Žemalę pamilusi pirmininkė į gimtąjį Ventspilį nebegrįžtų

Artimiausiu metu Anita Avdaljan Mažeikių rajone dar norėtų įsteigti latvių bendruomenę. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Be šio žmogaus Žemalės gyventojai šiandien sunkiai įsivaizduoja savąjį miestelį: ji jau daugelį metų žemališkiams atiduoda savo jėgas, laisvalaikį, energiją. Be jos minčių, idėjų, pasiūlymų nepraeina renginiai, šventės. Ir taip jau kone dešimtmetį: kitąmet tiek bendruomenė, tiek Anita švęs savo pirmininkavimo sukaktį.

Švęs dešimtmetį

Neoficialus bendruomenės dešimtmetis – šį lapkritį. A. Avdaljan prisimena, kad viskas prasidėjo su dvylika žmonių, kurie per tuos metus išjudino, prikėlė bendrai veiklai visą miestelį. Bendruomenę steigti sugalvojusią grupelę sudarė daugiausia vietos šviesuomenė.
Prieš įsteigiant bendruomenę, Anita Žemalėje buvo išgyvenusi septynerius metus, tad neapsieita ir be kalbų, kodėl kaimo bendruomenei išrinktas vadovauti ne vietinis, o iš kažkur atvažiavęs žmogus.
Iki tol Anita per dvidešimt metų dirbo tuometinėje Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje ekonomiste, gyveno Mažeikiuose. Iš įmonės turėjo pasitraukti dėl pablogėjusios sveikatos, tad su vyru nusprendė ieškoti namo kaime. Buvo visokių pasiūlymų, galėjo gyventi Krakiuose, Tirkšliuose, Bugeniuose, bet draugai, gyvenę Žemalėje, parodė ten parduodamą namą…
„Šiaip nežinau, koks velnias mus nešė į tą Žemalę, bet, matyt, buvo toks likimas, kad reikėjo apsigyventi būtent čia. Pirmąjį nusipirktą namą atidavėm sūnui, nusipirkom kitą“, – pasakojo moteris.

Atsirado bendraminčių

Žemališkiai tada gyveno ramiai, kiekvienas sau, buvo kultūros namai, bet jokios veiklos nevykdė. A. Avdaljan tikina, kad pradžia iš tiesų buvo sunki, bet laikui bėgant ji įgijo pasitikėjimo.
„Man pasisekė, kad greitai radau bendraminčių, kurie taip pat norėjo veiklos, norėjo išjudinti kaimą, padaryti jo gyvenimą įdomesnį, suaktyvinti bendrai veiklai žmones“, – kalbėjo pirmininkė.
Pirmasis didesnis bendruomenės organizuotas renginys – Žemalės 450ųjų metinių minėjimas, paskui vyko konferencija, skirta iš šalia esančių Lėlaičių kilusiam Dionizui Poškai, Šv. Roko atlaidai ir tą pačią dieną pradėta rengti dabar jau tradicine tapusi Žemalės kaimo šventė.
Surengė šventę visų seniūnijos mokyklų mokytojams, buvo minčių ją kasmet organizuoti vis kitai bendruomenei, bet tas sumanymas kažkodėl neprigijo.

Neturi kur rinktis

Bendruomenės veiklos pradžioje daug padėjo Šerkšnėnų seniūnijoje su jaunimo klubu dirbęs Kęstutis Miknys. Kadangi daugiau ką galima pasiekti susibūrus, bendruomenę oficialiai registruoti ragino ir rajono Savivaldybė.
„Kai pradėjome organizuoti renginius, žmonės patys ateidavo, raginti nereikėjo: tikriausiai ir jiems reikėjo kažko tokio. Dabar jau gyvename visai kitaip: į Žemalę atsikraustė daug jaunų žmonių, nemažai jų statosi namus, kuria šeimas ir pasilieka čia“, – džiaugėsi A. Avdaljan.
Pradėjus bendruomenės veiklą žemališkiai rinkdavosi senuose kultūros namuose, kurie laikui bėgant visai sukežo, tad teko juos nugriauti. Šiuo metu vyksta naujųjų statyba, kitais metais planuojama užbaigti, o kol kas bendruomenė neturi jokių patalpų, glaudžiasi pašte.
Moterys subūrė ansamblį, bet neturi kas su juo dirbtų. Anita džiaugiasi, kad kaime gyvena tokia ūkininkė, jau pensininkė Antanina Šližienė, kurianti pjeses ir vadovaujanti jų pastatymui. Ir dabar vaidintojų trupė su spektakliuku ruošiasi vykti į Vaikų našlaičių ir senelių globos namus Mažeikiuose.

Nesutarė su  klebonu

Šiuo metu bendruomenėje yra beveik septyniasdešimt oficialiai registruotų narių. Turint omenyje, kad žemališkių skaičiuojama apie pusė tūkstančio, tas skaičius neatrodo didelis, bet A. Avdaljan tvirtina, kad prireikus prisideda visi.
„Nuėjus ir paprašius ką nors padėti, nė vienas nepasakys „ne“: visi supranta, kad to reikia jų pačių ir viso kaimo labui“, – sakė pašnekovė.
Anita įsitikinusi, kad visi – ir kultūros namai, ir mokykla, ir bendruomenė, – turi dirbti išvien. Žemalėje taip ir yra.
„Gal iš pradžių visko buvo, kol prisišlifavom vieni prie kitų. Dabar visi kartu organizuojame šventes, renginius, niekas darbų, kad čia reikia jums, o čia mums, neskirsto: sėdam ir tariamės“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė.
Anita prisimena: nerasdavusi kalbos su buvusiu klebonu, kuris nenorėjo pripažinti bendruomenės ir ją ignoravo, o štai dabar džiaugiasi, kad klebonas Arūnas Bladžius su jais bendrauja, dalyvauja renginiuose, – visi yra viena bendruomenė.

Vyras siūlo suaugti

A. Avdaljan tikina, kad bendruomenė gali daug padaryti: per tą laiką, kai ji atsirado, Žemalės miestelis labai pasikeitė, padėti stengiasi ir Šerkšnėnų seniūnas, kasmet parūpindamas gėlių.
Moteris prisimena: kai prie autobusų stotelės įrengė gėlyną, po pirmos nakties rado jį  išvažinėtą dviračiais.
„Dabar to nėra, Žemalėje žydi gėlės“, – šypsosi pašnekovė.
Paklausta, kam jai reikalinga visuomeninė veikla, Anita atsako: tokia buvusi nuo pat mažens – visą laiką bendravo, dalyvavo, lankė muzikos, sporto mokyklas.
„Aš esu toks žmogus: kiek save prisimenu, man visada reikėjo bendravimo, veiklos, judėjimo. Tas pats buvo ir dirbant „Mažeikių naftoje“. Mano vyras nuolat sako, kad jau pribrendo laikas man suaugti, ateiti į protą“, – kvatojo Anita.

Žemaitiškai kalbėti  lengviau

Lapkričio mėnesį sukanka 35 metai, kaip Anita gyvena Lietuvoje. Čia ji atvyko iš Ventspilio, sutikusi savo antrąją pusę ir ištekėjusi už židikiškio vaikino. Gyvenimas jiedviem nesusiklostė, išsituokusi moteris norėjo grįžti į Latviją, bet nuo to ją atkalbėjo naftos gamyklos direktorius Bronislovas Vainora.
„Šiandien už tai, kad tada nepasirašė mano prašymo atleisti iš darbo, aš jam esu labai dėkinga. Ventspilis yra labai gražus miestas, bet man ten gyventi būtų labai sunku. Aš nuvažiuoju ten, bet mane nuolat traukia namo. Mano namai jau yra čia“, – atviravo pašnekovė.
Atvykus į Lietuvą, buvo visokių kuriozų dėl kalbos, bet Anitai pasisekė sutikti tik gerus žmones, tad netruko išmokti lietuviškai: tiesa, tai buvo kasdien Židikuose girdima žemaičių kalba, vėliau teko mokytis lietuviškai.
„Bet žemaitiškai man vis dėlto yra daug lengviau kalbėti. Gamykloje labai laužiau liežuvį, tad dabar, kur tik įmanoma, kalbu žemaitiškai. Žemaičių kalba man yra arčiau „dūšios“, – juokėsi Anita.
Dirbdama naftos gamykloje ji susipažino su ten dirbusiu armėnu, vėliau susituokė.
Moteris labai mėgsta keliauti, šokti, dainuoti, vaidinti, ir tai ji puikiai panaudoja bendruomenės veikloje. Anitos galvoje – dar daugybė planų, kuriuos ji pasiryžusi įgyvendinti.
„Iš tiesų laikas būtų ir suaugti, savo darbą bendruomenėje perduoti kam nors jaunesniam, bet kada tai bus, sunku pasakyti“, – svarstė A. Avdaljan.