Žygis, kviečiantis bendrauti ir pažvelgti į žmogaus gelmes

Rugsėjo 10 – 12 dienomis Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkai dalyvavo tradiciniu tampančiame piligriminiame žygyje. Kelionė, kurią organizavo Šiaulių vyskupija, prasidėjo Kryžių kalne, o baigėsi Šiluvoje, kur vyko atlaidai. Kasdien apie 500 piligrimų iš visos Lietuvos pėsčiomis nueidavo beveik po dvidešimt kilometrų.SVARBIAUSIA – TURĖTI TIKSLĄ
Viekšniškių ateitininkų vadovas Paulius Auryla „Santarvei“ pasakojo, kad piligrimystė labiau skirta jaunimui, tačiau į mūsų šalyje jau antrus metus organizuojamas tokio pobūdžio keliones kol kas įsijungia beveik vien tik moksleiviai. Tiesa, šįkart dalyvavo ir kariškiai.
Mokytojas priminė Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Visas krikščioniškas gyvenimas yra tartum maldinga kelionė į Tėvo namus – Tėvo, kurio besąlyginę meilę kiekvienam žmogui, o ypač „sūnui palaidūnui“, vis labiau pažįstame. Tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas – ir visoje žmonijoje“.
Pasak vadovo, įspūdingai atrodė beveik kilometrą nusitęsusi piligrimų grandinė. Priekyje važiavo policija, kariškiai rūpinosi keliauninkų poilsiu: statė palapines, virė kareivišką košę.
P. Auryla sakė, kad piligrimystė – ėjimas, turint konkretų tikslą, susipažinimas, bendravimas, nuovargis. To šiandieniniam jaunimui labai trūksta. Mokytojas pasakojo, kad į Amerikoje jau ketverius metus vykstančias piligrimines keliones jaunimas suvažiuoja iš viso pasaulio, tačiau JAV jaunimas į jas nelabai įsijungia.
„Šįkart Popiežius kvietė dalyvauti ir Amerikos jaunuolius. Jie visi atvažiavo su mašinomis, nes niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikia eiti, jeigu galima važiuoti. Tada jiems buvo pasakyta, kad viską paliktų toje vietoje ir pėsčiomis eitų į kitą, už dešimties kilometrų esančią vietą. Iš pradžių buvo daug bambėjimo, tačiau pradėję eiti suprato, kad jie įgyja naują patirtį – tai yra gali susipažinti, kalbėti su šalia einančiu“, – pasakojo mokytojas.
Pats ateitininkų vadovas yra dalyvavęs Ispanijoje vykusioje piligriminėje kelionėje, į kurią suvažiavo apie 4000 jaunuolių iš dešimties valstybių. Paulius sakė, kad kelionėje įgijo labai daug patirties, turėjo progos susipažinti su skirtingų kultūrų žmonėmis. Be to, Ispanijoje tokios piligriminės kelionės įprastos. Žmonės pasiima atostogas, kad galėtų jose dalyvauti. Piligrimas, pasibeldęs į bet kurią sodybą, yra maloniai priimamas, pamaitinamas, apnakvydinamas.

TRŪKSTA SUVOKIMO
P. Auryla apgailestavo, kad Lietuvoje šis renginys dar nėra kokybiškai išaugęs. Anot mokytojo, buvo ir tokių jaunuolių, kurie pasislėpę bandė rūkyti, gerti alkoholio. Pas mus vis dar gajus suvokimas, kad kiekvieno žygio pagrindinis tikslas yra atsipalaidavimas, o tam būtinas alus, šašlikai.
„Piligriminis žygis taip pat yra atsipalaidavimas, tačiau bendraujant, drauge giedant giesmes. Jame negali po kokia egle švęsti vienas ar su maža grupele – privalai dalyvauti programoje nuo pradžios iki pabaigos. Jeigu vyksta vakaronė, turi joje dalyvauti drauge su visais. Be to, čia negali būti nieko vulgaraus“, – aiškino Paulius.
Ėjimas be sustojimo apie 6 valandas išvargina. Buvo ir tokių, kurie, įpusėję kelionę, panoro grįžti namo, aiškino, kad jie pavargo, kojos paskaudo. Mokytojas sakė, kad keista buvo žiūrėti į inkščiančius septyniolikmečius, kai šalia energingai žingsniavo pagyvenę žmonės – atrodė, kad nei jie nuovargio jaučia, nei jiems kojos skauda.
„Antrąjį rytą pilnas autobusas sėdėjo moksleivių, nebenorinčių tęsti kelionės pėsčiomis. Vadovams ilgai teko pavargti, kol juos iš to autobuso iškrapštė. Akivaizdu, kad šie jaunuoliai ėjo į piligriminę kelionę neturėdami tikslo, nesuvokdami, kad taip jie išbando save. Piligrimystė – tai ieškojimas, gyvenimo prasmės apmąstymas. Be abejonės, daugelis pavargo, kai kurie sakė, kad eina kaip robotai. Tačiau pusvalandį pailsėję, jie ir vėl kupini energijos, gali šokti, dainuoti“, – teigė P. Auryla.

IŠMOKSTA ĮVEIKTI KLIŪTIS
Mokytojui pritarė devintokė Agata Andrijaitytė. Pastaruoju metu gyvenimas tikrai neglosto šios mergaitės.
„Į žygį ėjau norėdama, kad man labiau sektųsi. Žinau, kad gyvenimas nėra rožėmis klotas. Aš privalau išmokti įveikti kliūtis. Žinoma, ir aš pavargau, tačiau tas nuovargis ypatingas – atrodo, jog kažkas lengva nusėda ant tavo pečių. Žygyje pasidarai visai kitoks – rodos, kad pati siela tave neša“, – kalbėjo Agata.
Pagrindinis šio žygio iniciatorius dvyliktokas Andrius Končius sakė į žygį ėjęs todėl, kad norėjo susitikti draugus, su kuriais susipažino vasarą vykusiame piligriminiame žygyje iš Telšių į Kryžių kalną. Deja, šįkart jų nebuvę. Anot vaikino, jis dėl to nė kiek nenusiminęs, nes ir vėl įsigijęs daug draugų.
„Iš tikrųjų man tas ėjimas patinka tuo, kad jame aš galiu susipažinti su daugybe žmonių. Juk draugų niekada nebūna per daug. Nueiti iš vieno taško į kitą tikrai nėra tokio žygio tikslas. Juokinga buvo žiūrėti, kaip iš pradžių kariškiai žygiavo, kietus vaidino, o paskui vos pasivilko, vis sėdinėjo. Nieko sau kariškiai“, – stebėjosi Andrius.
Dvyliktokas jau penkerius metus lanko ateitininkų būrelį. Veiklą mėgstantis jaunuolis sakė, kad ateitininkai – žmonės, kuriais galima pasitikėti, kurie niekada neišduos.
Virginija STEPONAVIČIENĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto