Tirkšlių miestelyje naujam sezonui ruošiamas gėlynas. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Lietuvoje vykusių Europos žydų kultūros dienų metu į Tirkšlius susirinkę rajono gyventojai, besidomintys žydų gyvenimu, jų kultūra, buvo supažindinti su Tirkšlių miestelio praeitimi, istorijos faktais. Pranešimą apie čia gyvenusią žydų bendruomenę, jos veiklą, pasiremdamos savo surinkta medžiaga bei vietos gyventojų pasakojimais, skaitė Mažeikių Gabijos gimnazijos tolerancijos centro vadovės pedagogės Rima Skrodenytė ir Regina Dirginčienė.
Pamiršti ir ignoruoti negalima
Tirkšliai – gimtasis mokytojos R. Dirginčienės miestelis, tad praėjusiais metais dalyvaujant Kėdainiuose vykusiame seminare apie žydų paveldą Lietuvoje jai kilo idėja pasidomėti ir Tirkšliuose buvusia nemaža žydų bendruomene.
„Mums su kolege buvo svarbu atstatyti istorinį teisingumą – surinkti kuo daugiau faktų apie buvusią bendruomenę ir sakyti tiesą mums tapo pareiga. Pamėginome kiek įmanoma nuosekliau apžvelgti Tirkšlių žydų bendruomenės kultūrą, vertybes, verslumą ir tos bendruomenės likimą“, – kalbėjo R. Dirginčienė.
Istorinė medžiaga byloja, kad Tirkšliai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XIII amžiaus, tačiau miesteliu tapo tik XVI amžiaus pirmoje pusėje. Miestelis kūrėsi aplink dvarą, minimą XVI amžiaus pradžioje. Tirkšliai niekada nebuvo itin didelis ir reikšmingas miestelis, jis ypač nukentėjo per Šiaurės karą 1700–1721 metais. Vėliau Tirkšliuose siautė maras, sunaikinęs didelę dalį gyventojų. Tirkšliai nebuvo gavę svarbių privilegijų, todėl neišsiplėtė. Gyventojų skaičius visais laikais, lyginant su aplinkiniais miesteliais, buvo gana nedidelis. Kiek geresni laikai Tirkšliams atėjo XIX a. pabaigoje, kai miestelis tapo valsčiaus centru. Toks jo statusas buvo iki XX a. pirmosios pusės.
Nukentėjo per karus
Pasak pranešėjų, Tirkšlių žydų istorija tyrinėta menkai, išlikę labai mažai archyvinių dokumentų. „Kada į Tirkšlius atsikraustė pirmieji žydai, nežinoma. Darytina prielaida, jog tai atsitiko XVII amžiaus pabaigoje–XVIII amžiaus pradžioje, kai po karų su švedais ir Šiaurės karo gyventojų skaičius miestelyje gerokai sumažėjo, tad miestelėnai į ištuštėjusią gyvenvietę stengėsi pritraukti kuo daugiau žmonių“, – teigė R. Skrodenytė.
Iki šiol išlikusi medinė Tirkšlių sinagoga laukia restauracijos. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Bene pirmą kartą Tirkšlių žydai minimi 1765 metų inventoriuje, kur teigiama, jog miestelyje gyvena septynios žydų šeimos. XIX amžiaus pabaigoje čia gyveno iki pustrečio šimto žydų. Kaip ir kituose Kauno gubernijos miesteliuose, Tirkšlių žydai smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu. Po karo miestelyje liko apie 80 šios tautybės žmonių, o prieš II pasaulinį karą miestelyje gyveno vos kelios žydų šeimos.
Gyveno miestelio centre
Tirkšlių žydų bendruomenė telkėsi miestelio centre, pagrindinėse jo gatvėse, – gyveno gana kompaktiškoje erdvėje, dabartinėse Dariaus ir Girėno bei J. Janonio gatvėse. Čia būta parduotuvių, amatininkų dirbtuvių, svarbiausi bendruomeniniai objektai – sinagoga, pradinė žydų mokykla, nors kai kurie žydai leido savo vaikus į lietuvių mokyklą.
