Pastaruoju metu Mažeikių rajone „užderėjo“ kraštiečių veiklos įvertinimų.
Renavo dvaro sodybos darbuotojai įgijo teisę dvare rengiamas edukacijas ir jų metu pagamintus produktus ženklinti Saugomų teritorijų produkto ženklu. Sediškių pusmarškonė košė įvertinta tautinio paveldo produkto sertifikatu.
Tokiu pat – tautinio paveldo produkto sertifikatu įvertinti ir Židikų kultūros centre Irinos Klemenienės audžiami žemaitiškų sijonų, liemenių, prijuosčių, kelnių, rankšluosčių audiniai.
Pradžia – prieš trejus metus
Vos užėjus į Židikų kultūros centro audimo klubo „Linas“ kabinetą, nustebina vaizdas: tvarkingai surikiuotos staklės, kraičio skrynios su ant jų išdėliotais audinių pavyzdžiais, siūlų ir įrankių gausybė. Taip pat ir stendai su nuotraukomis iš įvairių renginių, į kuriuos židikiškės kultūros centro darbuotojos vežasi mažąsias stakleles ir norintiems rodo, kaip reikia austi.
Židikų kultūros centre audimo tradicijos puoselėjamos dar palyginti neseniai. Centro darbuotoja – edukacinių renginių organizatorė, tautodailininkė I. Klemenienė skaičiuoja: nėra trejų metų, kai centre atsirado pirmosios audimo staklės ir buvo pradėtos rengti pirmosios audimo edukacijos.
Židikiškė pirmiausia kultūros centre pradėjo rišti šiaudinius sodus, o po kurio laiko centro direktorė Deimantė Mačiulienė pasiūlė idėją: pabandyti ir austi. Netrukus centras įsigijo pirmąsias audimo stakles. Jos nebuvo paruoštos darbui, nebuvo galima sėsti, užsimesti siūlus ir austi. Teko ieškoti žmogaus, išmanančio, kaip veikia staklės, ir suprantančio, kas yra ne taip.
„Čia pat, Ylakiuose, radome meistrelį – Joną Korsaką. Jo žmona yra audėja. Tai jis ištekino trūkstamas detales mūsų pirmosioms staklėms ir paruošė jas darbui“, – pasakojo pašnekovė.
Anksčiau audusi nebuvo
Paskui Irina sulaukė kvietimo dalyvauti Plateliuose, tradicinių amatų centre, organizuotame kelių dienų trukmės seminare audėjams ir žmonėms, kurie domisi šiuo amatu.
Tai ir buvo didžioji pažintis su audimo amatu, jo subtilybėmis, o kartu ir su garsiausiomis, daugiausia patirties sukaupusiomis Žemaitijos audėjomis – palangiške Zita Baniulaityte, gargždiške Zita Paulikiene.
„Man ten, Plateliuose, patalpa su staklėmis ir pats audimas atrodė kosmosas. Šmirinėjau, klausinėjau, domėjausi. Bet tikrai negalvojau, kad po metų ir Židikuose turėsime ne vienas audimo stakles ar kad vesiu edukacijas apie šį amatą“, – prisiminimais pasidalijo pašnekovė.
Jaunystėje, kai lankė mokyklą, Irina, kaip turbūt ir daugelis moksleivių, yra bandžiusi austi juosteles. Tačiau ne staklėmis. Todėl iki 2018 metų, kai Židikų kultūros centre pradėtas kurti audimo edukacijų kabinetas, jos gyvenime šio užsiėmimo nebuvo.
„Buvau iš tų žmonių krapštukų, kuriems rankdarbiai patiko – ir nerti vąšeliu, ir megzti virbalais. Paskui „užsikabinau“ ant šiaudinių sodų rišimo. Sūnus stojo į Klaipėdos universitetą ir viena auditorija visa buvo nukabinėta sodais. Pamačiau, susidomėjau ir pati pradėjau juos rišti“, – kalbėjo tautodailininkė.
Dovanojo staklių
Jau minėtos audėjos, kurias Irina sutiko seminare Plateliuose, Židikų kultūros centro darbuotojų bendruomenę suvedė su vienos Švedijos komunos atstovais. Židikiškės švedams parodė pirmosiomis staklėmis ir meistro J. Korsako padarytomis mažesnėmis nei įprastos staklelėmis nuaustų takelių bei tautinių sijonų audinių pavyzdžių.
Švedams audiniai patiko. Židikiškiai, matyt, įrodė, kad yra susidomėję audimu bei pasiryžę įvaldyti šį amatą ir jo pamokyti visus, kam tai įdomu. Švedai židikiškiams padovanojo staklių ir visko, ko reikėjo tam, kad tos staklės veiktų, kad prie jų būtų galima sėstis ir darbuotis. Dar kelios staklės Židikus pasiekė iš Platelių ir Ylakių.
