Žemaitijos metams paminėti skirtame žygyje jaunimas išbandė save

Žygio pabaigoje žygeiviai geros nuotaikos neslėpė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Išbandyti jėgas, pajusti džiaugsmą ir malonų nuovargį, pėsčiomis įveikus maršrutą, įveikti iššūkį ir patirti naują nuotykį – toks kvietimas viliojo į 14-ąjį skautų vasaros žygį.
Penkių dienų žygis iš Mažeikių į Pakutuvėnus šiemet buvo skirtas Žemaitijos metams paminėti.

Idėja kilo ekspromtu

Žemaitijos skautų organizacijos Šv. Jurgio draugovės draugininkas Giedrius Girdvainis, vienas iš žygio organizatorių, šį šimto kilometrų maršrutą nuėjęs jau keturiolika kartų, negalėjo tiksliai pasakyti, kaip kilo žygio į Pakutuvėnus idėja.
„Dar studijuodamas Šiauliuose susipažinau su broliais pranciškonais. Mums kalbantis jie ir pasiūlė: jūs, skautai, kada nors užsukite, pabūkite, pabendraukime… Po to kambaryje pakalbėjome ir priėjome prie išvados – neturime mes kelių dienų žygio, įvairių stovyklų yra, o štai žygio – ne. Gal ir nebūtų blogai“, – prisiminė G. Girdvainis.
Pirmas žygis buvo gana primityvus – viskas gimė ekspromtu: nei informacijos, nei registracijos, keli skautai susimetė pinigų, nuėjo į parduotuvę, pripirko maisto… Net ir nakvynės vietos nebuvo apgalvotos – kur į vakarą atėjo, ten ir apsinakvojo.

Kelionės metu teko įveikti ne vieną griovį. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jauniausiajai padarė išimtį

Šių metų žygyje dalyvavo ir juo rūpinosi daugiau kaip 40 žmonių, o dar dvigubai tiek paskutinę dieną atvyko į Pakutuvėnus. Žygyje galėjo dalyvauti jaunuoliai nuo 13-os metų. Pasak organizatoriaus, tik trečią kartą per visą žygių istoriją buvo padaryta išimtis – mergaitei iki tryliktojo gimtadienio trūko mėnesio, tačiau už charakterį ir valią ji buvo priimta į žygį ir jame puikiai pasirodė.
„Kodėl mūsų žygių nuolatinis tikslas – Pakutuvėnai, sudėtinga žodžiais paaiškinti: čia tokia gera aura, atmosfera, bendruomenė, kad norisi dar ir dar kartą apsilankyti. Kai pradėjome žygius, čia buvo tik keli pastatėliai, dabar tai gražiai įrengta vieta, kuri traukia ramybe. Pabuvęs čia, pats tampi ramesnis“, – sakė G. Girdvainis.
Žygis prasidėjo nuo Mažeikių žydų kapinių, po to – Tirkšliai, Šerkšnėnai, nakvynė Sedoje, Žemaičių Kalvarija, naktis kaimo turizmo sodyboje „Ramybės šaltinis“ Paežerės Rūdaičių kaime, Plateliai, Šateikiai, Aleksandravas ir Pakutuvėnai.

Žygio dalyviai galėjo grožėtis puikiomis Žemaitijos apylinkėmis.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Pakutuvėnai traukia šiltu bendravimu

„Susitaikinimo sodybos“ istorija tokia. Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnyba ir broliai pranciškonai ieškojo galimybių kiekvienam suteikti vietą pabūti vienumoje, per bendrą darbą, maldą ir poilsį atstatyti santykius su savimi, Dievu ir aplinkiniais.
Tam buvo pasirinkta Šv. Antano Paduviečio Pakutuvėnų bažnyčia, aplink ją išsinuomota 50 hektarų žemės ir pradėta kurti viešoji įstaiga „Susitaikinimo sodyba“.
„Susitaikinimo sodyba“ – tai sveikstančių nuo įvairių priklausomybių žmonių bendruomenė, kurioje nuolat gyvena penki ar šeši žmonės. Čia stengiamasi gyventi krikščioniškais principais paremtą bendruomeninį gyvenimą, kiekvienas naujai atvykstantis žmogus yra supažindinamas su taisyklėmis, kurias pasirašydamas įsipareigoja jų laikytis visą savo buvimo Pakutuvėnuose laikotarpį. Sveikimo pagrindą sudaro darbas, malda bei tarnystė.
„Malonus pranciškonų vienuolių bendravimas, jų šiltumas lemia, kad mes, skautai, jau daug metų bendradarbiaujame su šia bendruomene.
Bendradarbiavimas vyksta ne tik žygiais, bet ir tuo, kad neretai nuvažiuojame į jų aukojamas Mišias“, – sakė Žemaitijos skautų organizacijos vyresnioji skautė Eglė Katkutė.