Tirkšliškė Juzefa Damulienė pasakojo apie jos mamos ir žydų draugystę. Nuotr. iš asmeninio archyvo
„Apie kitus svarbius žydų bendruomenės objektus žinių nėra daug. Neaišku, kur stovėjo pirtis, kada ji sunaikinta. Miestelyje išlikę keli žydams priklausę namai, jie restauruoti – vietoj Dariaus ir Girėno bei J. Janonio gatvių kampe stovėjusio žydų namo buvo pastatyta biblioteka, vėliau išsikėlusi į pastatytus kultūros namus“, – surinkta medžiaga dalijosi R. Dirginčienė.
Toje pačioje Dariaus ir Girėno gatvėje gyveno odų apdirbėjas žydas Kanas, jo kaimynas Itingis prekiavo linais, netoli buvo įsikūręs ir ritualinis skerdikas.
Medinė sinagoga – vienintelė Žemaitijoje
Tirkšliuose, J. Janonio gatvėje, esanti sinagoga – Žemaitijoje vienintelė iš Lietuvoje išlikusių devyniolikos medinių sinagogų. Tikslių žinių, kada ji buvo pastatyta, nėra: aišku tik tiek, jog XIX a. pradžioje ji jau stovėjo. Ilgai išsilaikė ir Sedoje buvusi medinė sinagoga, bet 2005 metais įgriuvo jos stogas, vėliau, ne be žmogaus rankų pagalbos, dingo ir avariniu tapęs bei grėsmę kėlęs visas sinagogos pastatas.
„Tyrinėtojų vertinimu, Tirkšlių sinagoga yra ankstyviausia iš vėlyvojo klasicizmo periodo sinagogų. Ji – nedidelio tūrio, stačiakampio plano, dengta dvišlaičiu stogu. Sovietmečiu sinagoga buvo paversta sandėliu, visiškai sunaikintas pastato interjeras, pakenkta ir eksterjerui.
2014 metais sinagoga buvo tvarkyta Lietuvos žydų bendruomenės lėšomis – remontuotas stogas, pamatai, angos. Gera žinia yra tai, kad sinagogai prieš trejetą metų suteikta teisinė apsauga, ji yra šalies Kultūros vertybių registre, o Lietuvos žydų bendruomenė stengiasi gauti finansavimą jai restauruoti“, – džiaugėsi R. Skrodenytė.
Tirkšlių pušyne – kaip Palangoje
Apie Tirkšlius buvę daug pušynų, kuriuos žydai labai mėgo: vaikams padarydavo sūpynes, o žydės moterys ilsėdavosi hamakuose. Į šiuo metu išlikusį miestelio pušyną žydai suvažiuodavo ir iš kitų vietovių: jie čia vaikštinėdavo, kvėpuodavo grynu oru, tad pušyną jie prilygindavo Palangai.
Tirkšliškė Regina Pocevičiūtė pasakojo, kad miestelio Vakarų gatvėje vasaromis būdavo kažkas panašaus į žydų poilsio namus – apie tai jai pasakojęs tėvas Ignacas Pocevičius. Kadangi jos senelio šeimos namas galu remiasi į pušyną, žydai vis klausinėjo, ar neišnuomotų kambario.
Prabudus senelio verslumui, jis vasaromis išnuomodavo visus aštuonis kambarius, o pats su šeima gyvendavo šalia, sename name. Už nuomos pinigus senelis šalia pasistatė kitą namą.
„Čia žydai suvažiuodavo iš visos Lietuvos. Už darbą gausiai atsilygindavo, todėl mano tėvas, kuriam tada buvo šešeri, nunešdavo į pušyną hamakus ar kitaip pagelbėdavo. Žydai sakydavo, kad nekultūringa likti skolingam. Name buvo virtuvė, kai kurie patys gamindavosi maistą, kitiems patarnaudavo lietuvės moterys.
Miestelyje buvo keturiolika žydų parduotuvių ir visi išgyveno, t. y. turėjo savo pirkėjų. Pardavinėjo dešras, silkes, žuvis, macus, saldainius su siurprizais“, – tėvo pasakojimą perteikė R. Pocevičienė.
