Žurnalistas tampa beletristu

„Mano vaikystės atodangos nepagražintos, bet ir nenutylėtos – čia nieko nėra sugalvota, čia vien atgiję prisiminimai,“ – sako knygos autorius Jonas Laurinavičius. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Jonas Laurinavičius daugelio mažeikiškių dar prisimenamas. 1973–1984 m. jis dirbo mūsų rajono „Pergalės vėliavos“ korespondentu. Vėliau išvyko į gimtąją Aukštaitiją. Daug metų dirbdamas žurnalistu Kaišiadoryse, išleido keliolika knygų – tai apybraižos apie įspūdingas Lietuvos vietas, apie įžymius, visuomenei nusipelniusius kraštiečius. O naujoji knyga išskirtinė, turinti ne tik visokeriopą pažintinę, bet ir estetinę vertę. Gera pajusti ir tai, kad Aukštaitijos ir Žemaitijos žmonėms tuos pačius vargelius išvargti teko.

„TOLIMOSIOS ATODANGOS“ – taip J. Laurinavičius (g. 1938 m.) pavadino mieliausią savo knygą, skirtą paprastiems gimtinės žmonėms. Autorius sako: „Mano vaikystės atodangos nepagražintos, bet ir nenutylėtos – čia nieko nėra sugalvota, čia vien atgiję prisiminimai“. Ne vienas skaitydamas ims mąstyti apie savo vaikystę, apie tėvų išgyventą laiką, apie tai, kiek beprisimena. Ar tiek prisimintų? Iš tikrųjų ši memuarų knyga pilna tikroviškų detalių, įvykių, nuotykių, dialogų.

Onuškis, Pajautos, Dusia ir Dusmenys, Griovinai, Grendavė, Pasamovis, Vaickūniškės, Pikčiūniškės, Packiškės, Alaburdiškės, Sepijoniškės, Samė, Rieznyčia, Dembina, Butrimonys, Vieštartonys, Nevaršonys – knyga pilna miestelių, parapijų, kaimų, kapinaičių, upių, miškų, pelkių pavadinimų. Tie vietovardžiai pasikartodami skamba kaip poezija. Pusė jų neįrašyta net į „Vietovardžių žodyną“, išleistą 2002 m. Šioje knygoje išmirštantiems kaimams pastatytas paminklas.

Prisiminimų laikas – nuo 1940-ųjų iki šių dienų. Istorijas pasakojant dažnai grįžtama į ankstesnius laikus. Ryškiausiai prisimenami pokario metai, kai ne vienas atsidusdavo: „Per karą ramiau buvo nei dabar“. Čia persipina visuomeninės, politinės ir asmeninės temos: partizanų kovos ir stribų siautėjimai, vedybos ir laidotuvės, kaimo žmonių varymas į kolchozus ir jaunimo bėgimas į miestus, klumpėtų mokinukų nuotykiai.

Trys pirmieji ir penki pastarieji tekstai – tai memuariniai pasakojimai apie gimtinę ir giminę, o viduriniuosius – jų visa dešimtis – jau galima vadinti novelėmis. Joms būdinga autentiškos istorijos, ryškūs personažai, patrauklus, įtaigus pasakojimas. Autorius veikėjų neteisia, visus vaizduoja su pagarba ir meile. „Vania“ – tragikomiška novelė apie pijokėlį frontininką, kuris per visą kaimą iš darbo grįždamas kasdien dainuodavo tas pačias dainas: užsikerėplinęs ant kalvelės užplėšdavo „Ant kalno mūrai, / Joja lietuviai…“, o prie savo sodybos rusiškai sukriokdavo: „Oi, riabina, riabinuška…“ Tragiškai žuvusį Vanią žmonės apraudojo: „Dieve, Dieve, toks girtuoklis buvo, o štai kaip be jo nyku ir tuščia.“, „Jeigu toks žmogus gyveno pasaulyje, tai toks ir buvo reikalingas. Kad ir girtuoklis. Kad ir netikęs…Visi reikalingi.“
Didelė pagarba reiškiama seniems kaimo žmonėms, nesvarbu, kad buvo jau sudirgusių nervų ar kuris „riebiai nusikeikdavo“; tik senutės Ščinskienės paveikslas sušaržuotas.

Visa knyga persmelkta kaimo žmonių priešiškumo kolchozams ir pagarbos partizanams, čia vadinamiems miškiniais, pasiryžusiems kovai už krašto laisvę. Novelėje „Aikštės sakmė“ subtiliai perteikiamas pokario siaubas: spengiančioje tyloje išgirstame lakonišką mokinukų dialogą: „Matei?“ – „Mačiau.“ Tik tiek žodžių buvo garsiai ištarta apie aikštėje išniekintą partizano kūną.
Kitoje novelėje vienu sakiniu autorius paliečia egzistencinį mūsų krašto skaudulį: „Tai buvo kraupi tragedija ne tik Briancevams, bet ir visam kaimui. Pirmas pakaruoklis šiose apylinkėse.“ Tragiškų mirčių priežastys ryškiai atskleistos beletristiniais vaizdais.

Įbaugintas Lietuvos kaimas pokario metais kantriai kentė vargus, būta padoraus supratimo ir sutarimo. Sentikiai Briancevai pagal savąjį kalendorių šventė religines šventes, tačiau ir per katalikų šventes nedirbdavo. Kaimynai atsakydavo tuo pačiu: jei Briancevams šventė, visame kaime rimtis, susikaupimas.
Autorius iškalbingomis detalėmis atskleidžia būdingus pastovius buities ir tradicijų vaizdus. Jų fiksavimas memuarinėje literatūroje itin vertingas: turi išliekamąją vertę ir ugdo šiuolaikinio skaitytojo tautinę savimonę. Laikrodžio kaime – apie 1950-uosius – niekas neturėjo. Drabužiai lyginami angliniu lygintuvu (aišku, nebuvo elektros); kolūkis turi vieną polutorką, krovininę bortinę mašiną, kuria žmones net į atlaidus nuveža; Zenovijos motinos pasoginė spinta su išpjaustytu užrašu „Miataj 1870“; minimas gultas ant krosnies – su šiaudų čiužiniu; sportiniai bateliai išbalinami mokykline kreida; iš valgių minima kugelis, skanūs rauginti agurkai iš kaimyno padirbtos statinaitės, o į Vilniaus Kalvarijas susiruošusi mama į ryšulėlį įsideda „duonos, lašinukų, virtos mėsos, sūrio“. Pirmasis kaime nupirktas dviratis paaugliui suteikė didelį džiaugsmą, o tokį motinos žygdarbį įvertino net vyrai, pasakydami: „smarki boba“.

Per Adventą motina su vaiku skuba į rarotus, žmonės meldžia „Dievulio saugoti nuo nelaimių, nuo kalėjimų, Sibiro, nuo kolūkių.“ Nelaimės užkluptas žmogus neretai dejuoja: „Dieve, už ką…“, bet kaimynas guodžia: „per daug nesisielokite, Dievas bus maloningas, vėl kaip nors ant kojų atsistosite.“ Sunkią apsisprendimo valandą lietuvis ištaria: „kaip Dievas duos, tegul taip ir būna.“, „Baisūs laikai atėjo… Reikia ištverti… Dievas mato ir girdi. Kokia bus Jo valia, taip ir bus…“ Stribų suimta moteris atsisveikina su kaimynu: „Neminėkite bloguoju. Atleiskite, kas ne taip buvo.“ Iškasę bunkerį, miškiniai patys žemes išbarstė ant daržų ir vos prašvitus šeimininkas suarė daržus. Dėl mirusiojo valios, ypač dėl laidojimo vietos, čia nesiginčijama. Visi tie archetipiniai vaizdiniai rodo aukštą kaimo žmonių moralę ir dvasinę jėgą ištverti gyvenimo vargus.

Bet štai kaip kaimas reaguoja į naują gyvenimo būdą. „Nejaugi jiedu gyvena kaip vyras su žmona? Pas mus nėra taip buvę, kad mergina su vaikinu gyventų nesusituokę, be šliūbo. Tai mirtina nuodėmė. O jeigu Staselė pasijus besilaukianti. Ją visi pirštais užbadys.“ Tam kaimo bendruomenė negalėjo būti tolerantiška. Meilės istorija tragiška: mergina ir graži, ir išsilavinusi, bet pati save pasmerkė beprasmei mirčiai.

Knygos pabaigoje pasakotojas šiais laikais vaikšto po gimtąjį kaimą ir pagarbiai prisimena senus laikus: „Kaime vyravo toks paprotys: jei kur išeini, namus palieki tuščius, tai prie durų pastatai kokį pagalį – ženklą, kad namie nieko nerasi…“ Šiandien kiti papročiai: „jei pamatai svetimą žmogų, tuoj pat užsirakini duris…Kad neapiplėštų…“ Štai kodėl svečiui durų niekas nebeatveria.

Knyga parašyta pirmuoju asmeniu. Iš pradžių pasakojama vaiko akimis, o į pabaigą kalbama subrendusio žmogaus balsu. Ryškiai atskleidžiamas berniuko šeimos gyvenimas. Tiesa, apie tėvą sužinome nedaug – jis daugelį metų serga, iš savo užkrosnio nepakyla nė išgirdęs, kad kaimynų sodyboje šaudo. Motina aktyvi, rūpestinga, su kaimynais dalijasi gardesniu kąsniu, jaudinasi dėl partizanų ir juos remiančių kaimynų likimo, nuoširdžiai guodžia raudančią kaimynę, padeda slaugyti „už tėvynę, už Lietuvą mirštantį jos vyrą“ ir rengti šermenis. Berniukas buvo motinos vaikas („Kur tik mama, ten ir aš. Kaip be jos…“) – smalsus, drąsus, išradingas, turėjo gerą galvą, nuo vaikystės pamėgo knygas. Niekur negirdėti pasakotojo pagyrūniškų intonacijų (memuaruose tai neretai pasitaiko) – jis nuoširdžiai atsiveria vaikiškomis nuodėmėmis. Tuo pasidžiaugs kiekvienas skaitytojas. Lyriškoje priešpaskutinėje novelėje „Žvilgsnis nuo aukštumėlės…“ autorius jau nebesivaržydamas išlieja meilę gimtinei, apgaili patirtą neišvengiamą būtinybę dar jaunystėje iš jos išvykti – tai įspūdingiausi knygos puslapiai.

Knygos vertę sustiprina nepriekaištingas memuarų stilius – tikslus, vaizdingas, pasižymintis humoristinėmis scenomis, kupinas vaizdingų veiksmažodžių, liaudiškų posakių.

Šioje recenzijoje nepateikta keliolika įdomių siužetinių pasakojimų, tarp jų ir meilės istorijų (visoje knygoje jaučiama pagarba meilei, tikėjimas ja), o tik išvardyta keletas detalių, kurios ir sukuria autentišką to vienintelio kaimo paveikslą. Laiminga žemė ir iš jos išėję žmonės, sulaukę tokios knygos.

Seda, 2012-01-21
Stasė Petkienė