Žemalė – išskirtinė istorinė vietovė, verta herbo

Šiais metais Mažeikių rajono pagrindinis renginys, skirtas Tarptautinei paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dienai, vyko Žemalėje. Jame savo pranešimą „Žemalės žemė: žmonės ir jų darbai“ skaitė ir istorikas Povilas Šverebas. Istorikas teigia seniai supratęs, kad kraštą įdomų ir išskirtinį daro jame gyvenę ar gyvenantys žmonės ir jų puikūs darbai.

Žemalę šiuo aspektu jis pavadino išskirtine.
Istorikas, ruošdamasis skaityti pranešimą, prisipažino suvokęs, kad per pusvalandį visko neatskleistų, todėl apsiribojęs tik šių ir būsimų metų jubiliejais.
P. Švereba kai kuriomis savo įžvalgomis sutiko pasidalyti ir su „Santarve“. Tiek savo pranešime, tiek savo straipsnyje istorikas prakalbo apie tai, kad Žemalė verta herbo, kuris tinkamai atskleistų jos išskirtinumą.
Redakcija

Apie svarbias datas

Šiais metais žemališkiai pažymi savo parapijos įkūrimo 270-ąsias metines. Ta proga Mažeikių rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės paveldosaugai Rūtos Končiutės-Mačiulienės, klebono dr. Petro Smilgio bei vietos bendruomenės buvome sukviesti į Žemalę.

Be to, šias metais žemališkiai gali minėti rašytojo, literatūrologo Stepono Skeivio 110-ąsias ir parapijoje dirbusio bei jos archyvą suradusio, išgelbėjusio kunigo, būsimo varpų liejininkystės Lietuvoje gaivintojo monsinjoro Broniaus Burneikio 100-ąsias gimimo metines.

Dar galima prisiminti ir pirmojo Žemalės parapijos klebono, dovanojusio parapijai pateną, Stanislovo Laucevičiaus 305-ąjį gimimo neapvalų jubiliejų. 2024 m. sukaks 260 metų nuo iškiliausio Žemalės parapijiečio, poeto, žodynininko, muziejininko Dionizo Poškos gimimo ir 90 metų skaičiuosime nuo pučiamųjų orkestro „Trimitas“ vyr. dirigento Romo Balčiūno atėjimo į šį pasaulį.

190 metų bus ir nuo 1834 m., kai Žemalėje vikarauti pradėjo poetas, vertėjas, medicinos mokslų daktaras kunigas Antanas Savickis. Ne be reikalo po renginio Žemalės bendruomenės pirmininkas Paulius Pocevičius pajuokavo, kad nebebus laiko, kada dirbti, nes reikės vien švęsti.

Apie argumentus turėti simbolį

Pranešimo metu netikėtai tarp visų iškilių asmenybių ir jų nuveiktų darbų iš pasąmonės išplaukė ir 1713 m., kai Žemalei buvo suteikta turgaus privilegija. Ji vietovei suteikė ne tik savaitinį prekybdienį, bet ir teisę kurti miestą. To atspindys yra turgaus aikštės likučiai. Tik Abiejų Tautų Respublikos žlugimas neleido Žemalei išaugti į miestą ir gauti Magdeburgo teisių.

Neatsiejamas laisvojo miesto simbolis yra herbas. Spontaniškai žemališkiams pasiūliau tokią mintį, nes turtinga vietovės istorinė praeitis leidžia siekti šio lygmens. Juolab kad yra susibūrusi aktyvi bendruomenė, o parapija turi išmaningą bei geru skoniu pasižymintį ganytoją. Manau, kad jie, padedant visiems žemališkiams, yra pajėgūs tą misiją tinkamai įgyvendinti.

Renginio metu pasiūliau net herbo skydo spalvą – juodą. Ją siejau su Žemalės latvišku pavadinimu, kuris lietuviškai reiškia žemę. Kiti parapijos vietovardžiai taip pat pabrėžia broliškos mums tautos palikimą. Šalia Žemalės yra Lėlaičių kaimas ir dvarvietė. Liel, išvertus iš latvių kalbos, būtų „didelis“. Toks tuo metu ir buvo kaimas.

Dabartiniai Mažaičiai tik tarpukario metais buvo pradėti taip vadinti. Iki tol jie buvo Mižaičiais, Mėžaičiais. Žmonėms šis pavadinimas kėlė ne itin malonias asociacijas, nes jo nesiejo su latviškuoju mež – t. y. mišku, tarp kurių ir įsispraudė pirmieji kaimo gyventojai.

Šie vietovardžiai neprieštarauja ir istoriniams duomenims, nes siena tarp Livonijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į šiaurę, Vadaksties link buvo nukelta tik 1529 m. susitarimu. Praktiškai tai buvo padaryta tik 1541 m. Neatsitiktinai Žemalės vardas mūsų žinomuose rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1554 m., kai vietovę už patirtus nuostolius Livonijos kare valdovas perleido Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui. Ši data leistų, reikalui esant, herbo kūrimo darbus nukelti ir į kitus metus.

