Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Po dešimties dienų – šv. Velykos. Tai gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė.
Velykos skirtinguose Lietuvos regionuose pasižymi skirtingais papročiais ir valgiais.
Trumpai apžvelgsime, kas būdinga Žemaitijai.
Pagrindinis simbolis
Šv. Velykų šventė yra kilnojama – ji švenčiama pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.
Kaip ir visoje Lietuvoje, Žemaitijoje iki pat šiol pagrindinis šv. Velykų simbolis – kiaušinis. Jis dar nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą.
Senoliai tikėdavo, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, tais metais bus geras derlius.
Mažeikiškė muziejininkė Raimonda Ramanauskienė prisiminė, kad dar jos vaikystės laikais yra tekę matyti, kaip žmonės nešdavo į laukus pašventintus kiaušinius ir juos užkasdavo. Kai kurie šių kiaušinių duodavę ir gyvuliams, kad jie būti sveiki, o prieauglis geras.
Reikalauja kruopštumo
Seneliai ir proseneliai tikėjo, kad kiaušinių marginimas turi magiškos galios.
Šv. Velykoms šeimos paprastai pradėdavo ruoštis savaitės pradžioje. Pirmosios trys dienos būdavo skirtos namams, aplinkai tvarkyti, o nuo ketvirtadienio jau prasidėdavo maisto ruošimas, kiaušinių marginimas.
Dar gyvos kai kurios senosios marginimo tradicijos, tačiau jau persipynusios su šiuolaikinėmis madomis. Dabar marginimui naudojami ne tik dažai, vaškas, bet ir kitos priemonės.
R. Ramanauskienės teigimu, Žemaitijoje kiaušiniai dažniausiai būdavo skutinėjami arba marginami vašku. Šis darbas būdavęs be galo kruopštus ir užimantis nemažai laiko.
Ypač daug laiko tenka paaukoti, jeigu norima kiaušinį išmarginti keliomis spalvomis. Šis procesas užtrunka net kelias dienas. Pavyzdžiui, marginant kiaušinį trimis spalvomis, jis į dažus merkiamas dalimis. Iš pradžių, kad nusidažytų vienas galas, po to – kitas, paskui – vidurys.
Vyresnio amžiaus močiutės, kurios tokiu būdu margina kiaušinius, pataria, kad norint jog raštas gautųsi lygus ir gražus, vašku piešti reikia ant šilto kiaušino, todėl viską reikia daryti labai greitai. Geriausia marginti adatėlę arba smeigtuką įstačius į pieštuką ir jį mirkant į karštą vašką.
Žemaitijoje iki šiol yra išlikęs paprotys kiaušinius marginti augalinės kilmės dažais: svogūnų laiškais arba lukštais, beržo lapais, kitais žalumynais.
Simboliai ir reikšmės
R. Ramanauskienė sakė, kad žemaitiškas kiaušinių marginimas nuo kitų regionų nelabai tesiskiria.
„Tiesiog pačius marginimo būdus ar raštus vadina skirtingais vardais. Pavyzdžiui, ornamentą, kuris primena paukščio koją, vieni vadina anties kojele, kiti – žąsies, treti ir žvirblio kojele pavadina“, – ornamentų pavadinimų įvairovę vardijo muziejininkė.
Pasak jos, pačių ornamentų reikšmės tokios pat visoje Lietuvoje. Saulučių skutinėjimas išreiškia viltį, kad metai bus saulėti. Žvaigždučių skutinėjimas – tai laukimas laiko, kai netrūks šviesos nei dieną, nei naktį. Žalčiukų vaizdavimas simbolizuoja pavasarį pabusiančią gyvybę.
Gyvybę simbolizuoja ir raudona raštų spalva. Žalia siejama su bundančia augmenija, geltona reiškia prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.
R. Ramanauskienė pasakojo, kad seniau patys gražiausi pašventinti margučiai būdavo saugomi iki kitų šv. Velykų, nes buvo tikima, jog jie apsaugos namus nuo Perkūno.
Išskirtinis šventinis stalas
Ant velykinio žemaitiško stalo, be margučių, būdavo galima rasti ir kitų patiekalų.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad beveik kiekvienuose žemaičių namuose ant Velykų stalo būdavo šaltienos, slėgtainio, virto kumpio, krienų. Tik nuo šeimininkų statuso priklausydavo, kokio riebumo būdavo šaltiena ir slėgtainis. Jei namai turtingesni, tai ir šie patiekalai būdavę riebesni.
Žemaičiai krienais pasigardindavo ne tik virtą kumpį, bet ir kiaušinius.
Bulvėmis per šią šventę žemaičiai gardžiuodavosi retai, nes tiesiog nebūdavo kam jų skusti ir virti – visa šeimyna šv. Velykų rytą išsiruošdavusi į bažnyčią.
Ne visi išliko
Nuo seno šv. Velykų šventė neapsiriboja vien kiaušinių valgymu ir jų dažymu – atliekama įvairių apeigų, žaidimų, būdingų tik mūsų kraštui.
R. Ramanauskienės teigimu, Žemaitijoje buvęs gana populiarus laistymasis vandeniu, kai ankstų Velykų rytą vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami per kaimą jie nešdavosi butelį vandens ir visus sutiktus žmones sveikindavo su šventėmis. Jaunuoliai užėję į namus, kur gyveno merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens ir tuoj jį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.
Pasak pašnekovės, šiais laikais šio papročio nelabai kas besilaiko.
R. Ramanauskienė prisiminė, kad vaikystėje antrąją šv. Velykų dieną papuošdavo beržų šakeles gražiais saldainių popierėliais, kadagių šakelėmis ir eidavo į svečius plakti tų, kurie dar miega. „Kartu nešdavomės krepšelį, į kurį namų šeimininkai mums įdėdavo saldainių arba margučių“, – prisiminimais dalijosi muziejininkė.
Vyresnieji žemaičiai mena, kad kiaušiniauti eidavo ne tik vaikai, bet ir jau ūgtelėję jaunuoliai. Pastarieji eidavo pas merginas ir jų prašydavo kiaušinių.
Gana populiarūs ir iki šių dienų išlikę visoje Lietuvoje – margučių ridenimas ir mušimas.
Kiaušiniai ridenami specialiu loveliu. Šio žaidimo taisyklės labai paprastos: kiekvienas dalyvis stengiasi kuo toliau nuridenti savo margutį ir tapti nugalėtoju. Tokia pergalė reiškia, kad jam prasidėję metai bus tikrai laimingi ir viskas puikiai seksis.
Margučių mušimo žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek suaugusieji. Žaidimo tikslas – išsiaiškinti, kas moka išsirinkti stipriausią kiaušinį. Visi dalyviai daužosi kiaušiniais ir laimi tas, kurio kiaušinis lieka sveikas.
Vieninteliai išsaugojo tradiciją
Mūsų kraštas, švęsdamas šv. Velykas, autentiškais papročiais išsiskiria ne tik iš Lietuvos, bet ir Europos. Mažeikių rajone esanti Pievėnų bažnyčia – bene vienintelė vieta, kur vyksta teatralizuotas budėjimas.
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog praėjusiame amžiuje šis paprotys buvo dažnas ritualas bažnyčiose, tačiau dabar jis išlikęs tik Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje.
Kristaus kūną Velykų naktį saugo trys kareivių komandos – po keturis kareivius. Kiekviena komanda turi savo spalvos aprangą. Raudona reiškia Kristaus kraują, mėlyna – Kristaus žengimą į dangų, žalia – atgimimą, viltį.
Šeštadienio vakare po mišių, giedant Žemaičių Kalvarijos kalnus, persirengėliai pradeda bežodį vaidinimą.
„Kareivių“ komandos, pasikeisdamos kas dvidešimt minučių, saugo kryžių bažnyčioje. „Žydelių“ svarbiausias tikslas yra pagrobti tą kryžių. „Kareiviai“ su kardais neprileidžia įkyrių „žydelių“, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimai“: vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais.
Visa kova vyksta be žodžių, tik „žydeliai“ neva žydiškai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, „žydeliai“ imasi visokių apgaulių: kibina „kareivius“, klausykloje sėdėdami kviečia atlikti išpažintį, siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kaišioja po nosimi vatos gabalėlį, sumirkytą amoniake, arba sudėvėtą kojinę, pamėgdžioja stovinčius sargyboje kareivius.
Be kryžiaus pagrobimo, „žydeliai“ turi ir kitokių užsiėmimų: kimba prie besimeldžiančiųjų, „nudžiauna“ jų daiktus, pririša virvėmis vieną prie kito snaudalius, vaikams replėmis pažnaibo ausis ir nosis. Šis reginys daugeliui sukelia šypsenas.
Rytą „kareiviai“ apie budėjimą raportuoja klebonui, o kai visa procesija tris kartus apeina bažnyčią, „kareiviai“ iškilmingai žygiuoja šalia klebono, saugodami švenčiausiąjį. „Žydeliai“ tuo metu, nešini kopėčiomis, barškindami kūjais ir replėmis, keldami tarp maldininkų sumaištį, privalo apibėgti devynis ratus priešinga kryptimi.
