„Sunku pasakyti, kiek metų šis žygis gyvuoja. Manome, kad jis gyvuos dar ilgai“, – taip apie „Brisk“ – tradicinį pėsčiųjų žygį aplink Plinkšių ežerą – kalbėjo jį organizuojantys Žemaitijos skautų organizacijos atstovai.
Žygiuoti buvo per šilta
Į tradicinį pėsčiųjų žygį aplink Plinkšių ežerą buvo kviečiami registruotis skautai nuo dvylikos metų, o ne skautų amžiaus limitas buvo pakeltas vienais metais.
Kvietime buvo pažymėta, kad didelio pasiruošimo tam nereikia – tik dubenėlio, šaukšto ir drabužių, kad būtų kuo persirengti po žygio.
Vienas iš žygio organizatorių, skautas vytis Tadas Rudokas pasakojo, kad skautų žygiuose dalyvauja jau aštuonerius metus.
„Šiemetinį žygį įvardyčiau kaip ne itin sunkų. Tikėjomės daugiau pelkynų, tačiau buvo gražus saulėtas oras, sausa, net kiek per šilta. Žygis būna įdomesnis, kai šlapia, kai pramirkstame iki paskutinio siūlelio, bet užtat būna linksma“, – kalbėjo T. Rudokas.
Žygeiviams rekomenduota turėti sandariai į kuprines supakuotas pakaitines kelnes, džemperį bei batus: jų, kaip ir kiekvienais metais, prireikė.
Grįžo į tą pačią vietą
Žygis „Brisk“ savo istoriją skaičiuoja jau antrą dešimtmetį. Šiemet jame dalyvavo 24 žygeiviai iš Mažeikių, Sedos, Šiaulių. Vyriausiam žygio dalyviui buvo per penkiasdešimt metų.
T. Rudokas sakė, kad buvo ir tokių, kurie dalyvauja nuo pat pirmojo žygio, buvo ir tų, kurie žygiavo praėjusiais metais, buvo ir pirmą kartą į jį išsiruošusių žmonių.
„Šiemet maršrutas šiek tiek skyrėsi nuo to, koks buvo per ankstesnius dvejus metus. Žygiavome gerokai arčiau ežero kranto. Pernai, pavyzdžiui, aplankėme Panų kalną, nužygiavome 23 kilometrus, šiemet žygio atstumas buvo šiek tiek per 18 kilometrų. Nebuvo taip, kad vien tik žygiuotume. Buvo ir pietų pertraukėlė, ir poilsio minutės, ir atsigaivinimas vandeniu“, – pasakojo T. Rudokas.
Susirinkusieji nuo Plinkšių paplūdimio išžygiavo devintą valandą ryto, o į tą pačią vietą sugrįžo po aštuonių valandų. Čia esančioje laužavietėje virė plovą, o į namus išsiskirstė apie septintą valandą vakaro.
Sunkumus įveikia šypsodamiesi
Žygio smagumą Žemaitijos skautai apibūdino savo tinklalapyje: „Ėjimas pelke išskirtinis tuo: net ir matydamas žemę, matydamas, kur dėti koją, niekada nežinai, kas bus, kai žengsi žingsnį… Sausam išlikt jokių šansų. Žygiui artėjant prie pabaigos, pasisekė užeiti ant linguojančios žemės. Pabūgom, kad ko nors nesupykintų, neužsibuvom. Smagu dar ir tai, jog gavom puikią progą pasmaguriauti spanguolėmis…“
T. Rudokas pažymėjo, kad vietovės apie Plinkšių ežerą žygeivius traukia savo unikaliais tešlynais, o pats žygis išlieka atmintyje ne dėl nueito atstumo, jis geras būdas pabendrauti, pasibūti kartu, smagu sunkumus ir išbandymus įveikti su šypsena, lydint džiaugsmingai nuotaikai. Ir bet kokiu oru eidamas gali pasigėrėti rudenėjančios gamtos grožiu.
Nuotr. iš Žemaitijos skautų organizacijos archyvo
