Rytoj visas katalikiškasis pasaulis minės Gyvybės dieną. Pasauliniu mastu Gyvybės diena pradėta švęsti paraginus Popiežiui Jonui Pauliui II, kuris enciklikoje „Evangelium vitae“ rašė: „Vykdydamas 1991 metų Kardinolų Konsistorijos pasiūlymą, raginu kasmet visose šalyse švęsti Gyvybės dieną. Pirmiausias jos tikslas būtų padėti individualioms sąžinėms, šeimoms, Bažnyčiai ir visuomenei pripažinti žmogaus gyvybės prasmę ir vertę visais jos etapais ir visomis sąlygomis. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti abortų ir eutanazijos blogybės rimtumui, tačiau neišleidžiant iš akių ir kitų gyvybės klausimų aspektų, kurie nusipelno nuodugnaus apmąstymo“.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarimu nuo 1998 m. mūsų šalyje kasmet Gyvybės diena švenčiama paskutinį balandžio sekmadienį.
Ta proga „Santarvė“ apsilankė Mažeikių ligoninės gimdymo skyriuje, susitiko su naujagimių sulaukusiomis šeimomis, kalbėjosi su gydytoja Sigute Džiugeliene bei Šeimos centro vadove Judita Butkevičiene.
NĖRA BLOGO LAIKO VAIKAMS GIMDYTI
Mums atvykus į Gimdymo skyrių, vienoje palatoje, kurią slaugytojos pavadino „gražių gimdyvių palata“, buvo subruzdimas – Vitolda Garalienė su naujagime dukrele Eglute ruošėsi namo.
Moteris rankose laikė didžiulę puokštę rožių, tėvas Antanas Garalis ant stalo dėliojo naujagimės kraitelį, o trylikametis sūnus Tadas nesitraukė nuo mažosios sesutės, kuri ramiai miegojo.
Paklausus, ar naujagimė yra lauktas vaikas, abiejų tėvų veidus nušvietė šypsenos. „Labai lauktas ir planuotas“, – tikino šiedu.
Vitolda įsitikinusi, kad yra būtina planuoti gyvybę, nes neplanuotas vaikas gali būti nepageidaujamas. O tai jau – didelė bėda.
Socialinių paslaugų sferoje dirbanti moteris prisipažino, kad vos tik pastojusi vaikščiojo kaip apkvaišusi, svajojo apie tai, kokia gims dukrytė, kaip ją augins, auklės, kokią ateitį jai sukurs. Svarbiausia, kad nėštumas praeitų gerai, kad gimdant nieko nenutiktų.
„Mes laukėme dukters. Nuo pirmų dienų jaučiau, kad gims dukrytė. Taip pat, kaip ir pirmąjį kartą jaučiau, jog gims sūnus. Kas būtų buvę, jeigu būtų gimęs berniukas? Vadinasi, tai būtų buvęs berniukas. Jokio skirtumo. Vaikas yra vaikas“, – šypsojosi V. Garalienė, įsitikinusi, jog yra laiminga moteris, nes kitaip negali būti.
Vitolda prisipažino, kad gimdymas buvo sunkus, tačiau dabar, praėjus vos kelioms dienoms, viskas pamiršta. Šalia šnarpščia gražuolė dukrytė, į kurią žiūrint pasaulis, jos pačios šeima, gyvenimas atrodo nuostabūs.
„Žodžiais neįmanoma nusakyti, jokiuose raštuose parašyti, ką aš jaučiu. Juk visos viltys, iliuzijos, troškimai sudedami į vaikus. Turi vaiką, vadinasi, žinai dėl ko gyveni“, – sakė mama.
V. Garalienės nuomone, vaikams gimdyti nėra blogo laiko. Ji įsitikinusi, kad net materialiai sunkiai gyvenanti šeima gali surasti išeitį, nes „dėl vaiko galima viską padaryti“.
Moteris džiaugėsi, kad dabar palatoje mama guli kartu su naujagimiu. Taip išvengiama nereikalingų blogų minčių, baimių, kad vaiką gali sukeisti. Tai teko išgyventi gimus sūnui – „kažkas kažką papliurpė, o tu išgyveni“. Be to, gimdant sūnų, kartu negalėjo būti vyras. Dabar jis buvo šalia, palaikė, rūpinosi.
Pats Antanas didžiuojasi savo dalyvavimu. Jo nuomone, svarbiausia, kad nenualpo. Žinoma, sunku buvo žiūrėti į besikankinančią žmoną, suvokti, kad jai niekuo negali padėti. Tačiau pamatyti į pasaulį ateinančią gyvybę – nepakartojamas jausmas.
„Gyvybė yra viskas. Kas gali būti brangiau už gyvybę? Ai, nemoku gražiai kalbėti. Jūs ten gražiau parašykite“, – santūriai šypsojosi A. Garalis.
SKAUSMAI UŽSIMIRŠTA IŠ KARTO
Dvidešimt dvejų metų Ieva Virketienė palatos kaimynų subruzdimą stebėjo glausdama prie krūtinės prieš keturias dienas gimusią Kotryną – planuotą, labai lauktą dukrytę. Neseniai maisto pramonės technologės specialybę įgijusi moteris sakė iš karto pajutusi esanti nėščia. Taip pat, kaip ir palatos kaimynė, žinojusi, kad laukiasi būtent dukrelės.