Puiki proga apmąstymams

E. Katkutė šiuos žygius palygino su dvasiniu apsivalymu.
„Tai yra tiek fizinis, tiek dvasinis savęs apsivalymas. Per dieną tu nueini ilgą kelią, tau skauda visas kūnas, bet tai yra puiki proga pabūti savyje, įvertinti savo metus – tiek skautiškus, tiek gyvenimiškus.
Ėjimas, bendravimas nakvynės vietose – visa tai praplečia akiratį ir nesvarbu, kad tau kas nors skauda“, – kalbėjo vyresnioji skautė.
Kiekviena žygio dienos pabaiga buvo skirtinga. Sediškė Genoveita Gricienė žygio dalyvius supažindino su miesto istorija, Šateikių kultūros centre žygeiviai surengė improvizuotą pasirodymą, apžiūrėjo miestelio apylinkes, nakvynė Plateliuose neapsiėjo be maudynių.
„Konkrečių planų nakvynei nėra, kas gamina vakarienę, kas maudosi, kas tvarkosi, kas ilsina kojas, – taip ir praeina tas vakaras. Nors per dieną pėsčiųjų žygyje pavargsti, tačiau tas vakarinis bendravimas kartais užsitęsia iki išnaktų, neretai jauniesiems dalyviams tenka priminti ir apie poilsį“, – sakė E. Katkutė.

Vakarais visus suburdavo ir jaunkiai nuteikdavo laužo šiluma. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Sunkumai jaunimo nebaidė

Visą šimtą kilometrų pėsčiomis nukeliavę jaunieji skautai – sesuo ir brolis Ingrida bei Rafaelis Guerrero pasakojo: „Liko kuo geriausi įspūdžiai. Kitais metais būtinai stengsimės vėl jame dalyvauti. Pasiruošimas žygiui ilgai neruko, ruošėmės paskutinėmis dienomis, juolab kad ir reikalavimai buvo nedideli. Ar eiti, ar ne, net nebuvo svarstoma. Draugai ėjo, kaip neprisijungsi ir nepatirsi penkių dienų nuotykio? Liūdna nebuvo – buvo draugų iš Sedos, Šiaulių, be to, vien mažeikiškių žygiavo apie dvidešimt“.
Žygio režimas jaunimo nenuvargino – į eilinę dienos kelionę išsiruošdavo apie devintą valandą ryto, o jeigu išvakarėse vyko ekskursijos ar vaidinimai, – tai žygiavimo pradžia nusikeldavo dviem valandomis. Žygeiviai sustodavo dešimties minučių poilsiui, buvo pietų pertrauka, iki eilinio nakvynės taško skautai eidavo iki šeštos ar septintos valandos vakaro.
Anot pašnekovų, pagrindinė problema, kuri kamavo žygio dalyvius, – sutrintos pūslės, kurias nakvynės vietose stengdavosi gydyti įvairias metodais. Pagrindinis tikslas – pasitikrinti, ar pajėgsi įveikti šimto kilometrų atstumą. Pagrindiniai malonumai – vakaronės, ekskursijos po nakvynės apylinkes, buvimas kartu, bendravimas, kuris būtų tęsęsis iki išnaktų, jeigu ne žygio vadovų raginimas ilsėtis.

Keitėsi prioritetai

Pasak G. Girdvainio, žygio tikslas priklauso nuo skauto amžiaus. Pirmieji žygiai jam, 22-ejų metų studentui, buvo svarbūs dėl draugų, dėl bendravimo, dėl galimybės smagiai praleisti laiką.
„Palaipsniui per tuos metus prioritetai keitėsi. Dabar man tai yra patirtis, kuri leidžia vertinti save, vertinti kitus, moko tolerancijos, prisitaikymo.
Grįžę žygeiviai parsineša tos patirties, kurią gali panaudoti savo bendruomenėje, išbando save – sužino, ar turi pakankamai valios ir kantrybės įveikti tokį atstumą, ar gali būti kartu su kitais“, – kalbėjo skautas.
Tuo, kad bus ir 15-asis žygis iš Mažeikių į Pakutuvėnus, jo organizatorius neabejoja – tradicija nenutrūks.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto