Židikų žydai – prisiminimuose ir dokumentų įrašuose

2020 metus Seimas yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tokie metai visuomenei – proga prisiminti Lietuvoje kadaise gyvenusią žydų diasporą.
Kahalų – arba žydų bendruomenių gausu buvo ir mūsų rajone – Leckavoje, Pikeliuose, Sedoje, Tirkšliuose, Viekšniuose, Židikuose.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos geografijos mokytojas Dainius Stasys yra parašęs kraštotyros darbą apie Židikų žydų bendruomenę. Pasak šio darbo autoriaus, Mažeikių muziejaus archyve saugomi dokumentai, bylos, fotoaparatais užfiksuotos laiko tėkmės akimirkos, internete esantys faktai, knygos, senųjų židikiškių prisiminimai jam buvo proga nupūsti laiko dulkes ir į dienos šviesą pakelti Židikų miestelio žydų bendruomenės gyvenimą.
Paskaityti ir mintimis paklaidžioti po anų laikų Židikus kviečiami ir „Santarvės“ skaitytojai.

Vaidmuo vis ryškėjo

Židikai ir žydai yra du panašiai skambantys žodžiai. Vis dėlto miestelio pavadinimas su tautybės pavadinimu nieko bendro neturi. Židikų pavadinimas kildinamas nuo žodžių junginio „žydi kaip“.
Miesteliu Židikai tapo 18 a. pirmoje pusėje. Šuoliui nuo žemdirbių gyvenvietės iki miestelio impulsą davė žydų bendruomenės atsiradimas jame.
18 amžiaus pirmoje pusėje Židikuose gyveno ir malūną nuomojosi viena žydų šeima. 1765 metais jau buvo žinių apie žydų kahalą (bendruomenę), kurioje gyveno 31 žydų šeima arba 115 žmonių. Be to, kahalai priklausė dar 125 šeimos, gyvenusios aplinkiniuose kaimuose. 1816–1818 metais Židikų vaitystėje gyveno 94 žydai, o 1847 metais kahalai priklausė 361 šeima arba 1387 žmonės.
Tokią skaičiaus kaitą miestelyje kraštotyros darbo autorius aiškina tuo, kad žydai mūsų kraštuose plačiau paplito tik 17 a. Ieškodami prekybos rinkų, amatininkų darbo produktų paklausos, žydai labai dažnai kilnojosi iš vienos vietos į kitą. Dauguma to meto Židikų žydų gyveno aplinkiniuose kaimuose ir vertėsi žemės ūkio produktų perpardavinėjimu. Jų vaidmuo Lietuvos, o kartu ir Židikų ūkyje, prekyboje, vis labiau ryškėjo.

Turėjo ir sinagogą, ir kapines

Žemaičių vyskupas Giedraitis savo 1789 m. išleido privilegiją – dokumentą, kuriuo Židikų žydams leista pasistatyti sinagogą ir įrengti kapines. Be to, šis dokumentas padeda nustatyti žydų bendruomenės Židikuose atsiradimo pradžią.
Židikų sinagoga buvo medinė, dvišlaičiu, skiedromis dengtu stogu. Pastatas buvo aukštas, didelio tūrio – baroko ir klasicizmo epochų sandūroje medinių sinagogų stogai pažemėjo iki dviejų pakopų. Sinagoga žydams – ne tik maldos namai, bet ir kahalos visuotinių susirinkimų vieta, teismo salė, mokykla, skaitykla. Sinagoga veikė dabartinėje nudegusioje Girdvainienės sodybos vietoje, po Antrojo pasaulinio karo vietos gyventojai ją pamažu nugriovė.
Prieš sunaikinant žydų bendruomenę, jau buvo pasiruošta jos vietoje statyti naują raudonų plytų sinagogą. Vietos žydai 1941 m. buvo supirkę statybines medžiagas. Tačiau jos panaudotos civilinėse kapinėse naujos koplyčios ir Židikų ligoninės statybai.
Žydų kapinės – neatsiejama kahalos dalis. Atokiau nuo Židikų miestelio, į šiaurės vakarus nuo katalikų civilinių kapinių, yra išlikusios 0,53 ha ploto žydų kapinės. Jų būklė prasta: apgriuvusi betoninė tvora, išgriuvusios ir žemėn susmegusios macevos arba kitaip – paminkliniai akmenys. Seniausia randama maceva datuojama 1885 m., o naujausia – 1937 m.

