Žemuogių pievelė

Šalnos nužymi pievas. Jų akinantį baltumą mes pastebėsime vis dažniau ir dažniau. Kol vieną rytą atsikėlę pajausime, kad mūsų žvilgsnis ir mintis sustos ties švariu žodžiu BALTA. Sniegas užklos smilgas, dirses, šunažoles, eraičinus, motiejukus, svidres… Bet sniegas neužklos vasaros prisiminimų, to mielo žemuogių kvapo, pasklidusio miško palaukėje. Kiekvienas esame vėrę prinokusias žemuogių uogas ant smilgos birželio pradžioje. O jei sužaistume žodžiais ir juos paverstume metaforom, ir pamėgintume ant smilgos suverti pinigines kupiūras, o gal net ir  banknotus, kaip žemuoges?.. Kodėl man kilo mintis sugretinti šiuos du malonius veiksmus? Priežastis gana banali, tai veiksmo azartas.

Paimkime kadenciją – ne tą, kaip dviračių sporte yra vadinamas mynimo dažnis, – bet politinę. Žemuogių rinkimas, kaip ir politinė kadencija – labai trumpas laikotarpis, todėl yra svarbu kuo daugiau uogų ir kupiūrų suverti ant smilgos ar eraičino. Mes tik galime įsivaizduoti, koks jausmas apima žmones, kai jie, valdydami informaciją, ne tik valdo rajoną, bet ir rankoje laiko pirmuosius šlamančius keistu būdu ant motiejuko atsiradusius banknotus. Jų vyzdžiuose atsispindi mielos nesąžiningo pasipelnymo kupiūros, bet ši akimirka tokia nepastebima ir nereikšminga pasidaro vėliau, kai tas vėrimas tampa įprastine kasdiene procedūra. Tik prisimenant kadencijos trumpumą, vėrimo skuboje svarbiausia yra nesuklysti. Tų kupiūrų į banką nenuneši, jos priklauso tik patiems veriantiesiems, ir jie didžiuojasi, kad taip sėkmingai tarsi upokšnis teka kadencija. Štai žemuogėse esantys flavonoidai suteikia šiam augalui skonį, aromatą ir spalvą. Tai galime pritaikyti ir piniginėms kupiūroms, nes dėl jų gerėja gyvenimo kokybė, suteikdama žavesio ir aromato visam valdančiųjų rateliui.

Trumpam nusikelkime į birželio pamiškės žalumą, kur saulėje šildosi judrus driežas, o iš aukštųjų lizdų leidžiasi geltonosios volungės su žaisminga melodija „fliu-tiu-liu“. Arbata iš žalių žemuogių lapų pakelia tonusą (galite pamėginti), visai kaip doleriai. Kaip kažkada, kai visi tikėjome, kad politika yra švari, o politikai tarnauja mums ir dėl mūsų visų gerovės, buvo dainuojama: „Oi, doleriai, nedorėliai, kodėl jūs taip toli?“ Bet metai slinko ir viskas priartėjo, daug kas net sau turbūt įsignybė: ar taip gerai gali būti man, kai aplinkui skurdas, vargas, emigracija ir tik kalbos, kad kažkada kažką kažkam kompensuosime ar pridėsime kažkiek…

Bet kaip jaunystėje sakė mano bičiulis „Kažkam brangus, kažkam negyvas, kažkam pasakęs piktą žodį, kažkas pasijuokė iš to kažko brangaus, kažkas jam kelią neviltin parodė…“

Vasara šypsosi, nes ji žino, kad po žiemos organizmas reikalauja šviežių, kvepiančių, sultingų vitaminų… Šypsosi ir į kadencijos provincialų ekspresą įsėdę įdomių profesijų žmones. Profesijų, kurios dabartinėje mūsų tėvynėje niekaip negalėjo ant šunažolės suverti tokių gražių piniginių kupiūrų, kurios saulėje žvilga kur kas linksmiau nei vaikystėje suvertos žemuogių uogos. Bet mes turime jiems atleisti, nes toks gyvenimas yra audringas ir pavojingai įdomus šokis. Nes nežinai, kada šokio partneriais gali tapti vyrai iš FNTT ar STT.

… Smilgos pievose pasiruošusios numirti, kad kitais metais jau paskutinį kadencijos birželį, galėtų ant savo laibų stiebelių leisti suverti kvepiančias žemuoges, bet ne nešvarias pinigines kupiūras. Tikėkime, kad daugumai dabartinių politikų – tiek opozicijoje, tiek valdžioje esančių – ši kadencija bus paskutinė.

Persivalgymas yra nesveikas ir pavojingas užsiėmimas – net ir politikoje.