Apie heraldiką ir paveldo objektus

Žinodamas, kad daugumai iš mūsų juoda spalva siejasi su liūdesiu, pabrėžiau, jog ji heraldikoje reiškia ir išmintį. Lietuvos herbuose juoda spalva nėra dažna, bet ji priskiriama prie keturių vartoti rekomenduojamųjų. Juodas skydo dugnas savaime suteiktų Žemalės herbui išskirtinumą ir atspindėtų tarp miškų įsikūrusių pirmųjų gyventojų dirbamą žemę.

Tuo metu negalėjau pasiūlyti jokios heraldinės figūros. Vis sukosi mintys apie skolinius iš didikų, valdžiusių vietovę ir jai nusipelniusių, herbų. Tokių giminių yra net kelios, todėl vienos išskyrimas būtų neetiškas. Imant iš tų giminių herbų po kokį elementą ir juos komponuojant, galima greitai pažeisti pagrindines solidaus herbo taisykles. Geru yra laikomas herbas, kuris neperkrautas spalvų ar metalų (heraldikoje nėra geltonos ir baltos spalvos, nes jas atitinka auksas ir sidabras) bei heraldinėmis figūromis.

Romėnų filosofas Seneka savo laiškuose Lucilijui yra rašęs, kad žmones galima skirstyti į tris grupes. Vieni moka iškelti idėjas, kiti sugeba jas įgyvendinti, o treti – tik trukdyti. Suprantama, kad kartais žmogus gali talpinti savyje ir ne vieną šių savybių. Mintis, kad žemališkiams mestelėjau pusiau luptą idėją ir palikau juos ant ledo, nedavė ramybės. Reikėjo bandyti pasiūlyti ir kokią heraldinę figūrą, kuri atitiktų šią vietovę. Kai „atsikračiau“ kilmingaisiais, pradėjau galvoti apie išskirtinius Žemalės paveldo objektus.

Tuoj prieš akis iškilo unikalieji Žemalės bažnyčios vargonai. Bet jie tuoj asocijavosi su Lėliūnų herbu, kuris man asmeniškai ne itin žiūrisi. Žemališkiai dar turi išskirtinius Ivano Makarovičiaus Stukolkino 1847 m. Sankt Peterburge (dab. Rusija) du ir vieną 1756 m. Johano Hinricho Armovico Liubeke (dab. Vokietija) išlietus varpus. Jie tokie yra vieninteliai Lietuvoje. Deja, šis simbolis jau stipriai išeksploatuotas mūsų vietovių heraldikoje, todėl atrodytų tik kaip eilinė, kokia smulkmena besiskirianti kartotė.

Kartais atrodo, kad varpas vartojamas tada, kai neturima ką rimtesnio paimti heraldinei figūrai. Pavyzdžiui, Gadūnavo variantas, kai panaudotas neogotikinės puošybos Stanislovo Černevičiaus 1911 m. Pustelninkuose (dab. Lenkija) pagamintas varpo vaizdas. Tai nėra išskirtiniai instrumentai. Vietovės pavadinimas lyg prašo atkreipti dėmesį į didikus Gadonus. Gerai, kad senajam klodui, buvusiems Degeniams, atstovauja abipus varpo esančios liepsnelės.

Apie heraldinę figūrą herbe

Kaip tikram žemaičiui, trečią dieną ir po pietų „dašuto“, kad Bronius Kviklys (enciklopedininkas – red. pastaba) yra pateikęs pasakojimą apie Žemalės dvarą. Esą, kad jis įsikūręs trikampyje tarp didelių miškų. Juose gyvenę daug lokių, briedžių, o ypač vilkų, kurie puldavę ne tik galvijus, bet ir žmones. Todėl dvaras buvo priverstas laikyti po kelis durtuvais ginkluotus sargybinius, kurie turėjo saugoti nuo vilkų puolimo. Nepaisant sargybos, buvę sunku atsilaikyti prieš jų puolimus.

