškai, neretai sulaukiu kitų pajuokų. Aš tikrai nesijuokiau nė iš vieno, kalbančio žemaitiškai“, – sakė mokytoja.
Ji pridūrė, kad retai kada išgirsta mokinius kalbant tarmiškai. R. Žilinskienės teigimu, labiau šios kalbėjimo tradicijos yra puoselėjamos mažesnėse kaimo mokyklose.
Terminas daugiareikšmis
Reaguodamas į žemaičių entuziastų teigimą, kad yra atskira žemaičių kalba, S. Keinys tikino, jog jeigu yra atskira kalba, tai turi būti ir atskira tauta, nes kalba – svarbiausias tautų požymis.
Kalbininkas pastebi, kad nesutarimai dėl tarmės ir kalbos galbūt kyla dėl to, kad kalbos sąvoka mūsų šalyje turi daug reikšmių.
„Kalba gali būti suprantama kaip pati kalbos sistema, kaip tautą vienijanti ypatybė, taip pat ir kaip šneka, nes atskirų tai apibūdinančių žodžių mes neturime. O kad žemaičių tarmė galėtų būti atskira kalba, aš esu įsitikinęs, nes nuo lietuvių bendrinės kalbos ji gerokai skiriasi“, – teigė kalbininkas, pridurdamas, kad fonetinėmis ypatybėmis, žodynu žemaičių tarmė yra artimesnė latvių nei bendrinei lietuvių kalbai.
Panašios nuomonės laikosi ir V. Kontrimas, sakydamas, kad žemaičių kalbos išskirtinumą rodo reikšmių skirtumai.
„Brėkšti“ aukštaičiui reiškia švisti, o žemaičiui – temti, tai taip aukštaitis su mergele iš Žemaitijos susitaręs pasimatyti brėkštant ir nesusitiks“, – juokavo pašnekovas, pridurdamas, jog tokie kalbų skirtumai yra geriausias įrodymas, kad žemaičiai turi atskirą kalbą. Jis pridūrė, kad tai pastebima ir atsivertus žemaičių – lietuvių žodyną, kuriame žemaitiški žodžiai nesisieja nei su aukštaičių, nei su dzūkų ar kokia kita tarme.
Trūksta žinių
R. Žilinskienė pastebi, kad patys žmonės dažnai nesupranta, kas yra tarmė, o kas kalba, dėl to ir kyla įvairių nesusipratimų.
Tarmėms, pasak specialistės, apskritai yra skiriama mažai dėmesio. Pagal ugdymo programą vaikams mokyti tam yra duotos vos kelios pamokos, todėl žinios apie tarmes ir yra ribotos. Susipažįstama tik su viena kita tarmių ypatybe, pagrindiniais skirtumais, per daug į jas nesigilinant.
„Paprašiusi vaikų pasakyti tarmiškų žodžių neretai išgirstu barbarizmų, slavizmų, polonizmų, kuriuos mokiniai vertina kaip tarmiškus žodžius. Tokius žodžius kaip „fortkė“, „paduška“ ar „čainikas“ žino visų šalyje gyvuojančių tarmių atstovai, o kad jie įvardijami kaip tarminiai – rodo žinių stygių“, – tikino specialistė.
Tokiais barbarizmais, pasak mokytojos, yra užteršta tiek bendrinė kalba, tiek ir tarmės.
Manau turetume didziuotis budami zemaiciais.