„Beprotiškas karštis“, – taip keturias dienas trukusį šimto kilometrų žygį iš Mažeikių į Pakutuvėnus apibūdino vienas iš jo organizatorių, Žemaitijos skautų organizacijos skautininkas, skautas vytis Giedrius Girdvainis.
Trims dešimtims žygeivių kaitra nesukliudė iš kelionės grįžti su neišdildomais įspūdžiais.
Maršrutas keičiasi, nakvynė – ne
Septynioliktą kartą vykusio pėsčiųjų žygio šūkis šiais metais buvo „Norint eiti į priekį, reikia kitų!“. Juo pažymima, kad visada lengviau keliauti, žygiuoti ar siekti užsibrėžtų tikslų, kai šalia yra palaikantis ir nuolat padrąsinantis skautas – brolis ar sesė.
Giedrius pasakojo: „Likau vienintelis jau septynioliktus metus žygiuojantis šiuo maršrutu. Ir turiu ką palyginti. Pirmas žygis buvo gana primityvus – viskas gimė ekspromtu: nei informacijos, nei registracijos, keli skautai susimetė pinigų, nuėjo į parduotuvę, pripirko maisto… Net ir nakvynės vietos nebuvo apgalvotos – kur į vakarą atėjome, ten ir apsinakvojome. Pirmasis žygis truko tris dienas, tik gal nuo dešimtojo žygio jį prailginome iki keturių dienų.“
Kiekvienais metais maršrutas yra keičiamas, išlieka tik nakvynės vietos – žygis prasideda nuo Mažeikių žydų kapinių, pirmoji nakvynė – Sedoje, antroji – Plateliuose, trečioji – Šateikiuose, po to galutinis tikslas – Pakutuvėnai, „Susitaikinimo sodyba“. Nors yra buvę ir kitų nakvynės vietų, žygeiviams teko miegoti ir garsiojoje Orvidų sodyboje.
Žygį lydėjo karštis
Iš Mažeikių išvyko 28 žygeiviai, kai kuriems tai buvo jau šeštas ar septintas žygis. Dalyvių pakeliui daugėjo – trečią dieną prisijungė dvi kretingiškės ir skautas iš Sedos.
„Sunkiausia atsakyti į klausimą, kas traukia į tokius žygius. Manau, kad yra priežasčių kompleksas: tai ir gera kompanija, ir bendrystė, noras pabūti gamtoje, pakeisti aplinką, be to, žmogui norisi žygio metu pabūti su savimi, apmąstyti tai, apie ką nespėjai pagalvoti tarp kasdienių reikalų“, – sakė G. Girdvainis.
Visas keturias dienas žygeivius lydėjo karštis. Sunkiausia buvo pirma diena – žygiuota pro Balėnus Sedos link, miškingų vietų, kurios suteiktų pavėsį, nedaug, o ir pats kūnas iš pradžių nėra pripratęs prie fizinio krūvio, prie karščio, jam tai tampa išbandymu. Antrą dieną einama jau lengviau, o trečią, kai organizmas visiškai adaptavęsis, kelias atrodo gerokai paprastesnis.
Ir patys organizatoriai nustebo, kad tik penkis kartus žmones teko pusdienį pavėžėti, kad atgautų jėgas – ir tai tik pačius jauniausius (žygyje galėjo dalyvauti jaunuoliai nuo 13-os metų, tačiau buvo ir šiek tiek jaunesnių).
Aplankė vienišus kaimus
Kiekvienoje nakvynės vietoje, kurios nesikeičia jau kelerius metus, vakarinės pramogos, kurioms daug laiko nelieka, vyksta ekspromtu – žiūrimos dienos žygio nuotraukos, aptariami nuotykiai, apžvelgiamas rytdienos maršrutas.
„Nakvynės vietas pasiekdavome apie penktą valandą vakaro. Kol nusiprausiame, nusimaudome, praeina pora valandų. Apie aštuntą patys išsiverdame vakarienę, o jau vienuoliktą valandą skelbiama ramybė, tad tiek tos veiklos vakare ir lieka. Skirtingai nei anksčiau, kiekvieną dieną pavyko išžygiuoti punktualiai – devintą valandą ryto, o ir eidavome neskubėdami, vis sustodami penkių ar dešimties minučių poilsiui“, – pasakojo žygio vadovas.
Žygio maršrutas sudėliojamas iš anksto – stengiamasi kuo mažiau eiti asfaltu. O žygiuojant miško keliukais ar kita vietove pastebima daugiau gražių gamtos vaizdų, aplankomi vieniši kaimeliai, senos kapinaitės, senovinės bažnytėlės. Žygeiviai nepraeina pro šalį – stengiasi kuo daugiau sužinoti apie tai, ką mato, pasidomėti istorija.
Orientavosi į pasibuvimą kartu
Pakutuvėnų „Susitaikinimo sodyba“, anot G. Girdvainio, pasirinkta dėl čia tvyrančios geros auros, atmosferos ir bendruomenės. Joje norisi dar ir dar kartą apsilankyti.
Pirmųjų žygių metu sodyboje buvo tik keli pastatėliai, dabar tai gražiai įrengta vieta, kuri traukia ramybe.
Viešoji įstaiga „Susitaikinimo sodyba“ – tai sveikstančių nuo įvairių priklausomybių žmonių bendruomenė, kurioje nuolat gyvena penki ar šeši žmonės. Sveikimo pagrindą sudaro darbas, malda bei tarnystė, tad čia stengiamasi gyventi krikščioniškais principais paremtą bendruomeninį gyvenimą, kiekvienas naujai atvykstantis žmogus yra supažindinamas su taisyklėmis, pasirašydamas įsipareigoja jų laikytis visą savo buvimo Pakutuvėnuose laikotarpį.
Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnyba ir broliai pranciškonai sodybą pradėjo kurti prie Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios, aplink ją išsinuomota 50 hektarų žemės.
„Pasiekus žygio tikslą, čia atvyko daugiau skautų. Bendravome, surengėme kelis konkursus, o kur dar dainos prie laužo… Šiemet labiau orientavomės į poilsį, pabuvimą kartu“, – pasakojo žygio vadovas.
Prioritetai keičiasi
Laikui bėgant ir daugėjant patirties, žygeivių prioritetai keičiasi. Jei anksčiau tai buvo pramoga ir galimybė smagiai praleisti laisvalaikį, dabar tai yra patirtis, kuri leidžia vertinti save, kitus, moko tolerancijos, prisitaikymo.
Giedrius sakė, jog jam norisi, kad daugiau tokios patirties perimtų ir žygeiviai, ją galėtų panaudoti savo bendruomenėje. Kita vertus, žygio metu žmogus gali išbandyti save – sužinoti, ar turi pakankamai valios ir kantrybės įveikti numatytą atstumą, ar gali būti kartu su kitais žygeiviais.
„Aš pats būtinai išsiruošiu į vieną ar du žygius pėsčiomis kiekvieną mėnesį, skautų draugovės taip pat turi savo planų. Vasarai pasibaigus, Žemaitijos skautų organizacija žygių neatsisako – spalio pradžioje tradiciškai rengiame ekstremalų, nors ir nedidelio kilometražo, tačiau fizinio pasirengimo ir ištvermės reikalaujantį žygį „Brisk“ – pelkėtomis vietovėmis apie Plinkšių ežerą. Sausį žygiuojame Ventos vingiais, dar vėliau – žygis pajūriu „Pėdos smėlyje“, – vardijo žygių entuziastas.