Draugavo su žydais
Mažeikiškės pedagogės pasidalijo ir 81 metų tirkšliškės Stanislavos Damulienės pateiktais prisiminimais apie savo mamą, kuri buvusi draugiška, neskirdavusi – žydas ar lietuvis. Visas miestelio centras buvo vien žydai, ypač daug jų privažiuodavo vasarą – eidavo į pušyną, į gryną orą, vesdavosi vaikus.
„Kadangi mama gyveno prie miško, tai žaisdavo kartu su žydų vaikais, bet kad ten būtų daugiau lietuvių vaikų, nepamena – matyt, jų tėvai neleisdavo, o jai labai patiko jų sūpynės. Žydai mamą kviesdavo į sinagogą ir mama eidavo. Jie melsdavosi kitaip negu mes. Iš mamos žydai pirko pieną, grietinę, sviestą, nes ją pažinojo. Žydams svarbu buvo, kad maistas būtų neriebus, nes nevalgė kiaulienos, kokybiškas, švarus, labai šviežias, sveikas, sakydavo „košer“ arba „nekošer“, – pasakojo senolė.
Bendravo maloniai
Anapilin išėjusios mamos Janinos Janušonytės-Bielskienės pasakojimais pasidalijo Loreta Gedvilienė: „Odos perdirbimo fabrikėlius žemaičiai vadino „garbarne“, o žydų sinagogą – „žyd šoule“. Sekmadieniais pušyne grodavo dūdų orkestras, buvo įrengtas paviljonas, vykdavo šokiai.
Šalia pušyno esančiame Pocevičių name buvo vasaros žydų poilsio namai. Kalbėta, kad ketinama statyti sanatoriją sergantiesiems plaučių ligomis.“
Nepaisant žydų ir lietuvių kultūros skirtumų, žydai gerai sutarė su vietiniais gyventojais, jiems daug padėjo. Lietuviai į žydus taip pat kreipdavosi maloniai, vadindavo juos savitais vardais: Roza, Lipke, Kackiu, Joskiu ir pan.
Šis ištaigingas žydams priklausęs namas stovėjo pačiame miestelio centre
(1935 m.). Nuotr. iš asmeninio archyvo
Didžiulis dėmesys žydų namuose buvo skiriamas tvarkai. Antradienį ir penktadienį grindys privalėjo būti valomos soda ir muilu, o šluojamos – kiekvieną dieną, nešvarūs baltiniai skalbiami kartą per mėnesį. Kiekvienas namuose buvęs indas turėjo savo paskirtį. Košeriniai, pieniški bei mėsiški valgiai buvo valgomi iš atskirų, per šventes – gražesnių indų. Kiekvieną penktadienį žydų šeima valgydavusi chalą – baltą pyragą ir žuvį.
Tragiška 1941-ųjų vasara
Kai 1941 metų liepos pradžioje Tirkšliuose prasidėjo žydų suėmimai, čia gyveno iki dešimties žydų šeimų. Į Tirkšlius buvo atvarytos ir dvi žydų šeimos iš Žemalės. 1941 m. rugpjūčio pradžioje visi suimtieji nuvaryti į Mažeikius.
88-erių metų Irena Tėvelytė-Apulskienė prisimena, kaip 1941 metų vasarą buvo sunaikinta visa Tirkšlių žydų bendruomenė: „Vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir uždaryti į Tėvelio daržinę. Moterys ir vaikai suvaryti į sinagogą. Verkė, šaukė, prašė valgyti. Vietiniai stengėsi nunešti nors duonos ir pieno, bet kiekvieną kartą rizikavo, kad gali būti sušaudyti. Vyrus ne iš karto išvarė į pavenčius, dienomis dar liepdavo valyti brukį – akmenimis grįstą Dariaus ir Girėno gatvę – peiliu išravėti žoles, kurios augo tarp akmenų“.
Tragišką 1941 metų vasarą Mažeikiuose, netoli Ventos upės, buvo nužudyti ne tik Mažeikių žydai, bet ir čia suvarytos aukos iš Akmenės, Ylakių, Klykolių, Laižuvos, Leckavos, Pikelių, Sedos, Tirkšlių, Vegerių, Viekšnių ir Židikų.
Tais metais Mažeikių apskrityje naciai nužudė apie 4,5 tūkst. žydų bei sovietinių aktyvistų, žudynės truko apie keturias dienas.
Vaidas RUNKAUSKAS