„Tad dvaro savininkas Pilsudskis įsakęs iškirsti į rytus nuo dvaro buvusį didžiulį mišką. Karaliaus matininko J. Laskauskio padėjėjai iškirsto miško vietoje atmatavę 460 dešimtinių žemės ir išskirstę į 227 siaurus rėžius. Čia buvo įkurtas naujas kaimas, kurį sudarė 43 ūkininkai. Naujoji gyvenvietė ėjo lažą Žemalės dvaran ir saugojo jį nuo vilkų užpuolimo. Ginkluoti lažininkai budėdavę dieną ir naktį, žiūrėdami, kad per kaimą dvaran neprasiskverbtų vilkai.“

Suprantama, kad B. Kviklys pateikė kitų užrašytą pasakojimą, kuris ne visai atitinką tiesą. Jokūbo Laškovskio padėjėjai valakais žemę Žemalėje matavo 1568 m., o Pilsudskiai jos dvarą valdė nuo 1737 m. iki 1822 m. XVI a. gatvinio kaimo fragmentai dar yra išlikę ir šiandieną. Įdomu, kad kai tarp parapijos įvairių metrikų knygų, ieškodamas duomenų poeto Dionizo Poškos biografiniam portretui, rasdavau nurodytas pareigas – kareivis arba sargybinis, nelabai supratau, su kuo tai susiję. Todėl į tai nekreipiau dėmesio. Dabar aišku, kad tai buvo faktai, leidžiantys pagrįsti pasakojimą apie Žemalę nuo vilkų saugojusius žmones. Kareiviai tikriausiai tarnavo didikų ginkluotose pajėgose.

Šis pasakojimas pasufleravo mintį, kad heraldine figūra Žemalės herbe galėtų būti ir plėšrus vilkas. Senieji herbai buvo reikalingi, nes, suvienodėjus ginkluotei, padėjo skirti savus nuo priešų, o grėsmingas žvėris turėjo rodyti, kad už skydo ar šarvus nešiojantis žmogus yra tikras kovotojas, pasižymintis pavaizduoto gyvūno savybėmis.

Į Žemalės parapiją įeina keturi bajorkaimiai. Juose gyveno vadinamieji pasienio bajorai, kurie turėjo, puolant priešui, priimti pirmąjį smūgį. Neatsitiktinai žemališkiai buvo aktyvūs maištininkai, o 1863–1864 m. sukilime Severinas Grossas buvo paskirtas vadovauti visam Telšių pavietui (apskričiai). Žemališkių kovingumą dar pabrėžia ir posakis, kad jie dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir net po jo vaikščioję iškeltomis galvomis ir atrištomis „aparomis“ (vyžų virvėmis) – t. y. rodo, kad nors bajorai ir buvo nusigyvenę, bet išdidūs, ieškantys preteksto susikauti. Karingumas paveldėtas su „mėlynu“ krauju. Plėšrus žvėris būtų užuomina į Žemalės bajoriškąjį paveldą. Be to, vilkų figūrų Lietuvos vietovių herbuose gal nėra daug.

Žinau, kad Marcinkonių (Varėnos r.) herbo sidabrinėje skydo dalyje yra pavaizduotos juodos trijų vilkų galvos. Žemalei gal užtektų juodame skyde ir vieno sidabrinio kovingo vilko. Heraldikoje šis metalas reiškia turtą, dorumą, skaistumą, nekaltumą. Paskutinės trys savybės atlieptų ir į bažnyčios titulą – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai.

Apie idėjas ir terminus

Sąmoningai stengiuosi rašyti pirmu asmeniu, tuo pabrėždamas, kad tai yra tik vieno žmogaus subjektyvūs pamąstymai ir noras atkreipti žemališkių dėmesį, kad 1713 m. lapkričio 18 d. Kristupas Panceržinskis jiems išrūpino privilegiją rengti turgus, prekybmečius bei teisę kurti miestą. Rudenį pažymėsime šios reikšmingos vietovei datos 310-ąjį jubiliejų.

Herbas yra kuriamas ne šventėms ar jubiliejams, o ilgam, todėl jis turi tinkamai atskleisti Žemalės išskirtinumą. Jubiliejus yra tik puiki proga imtis darbų. Nieko neatsitiks, jeigu procesas persikeltų ir į 2024 m., kai minėsime 470-ties metų pirmojo vietovės vardo paminėjimo žinomuose rašytiniuose šaltiniuose jubiliejų. Svarbu yra iki galo išdiskutuoti įvairius siūlymus ir iš jų iškristalizuoti esmę, kuri turėtų ir tinkamą vizualią išraišką, reikalui esant, herbą būtų galima lengvai perkelti į 3D formatą, animuoti, nesunkiai būtų galima sukurti garso takelį.

Suprantama, kad patys žemališkiai geriausiai žino, kas ir kaip geriausiai atlieptų jų vietovę ir lūkesčius. Be to, prie Lietuvos prezidento institucijos veikia Heraldikos komisija, kur dirba įvairių sričių istorikai ir profesionalūs dailininkai, kuriantys vietovių herbus, padedantys herbo kūrimo procese. Šis straipsnelis yra bandymas ne tik kelti idėjas, bet ir konkrečiais pasiūlymais prisidėti prie Žemalės herbo kūrimo. Laikraštis gali tapti puikia vietovės pagrindinio simbolio – herbo – kūrimo idėjų generavimo vieta.
Povilas ŠVEREBAS