„Man nebuvo jokio skirtumo, kas gims, tačiau aš žinojau, kad mes turėsime dukrą. Tik į pabaigą buvo kilę abejonių. Dabar taip gera, kad ta mažutė būtybėlė guli šalia manęs. Žiūrėdama į ją svajoju, kad ji užaugusi pasieks aukštesnių nei mes mokslų, kad bus labai labai laiminga. Svarbiausia, kad leliukas būtų sveikas“, – neatitraukdama akių nuo dukrytės kalbėjo moteris.
I. Virketienė pasakojo, kad visi devyni nėštumo mėnesiai buvę labai sunkūs, o ir gimdymas nelengvas. Tačiau vos tik gimė dukrytė ir ją padėjo ant krūtinės, visi vargai ir skausmai iš karto užsimiršo.
Vyras Andrius visą laiką labai žmoną palaikęs, tačiau prasidėjus gimdymui išėjo iš gimdyklos – labai bijo kraujo.
„Tačiau kai gimė vaikas, jis išgirdo riksmą ir visiems iš eilės pradėjo skambinti šaukdamas: „Turim, turim!“ Nors dar net nežinojo, ką turime“, – laiminga juokėsi Ieva.
Moteris įsitikinusi, kad kaip galima ilgiau neis į darbą, nes, pasak jos, vaikui yra reikalinga mama, todėl jo negalima palikti kitam žmogui.
Tėvas A. Virketis sakė, kad pirmąją naktį po dukters gimimo beveik visai nemiegojęs – visokios mintys nedavė ramybės.
„Dabar jau įsivaizduoju, koks būsiu tėvas, tačiau jums nepasakosiu“, – nuraudo Andrius.
ATEIS LAIKAS…
Daugiau nei dvidešimt metų Gimdymo skyriuje dirbanti naujagimių gydytoja Sigutė Džiugelienė sakė, kad prie gimdymo stebuklo neįmanoma priprasti. Kiekvienąkart tas stebuklas kartojasi, kai matai laimingos mamos ašaras.
Pasak gydytojos, vyrai daug jautresni už moteris, todėl dažnai gimdyme dalyvaujantys tėvai apsiverkia.
Pasak S. Džiugelienės, dažnai iš karto galima pamatyti, ar lauktas ir kaip lauktas buvo kūdikis.
„Baisu, kai mama ruošiasi palikti savo vaiką. Rodos, kad tas kūdikis apie tai žino, nes jis verkia kitaip nei kiti vaikai. Jis neverkia, jis inkščia.
Apie tai, kad gimė lauktas kūdikis, mes suprantame iš mamos, tėvo, senelių, o kartais ir visos giminės džiaugsmo. Be to, kartais matyti, kad mama, laukdama kūdikio, spėjo jį palepinti. Mažylis be reikalo verkia, šokdina mamą. Ir vaiko charakterį dažnai galima nuspėti iš karto“, – savo pastebėjimais dalijosi gydytoja.
S. Džiugelienė juokauja, kad sovietmečiu gydytojai buvo tapę „mašininiai“ – kiekvieną parą būdavę labai daug gimdymų, todėl gydytojai nebereaguodavo į gimdančių moterų skausmą, naujos gyvybės atėjimą.
„Iš tikrųjų buvome atbukę. O dabar labai sumažėjo gimdyvių. Sakau, kad ateis diena, kai visa ligoninė džiaugsis naujagimiu. Ir gatvėse mamą, stumiančią vaiko vežimėlį, žmonės iš džiaugsmo apsups“, – juokavo moteris.
S. Džiugelienė paaiškino, kad „gražios gimdyvės“ – tai moterys, sutariančios pačios su savimi. Joms gera pagimdžius vaiką, jas myli vyrai, jos laimingos, turėdamos vaikelį. Tačiau vis dar pasitaiko „negražių gimdyvių“.
Pasak gydytojos, dažniausiai tai – jaunos, apgautos moterys.
MIRTIES KULTŪROS APRAIŠKOS
Šeimos centro vadovė Judita Butkevičienė pirmiausia labai norėjo pasveikinti visus gyvybės gynėjus, puoselėtojus, kūdikių besilaukiančias ir pagimdžiusias moteris Gyvybės dienos proga.
Medicinos biologės nuomone, gyvybė yra pati didžiausia vertybė šioje žemėje. Jos negali pakeisti jokios technologijos, jokie išradimai.
„Nieko negali būti tobulesnio ir gražesnio už žmogų gamtoje. Tačiau šiandien negalime su dideliu džiaugsmu kalbėti apie gyvybės puoselėjimą. Nenoriu būti drastiška, tačiau vis tik turiu pasakyti, kad mūsų gyvenime yra labai daug mirties kultūros apraiškų. Mirtį neša ne tik karai.
Gyvybę naikina abortai, pornografija, kontracepcija. Negalima užsimerkti ir teigti, kad tai nėra blogai“, – kalbėjo moteris, įsitikinusi, kad santuokinė meilė turi būti atvira gyvybei.
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos
as ta mergaite man jau 8 metai