Pirtis žydams buvo labai svarbi

Židikuose 17 a. pab.–18 a. pr. pradėjo formuotis aikštė, aplink kurią ėmė kurtis žydai. Jie statė gyvenamuosius namus, parduotuves, amatininkų dirbtuves, mokyklą.
Kiek atokiau nuo miesto aikštės buvo pastatyta sinagoga ir mikva (pirtis). Žydui pirtis – ne vien pastatas asmens higienai palaikyti. Jame, be mums įprastos pirties, buvo įrengta atskira patalpa. Pastatyta speciali vonia. Buvo naudojamas itin švarus šaltinio vanduo arba steriliu būdu surenkamas lietaus vanduo. Gerai nusiprausus įprastinėje pirties dalyje būdavo pereinama į specialiai įrengtą patalpą ir iki kaklo pasineriama į paruošto vandens vonią. Moterys tai privalėjo daryti kas mėnesį, pasibaigus mėnesinėms. Kiti šeimos nariai turėjo taip praustis prieš šventes. Ši apeiga buvo laikoma nuodėmių nusiplovimu ir palydima specialia malda.
Pro Nepriklausomybės paminklą leidžiantis gatvele, pasiekiama dabartinė miestelio pirtis – tai ta pati buvusi žydų mikva. Nepriklausomybės paminklo vietoje veikė žydų pradžios mokykla – mažoji ješiva.

Mokėjo žvakės mokestį

Turtinę Židikuose gyvenusių žydų padėtį neblogai atspindi 1847 m. Židikų žydų žvakių mokesčio mokėtojų duomenys. Tais metais miestelyje gyveno vienas trečios gildijos pirklys, kuris sumokėjo 12 rublių metinį mokestį. Miestelyje gyvenę 90 turtingų miestelėnų sumokėjo 720 rublių mokesčių, 90 vidutiniokų miestelėnų – 405 rublius. Devyniasdešimt vargingai gyvenusių žydų sumokėjo 180 rublių, o devyniasdešimt gyveno visai vargingai ir nuo žvakių mokesčio buvo atleisti.
Žvakių mokestis buvo renkamas tik iš buvusios carinės Rusijos teritorijoje gyvenusių žydų. Šio mokesčio dydis buvo nusprendžiamas visuotiniame kahalos susirinkime. Jį mokėti turėjo kiekviena tai išgalinti šeima. Pagal žydų papročius, penktadienio vakare, nusileidus saulei, prasideda šabas. Kiekviena šeima savo namuose privalėjo uždegti žvakes. Žvakių buvo uždegama tiek, kiek šeimoje buvo narių. Nuo žvakių ir šeimos narių skaičiaus priklausė ir šio mokesčio suma. Surinktos lėšos buvo naudojamos tik kahalos bendriems reikalams. Valstybės reikalams buvo renkamas „dėžutės“ mokestis.

Profesijas ir veiklas mokėjo pakeisti

Centrinė Židikų dalis smarkiai nukentėjo nuo 1852 m. kilusio didžiulio gaisro.
Gaisro padariniai miestelio žydų bendruomenei buvo liūdni. Ilgam nutrūko turgaus veikla. Ją atnaujinti žmonėms pavyko tik apie 1872–1873 metus.
1897 m. surašymo duomenimis, Židikuose gyveno 1243 gyventojai, iš jų – 914 žydų. Kaip matome, 19 a. pabaigoje miestelyje žydų tautybės gyventojų padaugėjo ir jie dominavo.
Žydų profesinės struktūros nustatyti neįmanoma, nes konkrečių asmenų pragyvenimo šaltiniai nuolat keitėsi, ūkinės veiklos prasme jie buvo lankstūs. Amatininkai patys pardavinėjo savo gaminius, prekiautojai vertėsi amatais ir už palūkanas skolindavo pinigus.
Komercija vertėsi rabinai ir kiti religiniai pareigūnai. Paprastai amatininkų ir prekybininkų miesteliuose buvo po lygiai.

Vieno berniuko istorija

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydų miestelyje vėl sumažėjo. Dalis išvyko į Palestiną, Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Afriką. Kita dalis, Rusijos caro nurodymu, pasitraukė į Rusijos gilumą. Praėjus karo negandoms, dauguma žydų į savo gyventas vietas nebegrįžo. Jie kūrėsi geresnę geografinę padėtį turinčiuose ir po karo greičiau atsigavusiuose Mažeikiuose, Šiauliuose, kiti apsigyveno Rygoje.
2005 m. Židikuose apsilankęs Louisas Lentinas pasakojo, kad jo prosenelis prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą ratuose savo keturiolikmetį sūnų nuvežė į Lūšės geležinkelio stotį ir, sėdęs su juo į traukinį, palydėjo iki Liepojos. Čia dar nepilnametį savo sūnų įsodino į laivą, turėjusį nuplukdyti į Ameriką. Laivui atplaukus į Didžiąją Britaniją, paaugliui buvo pasakyta, kad čia Amerika ir liepta išlipti iš laivo. Taip židikiškis berniukas atsidūrė svetimoje žemėje be suaugusių žmonių globos, be pinigų, bet išgyveno, užaugo.
Prieš penkiolika metų pirmą kartą gyvenime atvykęs į Lietuvą, L. Lentinas Židikų kapinėse surado savo prosenelių kapą. Rado, kad ir be bėgių, Lūšės geležinkelio stotį, iš kurios jo prosenelis išvyko į platų pasaulį. Visa tai parodė savo sūnui. Dvi dienas fotografavo ir filmavo išlikusius žydų pėdsakus Židikuose.