Pašnekovė sako, kad dabar audimo edukacijų centre yra visko, ko reikia norint išausti medžiagą žemaitiškiems sijonams, liemenėms, prijuostėms, kelnėms, rankšluosčiams. O būtent šie audiniai Židikų kultūros centrui ir audėjai I. Klemenienei ir pelnė tautinio paveldo produkto sertifikatą.
Labiausiai domisi kuciniais takais
Bendraujant su pašnekove, atskira kalba užsimezgė apie vadinamuosius kucinius takus. Tokie takai yra audžiami iš juostelių, sukarpytų iš nebereikalingos, nudėvėtos patalynės, drabužių.
Pasak I. Klemenienės, žmonės, norintys pasimokyti audimo, šiais takais labiausiai ir domisi. Juos nesudėtinga austi, o ir rezultatas greitas – porą valandėlių pasidarbavus prie staklių, į namus galima parsinešti savo rankų darbo gaminį. Jį galima patiesti kaip kilimėlį prie durų, lovos, pakloti po staliuku, naudoti kaip kilimėlį sportui – tai kiekvieno žmogaus fantazijos reikalas.
Kitas dalykas tas, kad tokiam – kuciniam takeliui austi naudojama „atgyvenusi“ tekstilė, kurios pagal pirminę paskirtį savo namuose naudoti jau nebesinori arba nebėra įmanoma, o išmesti gaila.
Kitaip tariant, kuciniai takai yra antram gyvenimui prikelta tekstilė.
Labiau domisi jaunimas
Pasak I. Klemenienės, pasimokyti audimo į kultūros centrą atvyksta įvairaus amžiaus, įvairių pomėgių turintys žmonės. Nuo mokinukių iki vyresnio amžiaus žmonių, nuo vietinių židikiškių, mažeikiškių iki kitų Lietuvos rajonų gyventojų. Tik beįsisiūbuojančią audimo edukacijų centro veiklą prigesino koronaviruso pandemija.
pasveikinta gavusi tautinio paveldo produktų sertifikatą.
„Būna, žmonės susiorganizuoja sau kelionę į Židikus. Tai kol vieni ekskursijos dalyviai vaikšto po miestelį ir su juo pažindinasi, kiti palinksta prie staklių. Bet šiaip, vis tiek pastebiu, kad audimu labiausiai domisi jaunosios kartos atstovai, ir tai džiugina. Vyresniųjų gal nenustebinsi, jie vienaip ar kitaip yra susidūrę su audimu, savo aplinkoje turėję audėjų“, – šypsojosi tautodailininkė.
Kas vieniems įdomu, kitiems – atgyvena
I. Klemenienę, gyvai demonstruojančią audimo amatą, galima sutikti ir įvairiuose Mažeikių, Akmenės, Plungės ir kitų šalies rajonų renginiuose.
Kai šių renginių metu į Židikų kultūros centro palapinę prie staklių ateina žmonių, Irina pastebi, kad vyrai yra labiau linkę iš toliau apžiūrėti stakles, pasitelkia logiką, mąsto, kaip jos veikia. O moterims techniniai aspektai ne tokie įdomūs – jos kalba apie raštus, nori sėsti ir pačios išbandyti audimą.
Kita švenčių lankytojų dalis prie palapinės stabteli, apžiūri stakles ir pradeda dalytis prisiminimais apie tai, kaip kadaise ausdavo jų mamos, močiutės ar kitos giminaitės.
Yra ir dar viena dalis žmonių. Tokių, kuriems šis amatas ir rankų darbo audiniai – seniena, atgyvena.
Sertifikatas – tarsi pasitikrinimas
I. Klemenienė sakė, kad idėjų, ką dar būtų galima austi, turi labai įvairių. Bet joms įgyvendinti reikia laiko. Ateityje ji žada pradėti austi vadinamąsias kuskas – dideles apsigaubti skirtas skaras.
Pasak pašnekovės, norint gauti audinių autentiškumą, unikalumą, meistrystę ir kokybę patvirtinantį tautinio paveldo produkto sertifikatą, teko nueiti netrumpą kelią: užpildyti reikalingus dokumentus, nusiųsti į Vilnių audinių pavyzdžių, kuriuos vertino speciali komisija. Visa tai šiek tiek užtruko. Visa šia oficialiąja, „popierine“ reikalo dalimi užsiėmė Židikų kultūros centro direktorė D. Mačiulienė, kuri šiuo metu yra vaiko auginimo atostogose.
I. Klemenienė teigia: nueiti visą tą kelią buvo verta, nes pats sau gali galvoti, kad tai, ką darai, atlieki kokybiškai. Gautas dokumentas yra patvirtinimas, kad ne tik tau pačiam, bet ir kitiems žmonėms, išmanantiems audimą ir audinius, atrodo, kad viską darai tinkamai, tvarkingai, kokybiškai.
Sertifikatas suteikia drąsos tęsti ir plėtoti pradėtą veiklą.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