Veiklų buvo daug ir įvairių

1921 m. Židikuose gyveno 366 žydai. Kaip žydams buvo įprasta, dauguma vertėsi prekyba audiniais, manufaktūros, metalo gaminiais, javais, ūkio produktais, indais, kepiniais, mišriomis prekėmis. Židikuose veikė vilnos karšykla, kelios odų apdirbimo dirbtuvės, malūnai, kepykla, buvo galima gauti siuvėjo paslaugų, apsilankyti aludėje, kavinėje.
Vis dėlto Židikų žydams išgyventi ir verstis savo veiklomis nebuvo paprasta. Miestelis nedidelis, jame vyravo natūrinis ūkis. Žydai prekybininkai, amatininkai „sukosi“ pagal savo išgales ir apsukrumą, o kartais užsitraukdavo ir valdžios nemalonę. Pavyzdžiui, Abraomui Kaganui 1934 m. Lietuvos mokesčių departamentas paskelbė kriminalinę paiešką. Šį židikiškį kaltino už prekybą rūkalais neturint jokio leidimo ir už slapstymąsi nuo atsakomybės.
Iki Antrojo pasaulinio karo miestelyje dirbo du žinomi ir svarbūs žmonės – mažosios jašivos vadovas Mejeris Hurginas ir šoichetas arba skerdikas Elija Dovas Kameneckis. Žydų bendruomenėje skerdikas buvo antras žmogus po rabino.

Nužudyti Mažeikių pavenčiuose

Lyg nujausdami kažką negero, Židikų žydai, dar neprasidėjus Antrajam pasauliniam karui, skubiai ruošėsi ir vyko į Palestiną, Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Afriką.
Prasidėjus karui Židikuose, Pikeliuose, Lūšėje, Ukrinuose pradėjo burtis lietuvių partizanų (baltaraiščių) būriai. Šių būrių vyrai jau liepos pradžioje pradėjo suiminėti žydų tautybės žmones. Pirmiausia buvo suimti Pikelių žydai ir uždaryti miestelio sinagogoje. Po kelių dienų jie buvo kas atvežti, kas pėsčiomis atvaryti į Asteikių kaimą ir uždaryti į Valančiaus ir Kekio daržines. Ten atsidūrė ir kiti Židikų miestelio ir valsčiaus žydai.
Kiek vėliau moterys su vaikais buvo išvežtos į Ruzgų dvarą. Visur buvo pastatyta sargyba, dieną ir naktį budėjo baltaraiščiai ir vietos ūkininkai, užtikrinę, kad žydai niekur nepabėgs ir bus grąžinti į daržines, po keletą paimdavo žemės ūkio darbams.
Liepos antroje pusėje visi žydai buvo išvežti į Mažeikius. Jų likimas tragiškas, juos priglaudė Mažeikių pavenčių žemė.

Neliko prieš 79 metus

Likęs žydų turtas pateko į buvusių kaimynų, draugų, pirmiausia baltaraiščių rankas. Kai kurie istoriniai šaltiniai teigia, kad Asteikių kaime buvo uždaryta apie 250 žydų vyrų, o Ruzgų dvare 700 moterų ir vaikų. Manyta, kad šie skaičiai yra gerokai padidinti. Židikų valsčiaus žydų aukų skaičius neturėtų viršyti 400.
1941 m. vasarą Židikuose nutilo žydžių moterų juokas ir vaikų klegesys. Dingo iš miestelio juodabarzdžiai, skrybėlėti vyrai. Nebesigirdėjo ir jidiš kalbos… Šiandien sunku pasakyti, kiek Antrojo pasaulinio karo metu miestelio žydų išliko gyvų. Nežinia, kur gyvena jų palikuonys. Žydų gyvenseną primena tik keli išlikę paminkliniai akmenys žydų kapinėse, vienas kitas žemėn smengantis trobesys ir sinagogos pamatų liekanos…

Pagal Dainiaus Stasio pranešimą ir straipsnį „Židikų kahalas“ parengė Neringa Švelnienė